Susitikimas su Andriumi Tapinu
Susitikimas su Andriumi Tapinu
2015 m. spalio 6 d. Vilniaus centrinėje bibliotekoje skleidėsi paslaptys. Sėkmingai įgyvendintas 2014 m. projektas „Ar skaitei Vilnių?“ kvietė susitikti ir šiemet. Pirmasis tęstinio projekto susitikimas, tradiciškai, buvo su rašytoju, žurnalistu Andriumi Tapinu.
A. Tapinas „Ar skaitei Vilnių?“ pristatė jau antrąją savo knygą, stimpanko „Vilko valanda“ tęsinį „Maro diena“. Autorius išsamiai aptarė abiejų savo knygų kelionę. Ką reiškia rašyti knygas, kuomet „spaudžia“ terminas, kai reikia suspėti knygą iškepti dar neprasidėjus „Vilniaus knygų mugei“. Kokie naudojami rinkodaros įrankiai, siekiant, jog knyga taptų populiari. A. Tapino knygos virto ir komiksais, ir kompiuteriniais žaidimais, ir audio bei interaktyvia knygomis. Pats rašytojas teigia, kad žinomas veidas iš televizijos, pasak leidėjų, taip pat padeda auginti knygos populiarumą. Ypač, jei ta knyga – receptų.
Todėl, pasakoja A. Tapinas, jam buvo didelė garbė, kuomet jo romanas, ir dar fantastinis, buvo įvertintas kaip geriausia 2013 metų lietuviška knyga. Tačiau įsimintiniausias apdovanojimas rašytojui – „Patriotų premija“ už patriotiškiausią knygą jaunimui.
Iš tiesų, A. Tapino knygose gausu detalių Lietuvos miestų aprašymų – Vilnius „Vilko valandoje“ pristatomas kaip didingas, klestintis progreso miestas. „Maro dienoje“ pagrindinė veiksmo linija keliasi į Kauną. Šis, kaip įprasta, kitoks nei Vilnius, tačiau ne ką mažiau intriguojantis ir paslaptingas. Rašytojas teigia, jog iššūkis, rašant antrąją knygą, jam buvo ir bandymas siužetą plėsti už Lietuvos ribų. Knygos personažų jau galima sutikti Konstantinopolyje ar Londone. Norėta kiek įmanoma tiksliau apibūdinti užsienio miestų vietas, bet jokiais būdais nenuklysti nuo fantastinio romano stiliaus.
„Maro diena“, kaip ir pirmoji knyga, žavėjo naujai sužibusiomis mums visiems žinomomis asmenybėmis. Drąsi ir veržli romane vaizduojama Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė arba tiesiog Žemaitė. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis paslaptingas, keistas, aistringai tapantis savo paveikslus žvelgdamas į Nemuno vingį.
Kitoniškos istorinių asmenybių interpretacijos nuolat sulaukia kritikos. Vieni tai vertina kaip išradingą būdą neužmiršti tautos šviesuolių, kiti – kaip netinkamą istorijos iškraipymą. Pats rašytojas bet kokia reakcija džiaugiasi – jau geriau sulaukti įvairialypės nuomonės, nei vien tuščių liaupsių, teigia autorius.
