Ieva Simonaitytė yra paskutinė Mažosios Lietuvos metraštininkė, unikali, talentinga rašytoja, savo kūriniuose vaizdavusi išskirtinius lietuvninkų likimus ir garsinusi Klaipėdos krašto etnografinį savitumą. Minint 125-ąsias rašytojos gimimo metines, 2022-ieji paskelbti I. Simonaitytės metais.
Ieva Simonaitytė – išskirtinio ir sunkaus likimo asmenybė, savo kūriniuose vaizdavusi Mažosios Lietuvos gyvenimą. Tikrasis vardas – Evė.
Ji gimė 1897 m. sausio 23 d. Vanaguose (Priekulės vlsč., Klaipėdos apskr.) Pavainikė, benamės duktė. Būdama visai maža susirgo ir nuo tų dienų luoša, iki gyvenimo pabaigos suvaržyta judėjimo negalių. Nelankė mokyklos, mokėsi savarankiškai. Vis tik ji buvo aktyvi Klaipėdos krašto lietuvių kultūrinėje veikloje, nuo 1914 m. bendradarbiavo lietuvių periodinėje spaudoje.
1921–1938 m. I. Simonaitytė gyveno į Klaipėdoje. Dirbo Lietuvos konsulate, „Ryto“ spaustuvėje korektore, „Prūsų lietuvių balso“ redakcijoje, vėliau Klaipėdos krašto direktorijoje, Seimelio raštinėje mašininke ir vertėja. Mokėsi vakarinėje Komercijos mokykloje, baigė mašinraščio ir stenografijos kursus. Nuo 1936 m. atsidėjo vien literatūriniam darbui. Kai 1939 m. Vokietija užgrobė Klaipėdos kraštą, ji apsigyveno Kaune. Nuo 1963 m. gyveno Vilniuje, bet vasaromis grįždavo į Priekulę, kur buvo pasistačiusi namelį.
Ieva Simonaitytė su kapitono kepure, 1977 m. kovo 16 d., Vilnius, Švyturio g. 22–12. B. Aleknavičiaus nuotr. Iš knygos „Ieva Simonaitytė: žinoma ir dar nežinoma“, p. 109
Prof. Domas Kaunas knygoje „Aš esu Etmės Evė“ rašo: „Trečdalį gyvenimo praleido ligoninėse, labai dažnai – gipse. Kartais kęsdavo nepakeliamus skausmus. Krizės metu per dieną suvartodavo po 35 tabletes vaistų. Nuo 50 metų amžiaus reikalinga namų šeimininkės globa. Būtinas gyvenimo inventorius: invalido kriukis, ligoninės palata, namų gultas ligos sužalotai kojai ir stuburui ištiesti bei lengva senoji rašomoji mašinėlė. Antroje gyvenimo pusėje rašydama ją pasidėdavo ant savęs“ [2].
Mirė 1978 m. rugpjūčio 27 d., palaidota Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje.
I. Simonaitytės antkapinis paminklas Vilniaus Antakalnio kapinėse, G. Bitautienės nuotr.
Kai išslysiu tuo taku, kuriuo visi išeina, sumeskite kapą mano palaikams prie mano namelio ant Minijos kranto. Bet nestatykite net kryžiaus dėl to, kad visą amžių po kryžium vaikščiojau. Taip pat atitolinkite ir visus akmenis nuo kapo, tegu neslegia jie manęs. Juk sunkus kaip akmuo buvo mano gyvenimas. Leiskite man gulėti tarp linksmų rožių ir gvazdikų, tegu žydi bijūnai ir jurginai. Beje, kaipo pavėsis būtų malonu sidabrinis klevas.
I. Simonaitytė, 1961
O kapo užrašas: jau lazdą padėjau, kelionė baigta [4]
Rašytoja yra pasigyrusi, kad turi penkis „sūnus“. Tai artimiausių žmonių ratas, kuris padėjo kūrėjai normaliai egzistuoti. Nuolatiniai jos pagalbininkai, ištikimi ir atsidavę žmonės:
Vincas Čepaitis – Ketvirtosios valdybos respublikinės ligoninės vyr. gydytojas, besirūpinęs rašytojos sveikata;
Eugenijus Matuzevičius – poetas, su kuriuo artimas ryšys užsimezgė 1945 m. I. Simonaitytei gyvenant Kaune, bendrame bute, mažame kambarėlyje;
Vytautas Kaltenis – žurnalistas, mokėjęs gražiai pasakoti. Jiedu susidraugavo dar jam dirbant Klapėdoje;
Tautvydas Brakas – pedagogas. Tai dailininko ir kultūros veikėjo Adomo Brako, su kuriuo bendravo Klaipėdoje, sūnus;
Vytautas Rimavičius – Gargždų kultūros namų direktorius Simonaityte rūpindavosi jai vasarojant Priekulėje [3, 5].
Pasakojo rašytojos šeimininkė, draugė, globėja Domicelė Rimaitienė
Maistui nebuvo išranki. Valgydavo viską, išskyrus riebų maistą. Nemėgo obuolių, nes skrandyje buvo per daug rūgščių. Noriai valgydavo kriaušes, pomidorus, šparagines pupeles. Pusryčiams suvalgydavo 2 kiaušinius, išgerdavo 3–4 puodukus kavos, sūrio, dešros. Užsigardžiavimui suvalgydavo bandelę su uogiene. Tortų nemėgo. Pietums valgydavo įvairią mėsa, mėgo šaltibarščius su agurkais. Pudingą. Vakarienei gerdavo stiprią arbatą (1 stiklinei 1 šaukštelį arbatžolių), bandelę su sviestu arba pienu. Pieniškos sriubos nemėgo. Mėgo bulvines bandeles, cepelinus be mėsos arba varškės, kugelį. Apetitą turėjo gerą. Niekad nesakydavo, ką virti.
…Ligos. Labiausiai skaudėdavo kojų sąnariai, turėjo nenormalų kraujo spaudimą, sirgo insultu [6].
Rašytoja poilsio ir darbo kambaryje Antakalnio bute Vilniuje, 1969 m. Iš D. Kauno knygos „Aš esu Etmės Evė“, p. 65
Ievos Simonaitytės kūryba labai gausi. Iš viso 1935–1970 m. knygomis ji paskelbė 15 romanų, apsakymų ir autobiografinių kūrinių lietuvių kalba, kurie nuo 1938 m. užsienio šalių ir tarybmečio Maskvos leidyklų versto į estų, latvių, rusų, lenkų, anglų, prancūzų, vokiečių, ispanų ir kinų kalbas. Jos taip pat leistos Brailio rašmenimis, pokariu – Lietuvą palikusios lietuvių emigrantų bangos Šiaurės Amerikoje. Istorinio atgarsio sulaukusi epopėja „Aukštųjų Šimonių likimas“ vien lietuvių kalba išleista 14 kartų, „Vilius Karalius“ – 9 kartus, ekranizuotas kine ir publikuotas multimedijos priemonėmis.
Romanas „Aukštųjų Šimonių likimas“ pirmą kartą išleistas 1935 m., „Pavasarių audroj“ – 1938 m., 2 t. „Vilius karalius “ – 1939–1956 m., 1941 m. pasirodė romanas „Be tėvo“, 1971 m. – „Paskutinė Kūnelio kelionė“. Apysaka „Pikčiurnienė“ išleista 1953 m. Autobiografinė trilogija: „… O buvo taip“ išleista 1960 m., „Ne ta pastogė“ – 1962 m., o „Nebaigta knyga“ – 1965 m. „Gretimos istorijėlės“ išleistos 1968 m. Išėjo 6 t. „Raštai“ (1957 – 1958 m.), 1987 m. pradėti leisti papildyti kiti „Raštai“ (iš viso 7 t.) [1, 2].
1935 metais Ievai Simonaitytei už romaną „Aukštųjų Šimonių likimas“ paskirta Lietuvos valstybinė literatūros premija.
1957 m. apdovanota Lenino ordinu.
1967 m. suteiktas Lietuvos TSR liaudies rašytojos vardas.
Skulptoriaus Motiejus Narbutas 1983 m. sukūrė bronzinį dvipusį medalį.
1977 m. rašytojai suteiktas Klaipėdos garbės pilietės vardas.
1978 m. gruodžio 5 d. Lietuvos Vyriausybės nutarimu Klaipėdos viešajai bibliotekai suteiktas Ievos Simonaitytės vardas.
Pačioje bibliotekoje:
Andriaus Giedrimo vitražas „Ieva Simonaitytė“, 1984 m. suradęs vietą virš senojo bibliotekos pastato – XIX a. neorenesanso rūmų – įėjimo.
Įdomi 1985 m. Eduardo Malinausko tapyto rašytojos portreto, dabar kabančio bibliotekos trečio aukšto hole, istorija. Dailininkas, kuris tapė Ievą Simonaitytę iš natūros, prisimena: „<…> jaunas drebėdamas važiuodavau į Priekulę, paskui susidraugavome, jau vaišindavo kafija mane. Ir padariau nedidelį jos portretą, o paskui perdirbau su jos knygų veikėjais: Pikčiurniene, Urte, Šimoniu <…>.“
Bendrojoje skaitykloje kabo gipsinis rašytojos bareljefas, kurį 1994 m. padovanojo skulptorius Justas Mickevičius.
Naujausias bibliotekos turimas Ievai Simonaitytei skirtas meno kūrinys – 2007 m. pirmo aukšto fojė sumontuotas kauniečio menininko Zenono Vaičekonio stiklo pano. Tai specialiai šiai erdvei sukurtas didelio formato (aukštis – 220 cm, plotis – 430 cm), bet vizualiai lengvas meninio stiklo darbas, puikiai derantis šiuolaikiniame bibliotekos interjere. Taisyklingo stačiakampio centrinėje dalyje įkomponuotas rašytojos portretas, fono plokštumą užpildo Ievos Simonaitytės kūrinio faksimilė. Vyraujantys žalsvi melsvi atspalviai kuria susikaupimo nuotaiką.
1979 m. buvusiame rašytojos vasarnamyje Priekulėje įkurtas Ievos Simonaitytės memorialinis muziejus.
1987 m. įsteigta Ievos Simonaitytės literatūrinė premija.
Vilniuje, Pilaitės mikrorajone, gatvė pavadinta I. Simonaitytės vardu.
Literatų gatvėje yra Ievos Simonaitytės memorialinis atvaizdas.
Labai gaila, kad rašytojos atminimas nebuvo įamžintas atminimo lenta ant namo, kuriame ji gyveno – Švyturio g. 22. Šiai temai kultūros istorikas Arvydas Pocevičius paskyrė straipsnį [5], kuriame pateikia įdomių faktų apie „rašytnamius“, kuriuose butais buvo apdovanoti Lietuvai labiausiai nusipelnę rašytojai. Apie Švyturio gatvės daugiabutį rašyta taip: „Tai buvo 16 butų penkiaaukštis, pusė butų 5 kambarių, pusė – 4. Didesni – 103 kv.m., mažesni – 93 kv.m. naudingojo ploto. Butai su šildomomis grindimis ir bidė – absoliučiomis naujienomis to meto vilniečiams.“ I. Simonaitytė gavo mažesnįjį butą, bet šiandien ant Švyturio g. namo nėra jokių ženklų, kurie liudytų apie buvusius žymius gyventojus. Tarp jų ir Jonas Avyžius, Vytautas Sirijos Gira, Alfonsas Maldonis bei kiti.
Literatūra ir šaltiniai
- Jasaitis, Juozas. Lietuvių rašytojai apie kūrybą. – Kaunas, 2007, p. 146–149.
- Kaunas, Domas. Aš esu Etmės Evė. – Vilnius. 2019. – 330, [1] p.: iliustr.
- Klaipėdos apskrities viešoji biblioteka: klavb.lt
- Pajedaitė, Ona. Ji buvo Simonaitytė. – Vilnius, 1997. – 72, [2] p., [30] iliustr. ir portr. lap.
- Pocevičius, Arvydas. Rašytojiška Antakalnio trijulė. – Iliustr. // Literatūra ir menas. – 2020, Nr. 12, p. 39–43; Prieiga per internetą: https://literaturairmenas.lt/atmintis/darius-pocevicius-rasytojiska-antakalnio-trijule
- Rimavičius, Vytautas. Ieva Simonaitytė: žinoma ir nežinoma. – Klaipėda, 1998. – 176, [3] p. : iliustr.