Balandžio 4 d. 17.30 val. kviečiame į Ievos Marijos Mikėnaitės piešinių parodos „Žvėryno sparnuočiai“ atidarymą Lazdynų bibliotekoje, Architektų g. 17.

Programoje:

• Susitikimas su piešinių autore Ieva Marija Mikėnaite.
• Muzikinis, teatrinis pasirodymas-vyksmas.
• Gailės Garnelytės trumpo metro filmo „Robotas ir peteliškė“ peržiūra.

Darbų autorė apie save ir parodą:

„Esu Ieva Marija Mikėnaitė, gyvenu Žvėryne nuo 6 metų. Atsikrausčiau su tėvais čia gyventi iš Fabijoniškių ir iškart pamilau šį keistą, žalią ir įdomiais namais apstatytą rajoną.

Čia ėjau į pradinę „Genio“ mokyklą, kasdien laksčiau kiemais su Žvėryno vaikų „šaika“, o nuo penktos klasės pradėjau eiti į mokyklą esančią centre, jau už Žvėryno, bet kasdien pėstute keliaudavau į pamokas per senąjį Žvėryno tiltą. Dar vėliau jau studijuodama Vilniaus Universitete bei Vilniaus menų kolegijoj su kursiokėmis bei draugais išvaikščiojom visas patiltes, skverelius, parkelius (įskaitant ir Vingį) bei kiemelius ir patyriau dar kitą – bohemišką Žvėryno dvasią.

Tuomet metams studijuoti išvykau į Klaipėdą, bet ten neužsibuvau ir grįžau vėl gyventi į savo pasakišką rajoną jau laukdamasi vaikelio. Kai ištekėjau ir pagimdžiau, stumdydama vėžimėlį ir žvelgdama iš jaunos mamos perspektyvos, dar kartą skersai išilgai esu išvaikščiojusi ir ištyrinėjusi šį mylimą rajoną.

Bet svarbiausia – čia nuo pat mažumės iki dabar sutinku be galo įdomių žmonių, kuriuos praminiau „Žvėryno personažais“, o tiksliau „Sparnuočiais“. Žvėrynas man yra gyvas ir stebuklingas todėl, kad čia gyveno ir gyvena bei vaikšto labai įdomūs gyventojai su savo ypatinga aura, su savo kasdienybe – ir jie visi yra be galo spalvingi. Mano akimis žiūrint – jie net pakilę virš tos kasdienybės, jie turi nematomus sparnus, kuriuos aš matau, jie dažnai vaikšto ar skrenda susimastę, užsisvajoję ar išsišiepę… Jie visada labai šilti ir net dalinantys saldainius gatvėse, o kartais kalbantys tam tikras keistas frazes, kurias praeidamas nuogirdomis išgirsti, ir tai paliečia tave iš vidaus. Gal todėl, kad tie personažai truputį nežemiški, gal todėl, kad jie turi sparnus, gal todėl, kad nežinia, ar jie yra nusileidę iš paties dangaus, o gal čia prikišęs savo šikšnosparnio nagus yra pats Kunčinas, iš nusivylimo, kai praradęs Tūlą ir radęs naują mūzą bei gyvenimo meilę, jis pagaliau apsigyveno ir rado ramybę Žvėryne po violetinėmis alyvomis prie Žvėryno cerkvės.

Tad labai norisi šia nematoma, bet tikiuosi, jaučiama spalvota šiluma pasidalinti ir su kitų rajonų gyventojais. Gal jie įkvėps, o gal paskatins ir kitų rajonų gyventojus aprašyti ar nupiešti praeivius ir vietinius gyventojus ir jų pačių rajonas nušvis naujomis spalvomis.“