Lietuvos Respublikos Seimas šiuos metus paskelbė poeto Vytauto Mačernio metais ir kviečia paminėti jo 100-ąsias gimimo metines. Ši virtuali paroda skirta Vytauto Mačernio darbams ir įamžinimo vietoms atminti.
Kūryba
POETAS
Kai eina jis minioj išvargęs ir nuleidęs galvą,
Bent kiek palinkęs priekin, nedrąsiu žingsniu,
Ir kai iš veido jo negyvo ir bespalvio
Dvi akys žvelgia tolin žvilgsniu beprasmiu, –
Praeivių veiduose matyti lengvas pašaipos šešėlis
Ir pranašumo jausmo pagimdyta šypsena.
Ir užgaulingi žodžiai lydi jį… kol lyg fantomas pasikėlęs
Jis vėl išnyksta gatvių tamsoje.
Bet būna dienos, kai galingų rampų spinduliuos
Jis atsiranda vėlei prieš tą pačią minią,
Ir, rodos, perkeistas nežemiškos šviesos,
Jau nebe savo skausmą, nebe savo laimę mini.
Paženklintas nutilusių žmonių susikaupimo,
Virš jų iškeltas begalinio skausmo įtampos,
Jis kalba. Ir jo žodis, suvaldytas ir aprimęs,
Plasnoja laisvas virš minios.
Sujungdamas visus į vieną šeimą
Kaskart stiprėjančia gaida,
Tas žodis, juos padegdamas, ateina
Ir puldamas tarsi audra.
Vytautas Mačernis gimė 1921 m. birželio 5 d. Šarnelės kaime – pelkynų apsuptame šiauriniame Lietuvos pakraštyje, netoli Žemaičių Kalvarijos. Apie save poetas buvo sukūręs bajoriškos kilmės legendą.
1935 m. baigęs Sedos progimnaziją Vytautas įstojo į Telšių Motiejaus Valančiaus gimnaziją, kurioje jau būrėsi pradedantys literatai. Čia jis įsitraukė į jaunųjų ateitininkų veiklą.
1939 m. pasirinko anglų kalbos ir literatūros studijas Vytauto Didžiojo universitete. 1941 m. rudenį Mačernis persikėlė į Vilniaus universitetą studijuoti filosofijos, susipažino su čia veikiančių studentiškų draugijų nariais ir pasinėrė į miesto, apie kurį tiek svajota vaikystėje, gatvių labirintus – Vilnių pažino taip gerai, kad net įsidarbino senamiesčio gidu. Netrukus (1943 m) universitetas buvo uždarytas, o Mačernis, kuriam tereikėjo išlaikyti baigiamuosius egzaminus, baimindamasis, kad nacių okupacinė valdžia neišsiųstų jo priverstiniams darbams, grįžo į atokiąją Šarnelę, tolyn nuo karo siaubo. Čia, senojo namų sodo paunksmėje jis rašė „Metų“ sonetus, derindamas filosofinius ir poetinius savo asmenybės pradus, metų laikų kaitą išgyvendamas kaip kosminių ir metafizinių dėsnių, kultūros istorijos svarbiausių momentų pasikartojimą asmeninėje vizijoje.
Vis gilėjantį pesimizmą ir besismelkiantį nuovargį lėmė nepavykusios sužadėtuvės su Brone Vildžiūnaite – išsigandusi neigiamos Mačernio motinos reakcijos, sužadėtinė prašė atidėti vestuves. Nerimą sėjo ir sovietų pajėgų nepaliaujamas artėjimas prie Lietuvos sienų. 1944 m. rudenį poetas apsisprendė trauktis, tačiau nespėjo. 1944 m. spalio 7 d. žuvo pataikius artilerijos sviedinio skeveldrai. Palaidotas be bažnytinių apeigų, nešventintoje žemėje – ant tėviškės kalnelio. Jam buvo lemta visiems laikams susilieti su savuoju gamtovaizdžiu, su Žemaitija, kurios gaivališką ir kultūriškai sunkiai apipavidalinamą prigimtį buvo nuodugniai apmąstęs (straipsnis „Žemaitiškas charakteris mene“).
Informacijos šaltiniai:
- Mačernis http://www.xn--altiniai-4wb.info/index/details/1297
- Vytautas Mačernis. Man patiko tik vandenys gilūs : [kūrybos rinktinė] / Vytautas Mačernis ; knygos sudarytojas Manfredas Žvirgždas. – Vilnius : Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2014
Pirmosios V. Mačernio poezijos knygos buvo išleistos pokario metais Vakarų Europoje ir JAV: „Vizijos” (Roma, 1947, spaudai parengė Vytautas Saulius), „Poezija” (Čikaga, 1961 m., redagavo Kazys Bradūnas). Po karo daugiau kaip du dešimtmečius Lietuvoje V.Mačernio kūryba gilia
u nebuvo tyrinėjama, nors jo eilėraščiais daugelis literatūros žinovų domėjosi, juos platino iš rankų į rankas. Pirmą kartą po karo pluoštas V. Mačernio eilėraščių čia oficialiai buvo paskelbtas tik 1966 m. – „Poezijos pavasario” almanache. Poezijos rinktinė „Žmogaus apnuoginta širdis” Lietuvoje išspausdinta 1970 m.
Vertingiausia Vytauto Mačernio kūrybos dalis: eilėraščių ciklas „Vizijos”, „Metų sonetai”, „Žmogaus apnuoginta širdis”. Juose ryškūs egzistencialistinės pasaulėjautos elementai. Eilėraščiuose nerimo, nevilties momentai susipynę su pastovių žmogiškų vertybių ilgesiu, gimtosios žemės poetizacija. Kūrybai būdinga griežta klasikinė forma, spontaniškas lyrizmas.
V.Mačernio kūryba – didelių vertybių, gyvenimo prasmės ieškančios, besikankinančios, abejojančios ir vėl nušvintančios sielos istorija. Jo poezija priklauso humanistinei filosofinei lietuvių literatūros tradicijai.
„Vizijas“ galima pavadinti savotiška dvasine poeto autobiografija, kurioje filosofiniai apmąstymai susipina su senos žemaitiškos sodybos realijomis, genčių likimu, su autoriaus atsiminimais, peraugančiais į regėjimus, kupinus poezijos ir spinduliuojančios prasmės.
Antras brandžiausias ir didžiausias poetinis ciklas yra „Metų“ sonetai. V.Mačernis nespėjo jo užbaigti. Ciklas apima labai plačios tematikos eilėraščius, nieko bendro neturinčius su jungiančiu pavadinimu. Sonetai lyg papildo, praplečia, „detalizuoja“ tą pasaulį, tuos motyvus bei apmąstymus, kurių užuomazgos bei ištakos yra „Vizijose“.
V.Mačernio ciklas „Songs of myself“ (Dainos apie save) giminingas su „Vizijomis“. Čia poetas perteikia savo melancholiškas nuotaikas.
Savo prozos kūriniuose V.Mačernis daugiau gilinasi ne į realistinę aplinką, realistines detales, o į filosofinę žmogaus egzistencijos prasmę. Šios novelės patraukia savo novatoriškumu.
V.Mačernio straipsniai atskleidžia autoriaus estetinius ir etinius kriterijus, jo požiūrį į pasaulinę literatūrą, į nacionalines tradicijas, generacijų perimamumą, į meninio žodžio vitališkumą ir jo tautines ištakas.
Informacijos šaltinis: http://macernio.landyne.lt/apie-rasytoja
Karo metais Mačernį lydėjo sudėtingų išgyvenimų gama. 1943 m. uždarius Vilniaus universitetą, Vytautas grįžo į gimtąją Šarnelę. Vytautas ir Bronė jau buvo gavę Vilniaus miesto burmistro leidimą tuoktis (1943 08 12), tačiau vestuvės neįvyko. Sudėtingus sužadėtinių jausmus temdė karo metai, draugų planai emigruoti, kai 1944 m. Rusija okupavo Lietuvą. Nors sviedinio skeveldra nutraukė Mačernio gyvenimą, jo poezija įveikė laiko išbandymus.
Aldona Ruseckaitė, įsimenančių knygų apie Maironį ir Žemaitę autorė, atskleidžia dar vieno rašytojo gyvenimo slėpinius. Kuo gi sudomino autorę Vytautas Mačernis (1921–1944)? Pirmiausia – poeto vizionieriaus pasaulėvoka, jos atspindžiais poezijoje, ir ypač – jausmų pasauliu, neįvykusia santuoka. Mačernis – mąstytojas, filosofinis poetas ir – meilės kankinys?
A. Ruseckaitė rėmėsi sužadėtinės atsiminimais, Mačernio laiškais mylimajai – bendrakursei Bronei Vildžiūnaitei. Atsispindi jauno žmogaus dvasiniai išgyvenimai, pakilimai, krizės, kūrybos psichologija.
1987 metais poeto Eugenijaus Matuzevičiaus iniciatyva įkurtas Vytauto Mačernio muziejus, kurio ekspozicijoje – poeto poezijos knygos, nuotraukos, dokumentai bei asmeniniai poeto daiktai.
Medžiagą muziejui rinko kraštotyrininkas K. Bružas, mokytojas J. Nėniškis, bibliotekininkė V. Garbenčienė ir kt.
- Adresas:
Žemaičių Kalvarija, Plungės rajonas. - Telefonai:
(8-448) 43200, (8-448) 43142 - Darbo laikas:
Kasdien (ruošiantis aplankyti muziejų romenduojama iš anksto paskambinti telefonu).
Plungės rajono Žemaičių Kalvarijos miestelyje (Barstyčių g. 6) paskutinę poeto Vytauto Mačernio sustojimo vietą Jurkų sodyboje žymi 1992 m. ąžuolinis kryžius. Jis pastatytas poeto sesers Valerijos Mačernytės-Šilinskienės (1930–2015) iniciatyva. Kryžius sudarytas iš kvadratinio skerspjūvio, stulpo (plotis 26×20) ir kryžmos.
Būdingi augalinio motyvo mediniai kryžiaus spinduliai, išskaptuoti reljefiniai ąžuolo lapų ornamentai, padarytos dvi medinės reljefinės konsolės. Ant stulpo išskobtas įrašas: „A†A / ČIA ŽUVO / POETAS / VYTAUTAS / MAČERNIS / 1944-X-7“. Kryžių skaptavo tautodailininkas Vladas Stumbras.
Plungės rajono Žemaičių Kalvarijos miestelyje, Barstyčių gatvėje, šalia Kryžiaus kelio XIII stoties koplyčios „Jėzus sutinka šv. Veroniką“, pastatyta medinė atminimo lenta, kuri įamžina poeto Vytauto Mačernio žūties vietą 1944-10-07. Sovietmečiu šią koplyčią kelis kartus kėsintasi nugriauti, bet ją apgynė miestelio žmonės.
Vykdant pastato vidaus restauravimo darbus 2012-08-20 sienoje atsitiktinai buvo surasta įstrigusi sprogusio sviedinio skeveldra, kuri perduota Vytauto Mačernio muziejui.