Kviečiame prisiminti pupuliarius romanus apie Vilnių ir pasivaikščioti su knygų herojais jaukiomis Vilniaus gatvėmis, gatvelėmis. O taip pat mūsų mobilioji aplikacija „VilniusGO“ siūlo sužinoti apie knygose minimas miesto vietas ir objektus daugiau.

Ričardo Gavelio knygos „Vilniaus pokeris“

Naručio viešbutis

„Narutis“ – seniausias Vilniuje ir vienas seniausių Rytų Europoje viešbutis, pirmą kartą paminėtas 1581 metais Kelne išleistame Georgo Brauno ir Franco Hogenbergo sudarytame „Pasaulio miestų albume“, kuriame siūlomas kaip nakvynės vieta keliautojams, viešbutis, įsikūręs, XV-XVI amžiaus pastatuose, skirtingais laikotarpiais priklausiusiuose įvairioms Lietuvos didikų dinastijoms. Viešbučio pastatai atsispindi įvairių architektūros stilių – gotikos, baroko ir klasicizmo įvairovę. 1918 m. name buvo įrengtas Ch.M. Jutano viešbutis „Versal“. 1939 m. duris atvėrė Marjai Sapožnikovai priklausęs viešbutis „Narocz“ (pagal Adomo Mickevičiaus apdainuoto ežero Baltarusijoje pavadinimą – lietuviškai Narutis). Dabartinę išvaizdą namas įgijo po 1967 m. rekonstrukcijos. „Naručio“ viešbutis savo paskirties nekeičiantis jau beveik šimtą metų. Šiandien viešbutyje „Narutis“ galima išvysti buvusių gotikinių namų sienas, ar vėlesnių laikotarpių unikalius pasaulietinius interjerus bei jų fragmentus.

Vilniaus universiteto centrinių rūmų ansamblis

Vienas seniausių universitetų Rytų Europoje buvo įkurtas siekiant kovoti su reformacijos sklaida 1579 metais, kai Didysis Lietuvos kunigaikštis ir Lenkijos karalius Steponas Batoras pasirašė privilegiją, kuria kolegija pertvarkoma į universitetą. Universitetui vadovavo jezuitų vienuoliai greitai perėmę į savo rankas švietimą. Universiteto rūmai pradėjo formuotis XVI a. vyskupo jurisdikcijoje, mūriniais namais užstatytame kvartale, kurį rėmina keturios Vilniaus gatvės: Universiteto (buvusi vyskupų), Šv. Jono, Pilies ir Skapo. Per daugybę metų centrinių rūmų ansamblis plėtėsi, keitėsi pastatų paskirtis, todėl ansamblis atspindi ir tuo metu Lietuvoje vyravusius architektūros stilius: gotiką, renesansą, baroką ir klasicizmą. Kompleksą sudaro trylika pastatų, turinčių po kelis korpusus, Šv. Jonų bažnyčia ir varpinė. Pastatai išsidėstę aplink 13 įvairaus dydžio ir plano kiemelių.

Ginos Viliūnės „Vilniaus Madona“

Vilniaus gynybinė siena ir bastėja

Kunigaikštis Aleksandras 1503 m. rugsėjo 6 dienos privilegija patvirtino pirmosios miestą turėsiančios juosti gynybinės sienos statybą. Siena turėjo atlikti ne tik gynybinę funkciją, bet kartu ir suteikti tam tikros kontrolės į miestą atvykstantiems asmenimis, pagerinti mokesčių ir muitų surinkimą. Miestą apjuosusioje sienoje turėjo būti įrengti ketveri vartai – Spaso, Medininkų,Trakų ir Vilnijos, o penktieji vartai turėjo būti įrengti Žemutinės pilies įtvirtinimų sienoje. XVII a. vartų skaičius išaugo iki dešimties, taip pat buvo pastatyti du gynybiniai bokštai bei bastėja. Visą laikotarpį nuo jos pastatymo, padėjusi atremti priešų antpuolius gynybinės siena paskutinį kartą buvo panaudota 1794 m. sukilimo metu. Smarkiai apgriuvusi, laiko ir kovos veiksmų apgadinta, netekusi praktinės reikšmės, plečiantis miestui, siena 1799 m. Lietuvos civilinio gubernatoriaus Fryzelio iniciatyva pradėta griauti. Mūsų laikus pasiekė tik nedideli sienos fragmentai, kurie dėl įvairių priežasčių negalėjo būti nugriauti. Šiandien juos galima pamatyti kaip vieno ar kito senamiesčio namo dalį, o iš daugybės miesto vartų, išliko vieninteliai Medininkų geriau žinomi kaip Aušros vartai bei bastėja.

Ginos Viliūnės „Karaliai be karūnos“

Memorialinė lenta Vytautui Didžiajam

Tai juodo šlifuoto marmuro plokštė su įdubaus paauksuoto šrifto įrašu, apjuosta plačiais smiltainio rėmais yra Vilniaus arkikatedros šiaurinėje navoje, prie rytinės sienos. Rėmai sukomponuoti iš reljefinių dekoratyvinių ir simbolinių motyvų – didžiojo kunigaikščio kepurės, vartų, Gedimino stulpų ir kartušo su vyčiu apačioje – susieti su teksto turiniu. Memorialinis įrašas lotynų kalba yra dviejų dalių. Vienoje sakoma, kad Lenkijos karalienė Bona Sforca 1573 metais pastatydino paminklą Vytautui, o vyskupas Valerijonas tinkamai palaidojo Vytauto palaikus. Antroje pateikiama žinių iš Vytauto antkapinio paminklo istorijos: sakoma, kad memorialinėje lentoje panaudotas ankstesnio paminklo įrašas. 1573 metais paminklą sudarė marmurinė lenta ir biustas. Dabartinė memorialinė lenta Eustachijaus Tiškevičiaus iniciatyva sukurta 1852 metais skulptoriaus Juozapo Kozlovskio.

Ginos Viliūnės „Anos lobis“

Šv. Kazimiero koplyčia

Šv. Kazimiero koplyčia — tai vienas vertingiausių Lietuvos baroko dailės paminklų. Kazimierą oficialiai pripažinus šventuoju 1602 m., Lenkijos ir Lietuvos valdovas Zigmantas Vaza pradėjo statyti jo palaikams deramą koplyčią. Joje ryški italų meno įtaka. Koplyčios statybai buvo naudojamos brangios statybinės medžiagos: iš Švedijos atvežtas smiltainis, Karpatų kalnų marmuras. Barokinės koplyčios statyba ir puošyba kainavo daugiau kaip 3 milijonus auksinų. Koplyčia pastatyta 1623 – 1636 m., jos išorės formos santūrios. Kvadratinio plano koplyčią sudaro trys dalys: kubas, aštuoniasienis ir kupolas. Koplyčioje saugomas Lietuvos globėjo Šventojo Kazimiero sarkofagas.

Vilniaus Šv. Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedra bazilika (Kripta)

Vilniaus arkikatedra bazilika stovi Šventaragio slėnyje. Manoma, kad pirmąją katedrą čia buvo įkūręs karalius Mindaugas, dar 1251 metais. Tačiau po Mindaugo mirties katedra sunyko, vėl imta išpažinti pagonišką tikėjimą, katedra buvo paversta pagonių šventykla. Tačiau, Lietuvos valdymą perėmus Jogailai, Lietuvoje įsitvirtinus krikščioniškajam tikėjimui, šventyklos vietoje vėl buvo pastatyta nauja gotikinė katedra. Vilniaus katedros požemiuose buvo laidojami Lietuvos valdovai, Vilniaus vyskupai, kapitulos nariai. Čia ilsisi Vytautas Didysis, jo žmona Ona, brolis Žygimantas Kęstutaitis, Švitrigaila. Katedra daug kartų buvo atstatoma, perstatoma ir restauruojama, tačiau 1623-1636 m. karalius Zigmantas Vaza pasirūpino, kad būtų pastatyta barokinė Šv. Kazimiero koplyčia. Vėliau, Vilniaus vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio rūpesčiu, katedrą pradėta rekonstruoti pagal Lauryno Gucevičiaus projektą. Sovietmečiu uždarius katedrą ketinta joje įrengti garažą ar dirbtuves, tačiau tokių drastiškų veiksmų imtis nesiryžta ir 1956 m. įrengta paveikslų galerija, koncertų salė. 1989 metais, katedra, kaip ir kiti maldos namai grąžinama tikintiesiems.

Valdovų rūmai

Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai – buvusi Vilniaus žemutinės pilies komplekso dalis. 1801 m. caro valdžios nugriautų Žemutinės pilies rūmų atkūrimo idėja gimė apie 1987 m. 1994 m. buvo paskelbtas Valdovų rūmų atkūrimo koncepcijos konkursas. 2002 m. pradėti rūmų atkūrimo darbai ir papildomi archeologiniai tyrimai. Prieš 200 metų nugriauti Vilniaus žemutinės pilies Valdovų rūmai atkurti iš 1987–2001 m. atkastų rūmų liekanų. Rūmai pastatyti iš geležbetonio, apmūryti raudonosiomis plytomis. Vienas iš Žemutinės pilies rekonstrukcijos autorių – olandas Petras Nonhartas. Idėją atstatyti Lietuvos valdovų rūmus 1988 m. pasiūlė Lietuvos kultūros fondas, jų atkūrimui lėšas rinko Valdovų rūmų paramos fondas. 2009 m. nebaigtuose įrengti rūmuose įkurtas Nacionalinis muziejus „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmai“, įvyko Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų simbolinio atidarymo ceremonija. 2013 m. liepos 6 d. buvo atidarytas rūmų A korpusas, o 2018 m. liepos 6 d. – rūmų B korpusas. Atkurti rūmai naudojami kultūros, švietimo, turizmo reikmėms ir reprezentuoja valstybę. Šioje istorinėje vietoje IV–VIII a. buvo medinė gyvenvietė, XIII a. II p. dalis gyvenvietės virto mūro pilimi. XIV a. I p. ji tapo svarbiausiu statiniu mūro siena juosiamoje didelėje Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje. Nuo pirmųjų Gediminaičių laikų čia rezidavo beveik visi Lietuvos valdovai. XV a. pab. – XVI a. pr. Aleksandras pagrindinę savo rezidenciją iš Aukštutinės pilies greičiausiai perkėlė į Žemutinę, čia pastatydamas vėlyvosios gotikos rūmus.
XVI a. ir XVII a. vadinami rūmų „aukso laikais“. Vilnius tuo metu buvo svarbus Vidurio Rytų Europos centras, o Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir Lenkijos Karalystė, kurias valdė Gediminaičių-Jogailaičių ir Vazų dinastijų monarchai – įtakinga šio regiono valstybė. Rūmuose vyko daug visai Europai svarbių istorinių įvykių. 1655 m. rugpjūčio mėn. Rusijos kariuomenė užėmė Vilniaus miestą, Žemutinę ir Aukštutinę pilį. 1661 m., vaduojant Vilnių, per kelis mėnesius trukusią kovą Valdovų rūmai buvo smarkiai apgriauti ir išgrobstyti. 1831 m. buvusių rūmų teritorijoje buvo įrengta Rusijos kariuomenės tvirtovė su grioviais ir pylimais, o A. Šliosbergo namas tapo kariuomenės štabu. 1840 m. pastatas įvardijamas kareivinėmis. 1941 m. ir 1944–1987 m. pastate veikė Pionierių rūmai. 1964 m. tiesiant šilumos trasą į A. Šliosbergo namą buvo atrasti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų rūsiai. 1987 m. nusprendus A. Šliosbergo name įkurti Tautų draugystės muziejų, buvo pradėti archeologiniai tyrimai, kurie buvo tęsiami iki 2009 m. Jų metu rasta apie 0,5 milijono unikalių radinių, kurie tapo rūmų atkūrimo pagrindu. Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose galima apžiūrėti dvi nuolatines ekspozicijas, atspindinčias istorinės rezidencijos funkcijas.

Pasigrožėkime Užupiu, vaikščiodami Bernardinų sodų takeliais šiltai pakalbėkime apie gyvenimą, Vilniaus istoriją ir architektūrą su Jurgio Kunčino „Tūlos“ herojais.

Jurgio Kunčino „Tūla“

Bernardinų sodas

Pačiame Vilniaus centre yra įkurtas Bernardinų sodas (apie 9 ha), anksčiau vadintas Sereikiškių parku. Ypatinga parko erdvė – botanikos ekspozicija, skirta įamžinti XVIII a. čia buvusį vieną didžiausių Rytų Europoje Vilniaus universiteto botanikos sodą. Šalia įėjimo į parką nuo šv. Brunono gatvės auga seniausias Vilniaus ąžuolas, kurio amžius siekia 400 metų. Bernardinų sodo istorija siekia XV amžių. Kazimieras Jogailaitis 1469 m. pakvietė bernardinų vienuolius į Vilnių. Bernardinai čia pastatė Šv. Onos, Šv. Pranciškaus ir Bernardino bažnyčių bei vienuolyno kompleksą, o pelkėtą ir šaltiniuotą plotą sukultūrino, įveisė sodus su tvenkiniais, kanalais ir derlingais daržais. XVIII a. pab. – XIX a. pr. į greta nusidriekusį Sereikiškių priemiestį gamtininko prof. S. B. Jundzilo pastangomis buvo perkeltas Vilniaus universiteto botanikos sodas (dabar jo vietoje įrengti teniso kortai). Netrukus jis tapo vienu turtingiausių botanikos sodų Europoje. 1880 m. Vilniaus savivaldybės taryba nutarė Sereikiškėse įsteigti viešąjį miesto sodą. Jų suprojektuotas parkas tapo vienu geriausių moderno stiliaus parkų Lietuvoje. 2013 m. po ilgiau nei metus trukusios parko rekonstrukcijos atkurta autentiška XIX amžiaus aplinka.

Bernardinų kapinės

Vilniaus Bernardinų kapinės įsteigtos 1810 metais, jau daugiau nei 200 metų yra įvairių kultūros, visuomenės bei mokslo veikėjų amžinojo poilsio vieta. Antrosios pagal senumą Vilniaus kapinės yra vienas gražiausių XIX amžių menančių istorinių-kultūrinių objektų, kurioms būdingi klasicizmo bruožai. 1827 m. pastatyta koplyčia, jos požemyje įrengta kripta su katakombomis. XIX a. kapinės priminė parką. Medžiai, krūmai, akmenimis grįstas pagrindinis takas bei takeliai su vaizdais į upę. Bernardinų kapinės dabartinį vaizdą įgijo 1861 m., po to kai buvo bandoma jas panaikinti, tačiau caras Aleksandras II panaikino įsaką dėl kapinių uždarymo.

Rotonda

Sereikiškių parke, sovietmečiu vadintame Jaunimo sodu į pietus nuo Gedimino kalno tarp išlakių medžių tūkso unikalus statinys – Vilniuje tokio architektūros pastato daugiau nėra, o ir visoje Lietuvoje tokių nedaug. Aštuonkampė rotonda su belvederiu, apjuosta ažūriniu žiedu, sukomponuota kaip dviejų geometrinių figūrų – apskritimo ir kvadrato – samplaika. Tokie paviljonai parkuose būdavo statomi nuo Renesanso laikų, madingi jie buvo ir XIX a. Ši vasaros kavinė unikali ir legendinė. Jos istorija prasidėjo 1951 m. Pastatas mūrinis, tinkuotas, vienaukštis, su mediniu belvederiu, centriško plano, jo aukštis 6,23 m., plotis 15 m. Projektuojamai vasaros kavinei architektas Gediminas Valiuškis pasirinko centrišką formą. Tai senas parko architektūros pastatų komponavimo principas, žinomas nuo Renesanso laikų. Po kelerių metų nuo pastatymo kavinei suteiktas „Pasakos“ pavadinimas. 1964 m. adresų knygoje ji figūruoja kaip ledų paviljonas, tačiau vilniečiai ją vadino tik „Rotonda“. Vietą buvo pamėgę to meto kultūros bei bohemos žmonės, įvairūs „neformalai“. 1988 m. J. Kunčinas parašė novelę „Rotonda“ kaip odę šlovingiems kavinės laikams. Kavinė veikė iki 1992 metų. 2018 m. imta kalbėti, kad kavinė bus gaivinama ir čia įsikurs nauja kamerinės muzikos erdvė.

Neringa

Kavinė „Neringa“ įrengta 1959 m. XIX a. name.1960 m. įrengtas ir viešbutis. Kavinė asimetriško plano, susideda iš keturių viena su kita susijusių erdvių: vestibiulio, vidurinės bufeto salės, didžiosios ir mažosios salės. Interjero apdailai panaudotos plytos, akmenų skalda, medis, kalkių tinkas, metalas, stiklas. Svarbus salės dekoro elementas – sienų tapybos kompozicija, vaizduojanti tautosakos personažus Neringą ir Naglį. Mažosios salės sieną puošė gipsinis 1959 m. skulptoriaus Juozo Kėdainio sukurtas bareljefas „Neringa“, vaizduojantis poilsį pajūryje. Bufeto salės viduryje įrengtas lenktos formos baseinėlis. Vestibiulio išorinės ir vidinės durys papuoštos dekoratyvinėmis metalo grotelėmis ir žvejų barkasų siluetais. Meninį įspūdį papildo aptakių formų baldai, šviestuvai. Ilgus metus „Neringa“ buvo itin mėgstama menininkų, inteligentijos, bohemos susirinkimo vieta, modernizmo ir džiazo lopšys. Sovietmečiu kavinę mėgo ir užsienio svečiai. „Neringos“ viešbutis renovuotas 2001 m. kavinė renovuota 2002 m. išsaugant interjerą, tik pakeičiant kai kuriuos elementus – pavyzdžiui baldus, iš dalies šviestuvus.

Bekešo kalnas

Kasparas Bekešas (Békés Gáspár, 1520 – 1579) buvo vengrų didikas, Lietuvos politinis ir karinis veikėjas. Faktiškai valdė Transilvaniją, buvo sosto įpėdinis. Pralaimėjo kovą dėl sosto Steponui Batorui. Vėliau su juo susitaikė ir pastarajam tapus Lietuvos ir Lenkijos valdovu vadovavo samdytai vengrų artilerijos ir pėstininkų kariuomenei, dalyvavusiai lietuvių ir lenkų valstybės karuose. Pasižymėjo 1577 m. ginant Elbingą ir 1579 m. užimant Polocką. Mirė Gardine.
K. Bekešas buvo antitrinitorius, sekė Transilvanijos rūmų gydytoju ir religiniu veikėju italu Giorgio Blandrata (apie 1515 -1590), kuris darė poveikį ir Batorui. Dėl to, kad buvo arijonas Bekešas palaidotas ne katalikų kapinėse, o ant kalno, pavadinto jo vardu. Anot legendos, prieš mirtį kartojęs: „Dangaus netrokštu, pragaro nebijau“. Panašus teiginys buvo iškaltas ir jo antkapyje, todėl sovietmečiu Bekešas garsintas kaip „ateizmo pirmtakas“ Aštuoniakampis maždaug dvidešimties metrų aukščio antkapis buvo paplautas Vilnios. 1838 m. nugriuvo penkios jo sienos, o kiek vėliau ir trys likusios. Po pirmosios griūties tarp plytų ir akmenų buvo rasta kaukolė ir geltono šilko kepurė. Bekešo vardu pavadintas rūbas – ilgoki kailiniai, dėvimi kailiu į vidų, kurį jis ir Steponas Batoras mėgo dėvėti. „Bekešuvkas“ dėvėjo bajorai ir sodiečiai iki XVIII a. pab.

Švenčiausios Jėzaus Širdies bažnyčia

Vilniaus Jėzaus Širdies bažnyčia su vizičių vienuolynu pradėta statyti 1694 m. Kilus Šiaurės karui, statyba sustojo ir buvo užbaigta tik 1744 m., o dekoravimas dar vėliau – tik 1763 m. Ansamblio architektas ir statybos organizatorius buvo Juozapas Pola. Buvusį vienuolyną nuo gatvės skiria mūrinė siena, pastatyta 1757 m. ir dveji reprezentaciniai vartai. 1717 m. pastatyta laikina mūrinė koplyčia, kurioje vyko pamaldos, kol buvo baigta statyti 1729 m. pradėta Jėzaus Širdies bažnyčia. Po Antrojo pasaulinio karo pastatuose įrengtas kalėjimas. Pakeistas bažnyčios interjeras, pertvarkytas vienuolyno namų planas.

Lietuvos Mokslų Akademijos rūmai. Vrublevskių biblioteka

Rūmai pastatyti 1885 m. Suprojektuoti architekto Kiprijano Maculevičiaus. 1927 – 1930 m. remontuoti, pritaikyti bibliotekai. Nuo 1941 m. sausio pastate veikė Lietuvos SSR Mokslų akademijos biblioteka.
1907 – 1914 m. rūmuose veikė Mokslo ir meno muziejus, kuriam rūmus išnuomojo Klementina Tiškevič. Muziejų įkūrė Mokslo ir meno muziejaus draugijos nariai. 1931 – 1941 m. čia veikė Vrublevskių biblioteka, kurios pagrindą sudarė Tado Vrublevskio knygų rinkinys. Rūmai suremontuoti ir pritaikyti bibliotekai pagal architekto Stanisławo Mecznikovwkio projektą. Knygų saugyklose sukaupta 3, 8 mln. dokumentų, iš kurių dauguma – unikalūs kultūros paveldo paminklai. Priešais pastatą prie gatvės suprojektuotas jaukus skverelis.

Prasieikime su Jurgos Ivanauskaitės knygos „Miegančių drugelių tvirtovės“ herojais ir pakalbėkime apie gražų niekada nesenstantį visų mylimą Vilnių.

Jurgos Ivanauskaitės „Miegančių drugelių tvirtovė“

Skulptūra „Katinas“

Ivanauskaitė (1961 –2007) – Lietuvos prozininkė, eseistė, poetė, dramaturgė, dailininkė, keliautoja. Skulptūra pradėta kalti 2008 m. liepą, o atidengta 2009m. skulptūra sveria 10 tonų. Katino aukštis iki uodegos galiuko 2,70 m, plotis – 3 m, storis – 1,5 m. „Šitas katinas – mano kiemo katinų simbolis. Katinas – Vilniaus valkata, kuris gyvena pats sau. Nors žmonės mano, kad jie katiną prisijaukina – iš tikrųjų katinai mus prisijaukina“, – kalbėjo „Katino“ autorė, skulptorė Ksenija Jaroševaitė. „Katės ir angelai buvo Jurgos didžioji meilė“

Tibeto skveras

2008 m. Tibeto rėmimo grupės nariai Vilniaus miesto savivaldybei pateikė projektą, kuriame siūloma apleistą skverelį, esantį Užupio Malūnų gatvėje, pavadinti Tibeto vardu. 2001 m. Užupyje lankėsi Dalai Lama XIV, jam buvo suteiktas Užupio garbės piliečio vardas. 2010 metų birželio mėn., minint Lietuvos okupacijos ir genocido dieną, buvo atidarytas Tibeto skveras. Tibeto skverelyje esanti mandala sukurta interpretuojant budistų dvasinį ir ritualinį simbolį Avalokitešvaros mandalą. Už Tibeto išlaisvinimą aktyviai pasisakė ir žinoma lietuvių rašytoja Jurga Ivanauskaitė.

Pažiūrėkime ir iš naujo įsimylėkime Mariaus Marcinkevičiaus „Juodoji Vilniaus saulė“ knygos herojų akimis.

Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčia

1408 m. pastatyta bažnyčia per 1679 – 1688 metų barokinę rekonstrukciją įgijo šonines navas, bokštus, naują zakristiją. Atstatant po 1748 ir 1749 metų gaisrų, interjeras pasipildė rokoko stiliaus formomis. Bažnyčia yra gana didelė lotyniškojo kryžiaus formos bazilika su kupolu virš kryžmos. Bažnyčios interjeras harmoningai jungia architektūros, monumentaliosios dekoratyvinės tapybos ir skulptūros molbertinių paveikslų bei kamerinių skulptūrų, taikomosios dailės darbus. Tai vienas vertingiausių rokokinių interjerų Lietuvoje. Bažnyčia yra veikianti. Pamaldos vyksta tik lenkų kalba. 1993 m. rugsėjo 5 d. popiežius Jonas Paulius II šioje bažnyčioje susitiko su lenkų tikinčiaisiais. Rūsiuose yra išlikusių žmonių palaikų. Manoma, kad tai karų ar epidemijų aukos. Iš viso buvo rasta 23 mumijų, iš kurių trečdalis yra moterų, trečdalis vyrų ir trečdalis vaikų.

Apleistas vienuolynas „Satanhauzas“ vienuolynas įkurtas 1501 m. didžiojo kunigaikščio Aleksandro iniciatyva. Pagrindiniai interjero akcentai yra šeši didžiuliai altoriai ir originali sakykla-klausykla. Dominikonų vienuolynas turi savo šiurpią legendą, kuri mena 1849 m., kai čia buvo miesto magistrato kalėjimas. Vieną kareivį, kuris buvo užsukęs į vienuolyno koridorių užsirūkyti išgąsdino balta žmogaus šmėkla ir vėliau įėjimas į rūsį buvo aklinai užmūrytas.Po Šventosios Dvasios bažnyčia ir vienuolyno rūmais yra dideli rūsiai, kurie sudaro labirintą, kuris iki galo nėra ištyrinėtas iki šiol. Rūsiuose daug karstų ir ne tik vienuolių, bet ir XVII-XIX a. nuo maro, bado (Napoleono armijos kareivių) mirusių žmonių palaikų. pastaraisiais dešimtmečiais vienuolyne lankytis pamėgo įvairių jaunimo subkultūrų (vadinamųjų „gotų“ ir kitų) atstovai, vadinantys jį „Satanhauzu“.