„Deja vu Vilnius 1974-1990“ Antakalnio biblotekoje
„Deja vu Vilnius 1974-1990“ Antakalnio biblotekoje
Trečiadienį į VMSCB Antakalnio biblioteką susirinkusiems skaitytojams apie sovietinį Vilnių pasakojo žurnalistė, redaktorė, knygos „Deja vu Vilnius 1974-1990“ autorė Inga Liutkevičienė.
Susitikimą su renginio dalyviais I.Liutkevičienė pradėjo prasitardama, jog jai, kaip knygos autorei visuomet svarbus ir siektinas atgalinis ryšys su skaitytoju. Pasakodama apie sovietinį Vilnių, autorė prisipažino, kad toje santvarkoje nebenorėtų gyventi, bet taip pat prasitarė, kad paprastiems žmonėms gyvenimas anuomet nebuvo kančia, žmonės prisitaikė – mintims atsargiai reikšti naudojo Ezopo kalbą, vakarų madas sekti padėjo darbštumas – visos moterys mokėjo siūti, megzti, siuvinėti, tad ir kliošines kelnes ar detales niūriam sovietmečio interjerui pagyvinti susikurdavo pačios.
I.Liutkevičienė pasakojo, kad pokalbis su 1974-1990 metais Vilniaus miestui vadovavusiu A. Vileikiu, iš kurio ir gimė knyga apie to meto Vilnių ir pačiai autorei atskleidė faktų, kurių nežinojo ir dabar nežino dažnas vilnietis. Pavyzdžiui, tarybiniame Vilniuje buvo sąjunginės reikšmės gamyklos, vadinamos „pašto dėžutėmis“, kuriose dirbę žmonės neretai nenumanė, ką patys gamindavo, kartais paaiškėdavo, kad gaminamos detalės, prietaisai buvo skirti kosminėms raketoms. I.Liutkevičienė susirinkusiems skaitytojais su nostalgija priminė sovietinio Vilniaus kavines, barus – tai ir „Pieno baras“, kuris maitino studentus, ir „Tauro ragas“, kuriame visuomet buvo eilės, ir „Nykštukas“, į kurį dažna močiutė ir dabar norėtų nusivesti savo anūką ir naktinis klubas „Erfurtas“, kuris tuo metu sostinės gyventojams atrodė itin „vakarietiškai“ bei ne kartą sovietų sąjungos valdžios kritikuotas restoranas „Neringa“. Pastarajam autorė skyrė daugiau dėmesio, juolab, kad nesenai I.Liutkevičienės vadovaujama leidykla išleido rugsėjį anapilin išėjusios Neringos Jonušaitytės knygą „Neringos“ kavinė: sugrįžimas į legendą“. Žurnalistė užsiminė, kad sovietmečiu, Neringos kavinę pamėgus menininkams, kultūros veikėjams, mokslininkams ji buvo be paliovos sekama KGB, restorano svečių pokalbių klausomasi duoninėse paslėptais mikrofonais. Tačiau paprastam žmogui ano meto Vilnius neatrodė blankus, net atvirkščiai – to laikotarpio Vilnius primena jaunystę, o kas gi nenori jos prisiminti?