Latvių literatūros Top 10 knygų, kurias galima rasti mūsų bibliotekose
Latvių literatūros Top 10 knygų, kurias galima rasti mūsų bibliotekose
- 2020-05-29
- Autorius: Administratorius
- Kategorija Naujienos
Prisijungiame prie Lietuvos leidėjų asociacijos literatūrinio projekto „Pasaulio puslapiai“ ir kiekvieną mėnesį skirsime skirtingai kalbai ir šia kalba parašytiems kūriniams, išverstiems į lietuvių kalbą, kuriuos turime bibliotekų fonduose ir kviečiame susipažinti.
Gegužės mėnesio tema – latvių literatūra, tad pristatome Top 10 knygų, kurias galite pasiskolinti mūsų bibliotekose.
Nora Ikstena „Motinos pienas“
Nora Ikstena (g. 1969 m.) – šiuo metu žymiausia ir didžiausio tarptautinio pripažinimo sulaukusi latvių rašytoja, 16 knygų autorė. Ji apdovanota daugeliu svarbių Latvijos literatūros premijų, tarp jų – Trijų žvaigždžių ordinu už nuopelnus literatūrai ir Baltijos Asamblėjos premija. Vienas garsiausių N. Ikstenos romanų – „Motinos pienas“, išverstas į vokiečių, makedoniečių ir anglų kalbas, 2015 m. įtrauktas į Latvijos Metų knygos trumpąjį sąrašą.
Šis romanas – tai pasakojimas apie tris moterų kartas sovietinėje Latvijoje, apie titaniškas pastangas išlikti savimi po kolektyviniu Sovietų valdžios presu. Tai moterų romanas; vyrai čia tik šmėkšteli, palikdami blankų pėdsaką. Romanas apie gydytoją, tremtinio dukrą, iš kurios sovietų valdžia atima viską; ne tik profesinę ateitį ir tapatybę, bet ir gyvenimo džiaugsmą bei šeimą. Jos šeima – tai dukra, kurią ji bandė apsaugoti nuo gniuždančios valdžios, ir motina, kuri vienintelė stengėsi perduoti anūkei šilumą ir norą gyventi. Tai pasakojimas apie bandymus išlikti, nepaaukojant savo įsitikinimo ir žmogiško smalsumo, ir apie kainą, kurią tenka mokėti už tą išlikimą. Apie emocinę ledo sieną, kuria motina atsitveria nuo dukters – iš meilės ir noro apsaugoti. Apie stingdantį sistemos negailestingumą, apie bejėgiškumą ir pasipriešinimą. Apie tris moteris – senelę, dukrą ir anūkę. Apie nemeilę, kuri yra kaip išsigelbėjimas, apie aplinką, kur nuodais virsta viskas – netgi motinos pienas.
Iš pirmo žvilgsnio tai – romanas apie motiną ir dukterį Sovietų valdomoje Latvijoje 1969–1989 metais. Tačiau giliau slypi ir šalies istorija nuo sovietinės stagnacijos iki nepriklausomybės paskelbimo, ir klampi, žlugdanti skundimo, įtarinėjimų ir visuotinės apatijos atmosfera, ir sovietinė mokykla, ir artėjančios laisvės nuojauta. Viskas atpažįstama. Viskas – apie meilę, nemeilę ir instinktą gyventi.
Iš latvių kalbos vertė Laura Laurušaitė.
Knygą galite rasti 16-oje mūsų bibliotekų.
Māra Zālīte „Penki pirštai“
„Penki pirštai“ – autobiografinis romanas. Jame pasakojama apie penkiametės Lauros kelionę iš Sibiro į Latviją. Aprašomi pirmieji įspūdžiai nepažįstamoje, bet išsvajotoje Tėvynėje, gyvenimas sovietinėje tikrovėje, jautrūs santykiai su tėvais ir seneliais, piešiamas didžiulis, neaprėpiamas mergaitės fantazijų pasaulis. Visos patirtys atskleidžiamos vaiko lūpomis, tad istorija įgauna papildomų prasmių bei spalvų. Vaikas neieško tinkamos išraiškos sakydamas, ką mato ir supranta, jis neturi „vidinio cenzoriaus“. Ir vaiko meilė besąlygiška. Lauros gyvenimo mozaika sudėliota taip sumaniai, kad joje susipina ir juokas, ir liūdesys, ir skausmas, ir laimė.
Māra Zālīte – garsi latvių poetė, dramaturgė, eseistė, pelniusi daugybę literatūros apdovanojimų Latvijoje ir užsienyje. Autorė unikali tuo, kad savo moteriškoje prigimtyje suderino skirtingiausius dalykus – sportą ir mokslą, meną ir visuomeninę veiklą, kūrybą ir šeimą, aktyvią pasipriešinimo režimui veiklą ir nepriklausymą jokiai partijai.
Iš latvių kalbos vertė Erika Drungytė.
Knygą galite rasti 9-iose mūsų bibliotekose.
Laima Muktupâvela „Pievagrybių testamentas“
„Pievagrybių Testamentas“ – talentingai aprašyta tėvynėje „nereikalingų“ žmonių golgota svetur. Einant į platųjį pasaulį laimės ieškoti susipina latvių, lietuvių, slavų ir kitų bėdžių likimai. Romano veiksmas vyksta romantiškoje senojoje Airijoje, kur svetimšaliai pasitinkami kaip darbo jėga. Varginamas darbas pievagrybių angaruose, nežmoniškos gyvenimo sąlygos, patyčios, ne iš gero gyvenimo ryškėjančios pačios blogiausios žmonių savybės, rodos, turėtų slėgti skaitytoją ir skatinti mesti knygą šalin, tačiau skvarbus, nepagražintas autorės, pačios visa tai patyrusios, gyvenimo regėjimas, pavydėtinai stipri, optimistiška dvasios jėga neleidžia atitraukti akių nuo knygos. Apie žiaurią ir prieštaringą realybę Laima Muktupavela geba kalbėti vaizdingai, linksmai ir su viltimi.
Dvasiškai pavargusios, dirbtinai išraiškingos Latvijos dabarties prozos kontekste Laimos Muktupavelos ‘Pievagrybių Testamentas“ – neabejotinas talento blyksnis. Ne be reikalo autorė už šį romaną išrinkta 2002-ųjų Metų kultūros žmogumi.
Laima Muktupavela Latvijoje pastaruoju metu labai populiari rašytoja, nuo 2002 m. Latvijos rašytojų sąjungos narė. Jos apsakymai (Felikso Baranovskio slapyvardžiu) nuo 1993 m. spausdinami įvairiuose Latvijos leidiniuose, verčiami į vokiečių ir rusų kalbas. Be to, L. Muktupavela rašo pjeses teatrui.
2002 m. L. Muktupavela Išgarsino romanas „Pievagrybių Testamentas“, sulaukęs tais pačiais metais dviejų leidimų.
Iš latvių kalbos vertė Dzintra Elga Irbytė.
Šią knygą turi 3 mūsų bibliotekos.
Arno Jundze „Raudonasis gyvsidabris“
Latvių rašytojas Arno Jundze romane „Raudonasis gyvsidabris“ kuria platų posovietinę kaimyninės šalies visuomenės vaizdą – ar nepriklausomybę iškovojusiems žmonėms pavyks atgauti ir vidinę laisvę?
Kadaise Viduramžių alchemikai ir karaliai ieškojo paslaptingojo filosofinio akmens. Jie tikėjo, kad stebuklingas elementas – tai raktas į amžiną gyvenimą, neblėstančią jaunystę, pasakiškus turtus ir neįveikiamą galią.
Praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio Latvijoje istorija kartojasi, tačiau čia kur kas mažiau pasakoms būdingos magijos. Nors nebūta jokių paslaptingų draugijų, užuominų ar mokymų, Latvijos žmonės suskubo aklai vaikytis raudonojo gyvsidabrio, apie kurį užsimenama slaptųjų sovietų tarnybų protokoluose. Sakoma, kad šios mįslingos medžiagos savininkui paklus visas pasaulis… Tačiau daugelis trokšta ne valdyti pasaulį, o tik ramaus, pilnaverčio gyvenimo, stabilumo, meilės, laimės ir ramybės. Deja, jie prieš savo valią įsukami į besikeičiančių epochų verpetą, kuris nusineša iliuzijas bei svajones, o svarbiausia – lieka vis mažiau vilties išsaugoti savigarbą ir išlikti savimi.
Nors šalis atgavo nepriklausomybę, ne kiekvienam buvo lemta atrasti vidinę laisvę ir išsivaduoti iš okupacijos pančių. Išvijus okupantus, kova dėl išlikimo nesibaigė…
Romane „Raudonasis gyvsidabris“ piešiamas platus ir įvairiasluoksnis Latvijos visuomenės portretas. Senosios kartos žmonės pagaliau susitinka su į užsienį pasitraukusiais giminaičiais, sovietų saugumo agentai stengiasi išsaugoti naujoje sistemoje savo galią, o prie nepriklausomybės gynėjų šliejasi patys netikėčiausi visuomenės veikėjai. Romano puslapiuose šmėžuoja ir sovietų valdžios niekad nepripažinęs miško brolis, ir pirmuosius savarankiško gyvenimo žingsnius žengiantys jaunuoliai, kurių laukia akistata su daugybe jaunos valstybės laukiančių iššūkių.
Romano autorius Arno Jundze(g. 1965) – ne vienos literatūros premijos laureatas, prozininkas, kultūros žurnalistas ir literatūros kritikas, laikomas vienu žymiausių šiuolaikinių Latvijos rašytojų. Jis eina ir Latvijos rašytojų sąjungos pirmininko pareigas.
„Raudonasis gyvsidabris“ priklauso romanų ciklui „MES, Latvija, XX amžius“, inicijuotam rašytojos Gundegos Repše. Toks sumanymas jai kilo pasitinkant Latvijos valstybės šimtmetį. Tarp 2014 ir 2018 m. žymiausi šalies autoriai sukūrė 13 romanų, atspindinčių skirtingus XX a. dešimtmečius.
Iš latvių kalbos vertė Jurgis Banevičius.
Knygą galite rasti 12-oje mūsų bibliotekų.
Nora Ikstena „Gyvenimas yra gyvenimas yra gyvenimas“
Šis romanas – tai moters mitologija, nei daugiau, nei mažiau – tik gyvenimas! … ,,Arija važiuoja į Aluotenę mylėtis. Šis laikotarpis drumzlinas kaip pernykštė beržų sula, siela sudraskyta į gabalus. Valandėlė artumo, ir tai greičiausiai visai ne meilė, yra tarytum trauklapis ant kraujuojančios žaizdos.
Arijai atrodo, kad laikas apsivertė aukštyn kojomis. Pasaulis matomas iš apačios į viršų. Žemė nėra žemė nėra žemė. Kalba nėra kalba nėra kalba. Žmogus nėra žmogus nėra žmogus“. Nora Ikstena – viena žymiausių šiuolaikinių Latvijos prozininkių, rašanti romanus (,,Gyvenimo šventė“, 1998; ,,Mergelės mokymas“, 2001), apsakymus, biografines knygas. Jos kūryboje vyrauja moters tematika, stiliui būdingos metaforos, sapnai, vizijos, mitologijos ir tautosakos elementai. 1999 m. autorė pelnė Latvijos kultūros ministerijos apdovanojimą. Romanas ,,Gyvenimo šventė“ išverstas į danų ir estų kalbas. Į lietuvių kalbą N. Ikstenos kūryba verčiama pirmą kartą.
Iš latvių kalbos vertė Veronika Adamonytė.
Knygą galite rasti 6-iose mūsų bibliotekose.
Daina Avotiņa „Anyta“
Istorija apie tikras ir apgaulingas vertybes, apie šeimą ir apie moterį, kurios gyvenimas ir likimas aprėpia visą permainingą Latvijos istorijos laikotarpį. Romane „Anyta“ latvių rašytoja Daina Avuotinia kalba apie XX amžiaus įvykius gimtojoje šalyje, prievarta keitusius žmonių likimus. Tačiau pasirinkimų žmogaus gyvenime visuomet lieka ir jie visuomet svarbūs…
Žinoma latvių poetė ir rašytoja Daina Avuotinia parašė romaną, kuris akimirksniu tapo skaitomiausia knyga Latvijoje. Lietuvai taip pat labai artima romano tema, o aprašomo laikotarpio įvykiai beveik identiški vykusiems ir mūsų šalyje.
1940 metai, vieną okupaciją keičia kita, karas ir tremtys tampa kasdienybe, kurioje vis tiek reikia gyventi ir ieškoti pastovių dalykų, remtis į juos. Šeima, meilė, gamta gali būti tie ramsčiai, tačiau romano herojei Netei lemta patirti vieną griūtį po kitos. Tylus gyvenimas kaimiškoje Latvijos vietovėje, gamtos apsuptyje, garantuoja bent šiokią tokią ramybę, tačiau ir čia pasiekia ilgos karo ir okupacijos rankos. Negana to, Netei tenka kęsti rusės anytos pyktį ir pagiežą. Ji pati jau vėliau taps visai kitokia anyta ir aukos viską, kad pagelbėtų sūnui bei marčiai.
Ramus ir išmintingas Netės gerumas, gebėjimas nepalūžti ir nenuleisti rankų pačiose sudėtingiausiose situacijose padeda jai susigrąžinti prarastus namus. O tuomet grįžta ir ramybė.
Atrodo, kad būtų neįmanoma iškęsti daugiau nei iškentė Netė, tačiau knygos „Anyta“ autorė leidžia pajusti šviesą ir suprasti, kad netgi tokiame žiauriame likime yra šlakelis sėkmės, už kurią Netė moka dėkoti. Nes laimė yra trapi, tačiau greičiausiai ir žiauriausiai ją griauna net ne karas ar smurtas, o patys žmonės ir jų pyktis.
Emocingas ir išmintingas Dainos Avuotinios romanas „Anyta“ – apie gimtuosius namus, meilę ir gerumą – tai Latvijos istorija, kurią išgyveno ir užrašė moteris. Kiek kitoks žvilgsnis į negatyvios vyriškos energijos persmelktą karo ir žiaurumo laikotarpį. Pati autorė romaną pavadino kasdienišku. Tai tarsi nuoroda į tą moteriškąją kryptį – čia viskas paremta ne greitai besikeičiančiu veiksmu, o veik nepastebima kasdienybe, kurioje reikia gyventi ir išgyventi, nepaisant politinės, karinės situacijos.
Daina Avuotinia (Daina Avotiņa, g. 1926 m.) yra žinoma latvių rašytoja ir poetė, kurios darbai labai reikšmingi ir Lietuvai. Studijavo Latvijos universiteto Filologijos fakultete, dirbo Latvijos valstybinėje leidykloje, buvo laikraščio „Literatūra ir mokslas“ redaktoriaus pavaduotoja. Rašo eilėraščius, pirmieji išspausdinti 1955 metais, vėliau išleisti devyni jos poezijos rinkiniai, yra parašiusi vienuolika romanų. Į latvių kalbą vertė lietuvių klasikų kūrinius. Jos dėka latviškai prabilo Salomėja Nėris, Alfonsas Maldonis, Justinas Marcinkevičius, Vytautas Bubnys, Juozas Aputis, taip pat Romualdas Granauskas, Alvydas Šlepikas, Elena Kurklietytė. 2008 metais jai įteiktas Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžius.
Iš latvių kalbos vertė Bronė Balčienė.
Šią knygą turi 2 mūsų bibliotekos.
Inga Ābele „Ugnis nepabudins“
Žymios latvių dramaturgės, poetės, novelių meistrės Ingos Abelės pirmame romane „Ugnis nepabudins“ – po neatskiriamai persipynusius praeities, dabarties, ateities pasaulius, pasiklydusi tarp sapnų ir tikrovės slėpinių, tarp žmonių, kurie ją palieka išnykdami praeities miglose, tarp industrializuoto pasaulio tempo ir uždaro gyvenimo gamtos ramybėje ant kalno, kur klausomasi pasakojimų apie mistiškus Pasaulio medžio ieškojimus ir amžiną kelionę, amžių sandūros ir pakrikusių žmonių tarpusavio santykių beprotybėje blaškosi jauna moteris.
Romanas paperka pagaviu siužetu ir užburiančia kalba.
Iš latvių kalbos vertė Veronika Adamonytė.
Knygą galite rasti 8-iose mūsų bibliotekose.
Juris Zvirgzdiņš „Liūto riaumojimas“
Kiekvienas save gerbiantis liūtas moka riaumoti. Ir dažniausiai daro tai labai garsiai. Tačiau zoologijos sode gyvenančiam liūtui Leo nepasisekė – jis neteko gebėjimo riaumoti. Todėl vargšeliui pagelbėti nusprendė penkiametė Rasa, jos pliušinis meškiukas Tobijas ir šuo Zoro. Ar pagal gydytojos išrašytą receptą iškepti mėtiniai keksiukai padės Leo ir jis vėl galės riaumoti? O gal pavyks surasti riaumojimą skatinančios medžiagos, kuri išgelbėtų Leo nuo NIEKAM TINKAMUMO? Visi atsakymai – nuotaikingoje istorijoje apie draugystę, rūpestį ir nuoširdžią pagalbą vienas kitam.
Knyga nominuota nacionalinio Latvijos meniškiausių knygų konkurso „Auksinis obuolys 2015“ („Zelta ābele 2015“) apdovanojimui (Vaikų knygų kategorija).
Iš latvių kalbos vertė Audrius Musteikis.
Šią knygą turi 2 mūsų bibliotekos.
Inga Ābele „Žilvičių smūtkelis“
Ingos Abelės istorinis romanas „Žilvičių smūtkelis“ („Klūgu mūks“) pasakoja apie XIX amžiaus bei XX amžiaus pradžios katalikiško Latgalos krašto istoriją bei jo prijungimą prie Latvijos.
Pagrindinis romano herojus – Francis Sebaldas – Katalikų Bažnyčios, kultūros bei politinis Latgalos krašto veikėjas, jo paveikslas sukurtas, remiantis konkretaus asmens – Francio Trasuno gyvenimo faktais. Romano veiksmas apima beveik šimto metu laikotarpį ir pristato mūsų artimiausių kaimynų gyvenimo istorinę raidą.
Kūrinys gali būti įdomus ir patrauklus ne tik vyresnio amžiaus skaitytojams, bet ir jaunimui. Jo istorinė, pažintinė vertė išskirtinė, padedanti atrasti bendros lietuvių ir latvių tautų praeities sąsajas su šiandiena.
Skaitytojai patirs ir skaitymo malonumą, nes romano siužetas intriguojantis, vaizduojantis kelių kartų skirtingų šeimų gyvenimo vingius, jame apstu dramatizmo, poetikos, mistikos.
Knygos „Žilvičių smūtkelis“ autorė – talentinga rašytoja Inga Abelė garsi ne tik Latvijoje: jos knygos jau išverstos į keliolika pasaulio tautų kalbas.
Šis romanas „Klūgu mūks“ pripažintas geriausiuoju 2014 metu prozos kūriniu Latvijoje.
Iš latvių kalbos vertė Edmundas Untulis.
Knygą galite rasti 6-iose mūsų bibliotekose.
Māris Putniņš „Laukiniai pyragai : Pietų jūros pasaka“
Pietų jūroje piratų knibžda tiek, kad kiekvienas išsirinks pagal savo skonį! Čia nuožmiai grumiasi beliašai su leistinukais. Kraujinės dešros (skanduodamos kovos šūkį „Barbekiu!“) puola taikų česnakų karavaną.
Sūrio dešra Alalija įsimyli Kvietinio Batono sūnų Ragelį, o drąsusis Ekleras, siekdamas išvaduoti savo mylimąją – Aguoninę Bandelę – su ištikimuoju koldūnu nenuilsdami ieško laukinių pyragų laivo „Lašinių kulka“.
Rašytojo herojai myli ir nusivilia, bet niekada nepasiduoda. Lyg maro jie baidosi miltų pelėsio ir kartais serga įdaro užkietėjimu… Žodžiu, viskas kaip tikrame gyvenime. Tik truputį romantiškiau ir su trupučiu daugiau prieskonių.
Iš latvių kalbos vertė Laura Lauruašaitė.
Knygą galite rasti Pilaitės bibliotekoje.
Projektas kviečia skaityti interviu su vertėjais, vertėjų, literatūros kritikų mintis apie jų mėgstamiausias knygas, leidyklų rekomendacijas. Tikimąsi ir pačių skaitytojų įsitraukimo bei jų mėgstamiausių kūrinių rekomendacijų.
Kai kurias rekomenduojamas knygas jau galime rasti tik bibliotekose. Kiekvieno mėnesio paskutinę dieną dalijamasi įvairių leidyklų rekomendaciniu sąrašu.
Birželio mėnesį skirsime norvegų kalbai, liepą – lenkų, rugpjūtį – estų, rugsėjį – ispanų.
Nuo birželio projektas kvies ir į renginius, kuriuos kiekvieną mėnesį organizuos vis kitame mieste.
Sklaidykite pasaulio puslapius drauge. Daugiau informacijos apie projektą čia ir čia.