Žydiški Klaido Navicko karpiniai – Virtuali paroda

Vilniaus miesto savivaldybės centrinė biblioteka pateikia ir kviečia domėtis Klaido Navicko paroda „Žydiški Klaido Navicko karpiniai“ virtualiu formatu.
Paroda Skaitytojų aptarnavimo skyriuje (Žirmūnų g. 6) bus eksponuojama iki gruodžio 2-os dienos.

KLAIDAS NAVICKAS

Klaidas Navickas gimė 1962 m. lapkričio 30d. Raseiniuose. Gyvena Grigiškėse, teisininkas, valstybės tarnautojas. Karpyti pradėjo 1988 m. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys nuo 1991 metų. 2005 m. buvo suteiktas meno kūrėjo statusas, 2009 m. K. Navickas pripažintas tradicinių amatų meistru.

K. Navickas savo popieriaus karpinių personalines parodas surengė Japonijoje EXPO-2005, Lince (Austrija), Kinijoje EXPO-2010, Varšuvoje, Gdanske (Lenkija), Filadelfijoje (JAV), Magiliov Podolske (Ukraina), Maskvoje ir Sankt-Peterburge (Rusija), Minske (Baltarusija). Lietuvoje surengta virš dešimties personalinių parodų. Nuo 2003 m. iki 2021m. meistro dirbtuvėse J. Basanavičiaus g. 29, Vilnius veikė pastovi darbų ekspozicija, vyko edukacijos pamokos. Meistras išleido keturias savo karpinių knygas.
K. Navickas dalyvauja Vilniaus miesto savivaldybės Dailiųjų amatų, etnografinių verslų ir mugių programoje. Kartu su kitais programos dalyviais nuolat dalyvauja Vilniaus miesto bei respublikiniuose kultūriniuose renginiuose. K. Navickas – keturių paskutinių Nacionalinių dainų iš šokių švenčių amatų dienų dalyvis.
Mugių ir švenčių metu besidominčius tautodaile, meistras supažindina su karpinių bei raižinių istorija, tematika bei technika, suteikia galimybę praktiškai išbandyti savo jėgas karpant ar spaudžiant atspaudus.

K. Navickas nuolatinis respublikinio konkurso „Aukso vainikas“ dalyvis: 2005 m., 2007 m. ir 2021 m. apdovanotas III laipsnio diplomu, 2012 m. ir 2014 m. II laipsnio diplomu, 2006 m. ir 2010 m. šiame konkurse pripažintas geriausiu Vilniaus krašto meistru vaizduojamojo meno srityje. 2018 m. tautodailininkui, meno kūrėjui, tradicinių amatų meistrui Klaidui Navickui buvo įteikta Kultūros ministerijos premija už tradicinės kultūros puoselėjimą ir skleidimą.

Informaciją apie Klaidą Navicką, jo kūrybą ir galeriją galite rasti:
www.klaidaspapercuts.lt arba asmeninėje Klaido Navicko paskyroje „Facebook“.

Žydų popieriaus karpiniai (griečiau raižiniai, nes jie tradiciškai yra raižomi peiliuku) yra tradicinis žydų liaudies meno produktas, kuris skiriasi nuo visų kitų tautų karpinių tuo, kad yra glaudžiai susijęs su religija. Ši plastikos forma išplito XIX amžiuje, kai popierius tapo plačiai prieinama medžiaga.

Žydų karpiniai vystėsi kartu su vietinių tautų karpiniais, kurie paprastai turėjo tik dekoratyvinį pobūdį. Valstietis, pardavęs derlių, turėjo pinigų, už kuriuos galėjo sau leisti įsigyti puošmenų namams, įskaitant ir karpinius. Žydai, būdami toli nuo tėvynės ir ne visada gebėdami tinkamai garbinti Dievą (ne visur buvo maldos namai), karpiniams suteikė religinę prasmę. Nekalbant apie tai, kad žydų karpinys buvo pilnas religinių simbolių ir siužetų, jis kabojo ant sienos, kuri sutapo su Jaruzalės kryptimi. Vis dėl to galima konstatuoti, kad tai buvo paprastų žmonių menas.

Žydų karpinių istorija

Pirmieji žydų karpiniai datuojami XIII a. Legenda pasakoja apie rabiną, kuris norėjo perrašyti Torą. Buvo žiema, šaltis buvo toks didelis, kad rašalas užšalo. Tada rabinas pradėjo pjaustyti Toros raides ir taip atsirado pirmasis karpinys. XX amžiaus pradžioje žydų karpinių menas labai nunyko (atsirado modernesnės plastinės formos), nors žydų karpinių buvo randama net ir tarpukariu. Žydų karpiniai atgimė po II pasaulinio karo lygiagrečiai dviejose valstybėse: Izraelyje ir JAV.

Izraelyje kūrė Giza Frankelis (kai kurie šaltiniai nurodo Frenkel). G. Frankelis buvo etnografas, baigęs Lvovo universitetą, nagrinėjo ir rinko karpinius. Po karo jis emigravo į Izraelį, kartu atsiveždamas žydų karpinių modelius iš pietų Lenkijos. Dirbdamas Haifos universitete, naujai atgaivino šį tradicinį žydų meną. Šiandien Izraelyje yra 10 profesionalių karpytojų. Šiuolaikinis Izraelio karpinių dizainas ir toliau remiasi Gize Frankelio išpopuliarinta ornamentika. Aštuonesdešimtaisiais išleido albumą su daugiau nei 100 modelių ir aprašymų hebrajų kalba.

JAV sukurti karpiniai yra pasaulietinio pobūdžio. Ši meno rūšis daugiausia skiepijama vaikams. Taip siekiama išlaikyti tautinį tapatumą.

Trečiu svarbiu žydų karpinių centru tampa Krokuva, kur jau keletą metų per žydų kultūros festivalį vyksta žydų karpinių seminarai, kurie išugdė keletą menininkų, pamilusių šį meną. Žinomiausios yra Anna Malecka-Beiersdorf, kuri atgaivino šį meną Lenkijoje, Marta Goląb ir Monika Krajewska.

Žydų karpinių tradicija

Karpinius galėjo kurti tik vyrai, nes žydų kultūroje moterims nebuvo leidžiama kurti meno. Paprastai pjaustydavo labai aštriu peiliu, panašiu į tą kurį naudojo batsiuvys.  Medžiaga pradžioje buvo pergamentas, vėliau baltas popierius. Popierius buvo sulenkiamas per pusę ir pasidėjus ant lentos pjaustoma pagal pasirinktą modelį. Išpjausčius paveikslėlį jis dažniausiai buvo marginamas akvarele, bet kartais palikdavo ir nedažytą. Laikui bėgant  buvo sugalvotas ne vienas būdas kaip baltą popierių pakeisti spalvotu.

Praktiniai reikalavimai

Karpiniai kaip tam tikra grafikos rūšis, buvo reglamentuota tam tikrais reikalavimais. Du pagrindiniai – karpinys turi būti vientisas ir neprarasti turinio. Karpinyje funkcionalumo dėlei buvo leista naudoti storas ir plonas linijas. Pjaustyti, pradėdavo nuo mažiausių elementų ir baigdavo kraštais, nes pirmoje eilutėje nupjovus didelį paviršiaus plotą, karpinio su dideliu skaičiumi smulkių detalių beveik neįmanoma užbaigti.

Žydų karpinių tipai

Mizrach (מיזרח) – tai religinės paskirties karpiniai, kurie buvo skirti kabinti judėjų namuose ant rytinės sienos (pats žodis mizrach  reiškia rytus), nukreiptos į Jeruzalę, kad  žinotų kur link parklupti maldoje. Tai buvo didelio formato karpinys – nuo A4 iki 1  metro  dydžio karpinys, kuris kabojo  ištisus metus, nesvarbu kokia žydų šventė būtų. Pradžioje mizrach buvo tik rėminamas  vėliau dedamas po stiklu. XIX amžiaus pabaigoje mizrach, tikriausiai dėl Lenkijos žydų tradicijos, sumažėjo.

Mizrach turėjo  platesnę reikšmę, nei ornamentu papuoštas paveikslėlis. Žydų šventyklose Altoriaus nišoje kabojo mizrah iš audinio, papuoštas auksu ir išmargintas šventais rašmenimis. Paprastas judėjas negalėjo turėti panašaus altoriaus namuose, todėl darė juos iš popieriaus. Mizrach visada susideda iš trijų elementų bent vienu dedamu centre – tai  Menora, Dovydo žvaigždė, Mozės plokštės.  Virš Mozės plokščių (irgi viduryje) dažnai buvo vaizduojama karūna. Menorą dažnai laikė liūtai. Liūtas žydų kultūroje yra stiprybės ir Judėjos giminės simbolis. Taip pat buvo vaizduojami kiti gyvūnai: tigras – stiprybės simbolis, elnias – grakštumo simbolis, erelis – lengvumo simbolis, gaidys – susitaikymo simbolis, žuvys (kai kada vynuogės) – vaisingumo simbolis. Kolonos simbolizuoja  pirmąją šventyklą Jeruzalėje. Laiminančios šventiko rankos puošė ištrauką iš Toros. Žydams ortodoksams tai buvo vienintelis  leistinas vaizduoti žmogiškasis elementas, kuris nežeidė Jahvės. Dar vienas simbolis yra gyvybės medis, kuris turėjo skirtingus aiškinimus.

Mizrach visada turėjo užrašus, tačiau tai nebuvo svarbiausia. Mizrach dažniausiai pasitaiko tokie žodžiai:  Turiu savo  Dievą prieš save.

Shavouslakh ir Roizalakh – karpiniai, priklijuojami prie langų Sukot šventės metu. Sukotas – viena pagrindinių žydų švenčių. Ji švenčiama rudenį tišrėjaus  mėnesio 15 d. ir tęsiasi 7 dienas. Šiuo laikotarpiu žydai turi išeiti iš namų ir gyventi sukoje, laikinai suręstame, palapinę primenančiame namelyje. Lietuvoje sukos dar vadinamos kūčkomis. Kūčkų šventė vyksta praėjus penkioms dienoms nuo „permaldavimo“ dienos (Jom Kipuro).

Tai buvo vieša šventė. Kai gyvenvietėje žydas pakabina lange išraižytus paveikslėlius, Lietuvos ar Lenkijos valstietis žino, kad žydai švenčia ir kiek šventė trunka. Karpiniai skiriasi tik forma – shavouslakh buvo kvadrato formos, o  roizalakh – rozetės. Centre, kaip ir mizrache, vaizduojama Menora, Dovydo žvaigždė arba Mozės plokštės. Aplink buvo augalų arba geometrinių elementų vaizdai, kuriems teko tik dekoratyvinė paskirtis.

Hamsa – amuletas, apsaugojantis nuo blogio demonės Lilit. Legenda pasakoja: Lilit buvo Adomo pirmoji žmona. Nusivylusi vedybomis, naktį, kai Adomas miegojo, slapta Lilit nukako į demonų slėnį. Dievas už tai nubaudė moterį ir visam laikui paliko ją demonų slėnyje. Taip Lilit tapo demonu, pasiimdama visus  savo vaikų gyvenimus. Netrukus Dievas davė Adomui Ievą, tačiau nuo tada Lilit  keršija moterims, kurios laukiasi kūdikio. Dėl šios prižasties hamsos puošė kambarį, kuriame kūdikis turėjo išvysti šį pasaulį. Jos buvo kabinamos keturiuose kambario kampuose  taip užkertant kelią blogio galioms priartėti prie kūdikio.

Toros Išnešimo karpiniai. Kartą metuose, žydai išneša Torą iš šventyklos. Už vyrų eina mokyklinio amžiaus berniukai,  nešantys  vėliavas ant ilgų lazdų. Berniukams patiems buvo leista puošti vėliavas. Dažniausi raižinius puošdavo raiteliai, kareiviai. Tai vieninteliai karpinių motyvai, susiję su  pasaulietine žydų kultūra.

Šeimos karpiniai – tai karpiniai, susiję su šeimos gyvenimo įvykiais ir puošę šeimos  knygas, kuriuose įrašytos mirusiųjų datos. Karpiniai primindavo sukalbėti maldą už juos. Karpiniais buvo puošiama vedybų sutartis ketubach. Ketubahas – judėjų vedybinis kontraktas. Juo vyras įsipareigoja savo žmonai (judėjai) ją maitinti, rengti, bendrauti su ja, ją mylėti. Moteris judėja surašo savo įsipareigojimus vyrui – būti paklusnia, auginti vaikus, maitinti šeimą bei rūpintis šeimos reikalais. Judėjas Ketubahe pasilieka galimybę be žmonos sutikimo su ja išsiskirti, tačiau tam įvykus judėjas privalėtų judėjai sumokėti susitartą pinigų sumą bei išrašyti jai išsiskyrimo raštą Get. Jei jiems gyvenant kartu judėjas mirtų anksčiau savo žmonos, našle tapusi žmona galėtų pasiimti visus pinigus, pardavus jų bendrąjį būstą. Judėjų namuose dažnai galima rasti vestuvių kontraktą, pakabintą ant sienos, kaip simbolį, kad ši judėjų šeima yra tvirta ir laiminga.

Tišrėj. Pirmas mėnuo pagal žydų kalendorių, skaičiuojant nuo pasaulio sutvėrimo. Skaičiuojant pagal Torą – septintas. Turi 30 dienų.  Apima rugsėjo – spalio mėnesius. Tai mėnuo kuris turi 5 šventes: 1-2 dieną švenčiama Rosh ha Šana, 10 dieną švenčiamas Jom Kipur, nuo 15 iki 21 dienos minimas Sukkot, 22 dieną –  Šmini Aceret – aštuntoji, paskutinė Sukkot diena, 23 dieną – Simchat Tora. Judėjai tiki, kad šio mėnesio 6 dieną Dievas sukūrė Adomą ir Ieva todėl tai ir yra metų pradžia.

Chešvan. Antras mėnuo pagal žydų kalendorių. Skaičiuojant pagal Torą – aštuntas. Turi 29 arba 30 dienų. Apima spalio – lapkričio mėnesius.  Jį dar vadinamas karčiuoju, nes tai vienintelis mėnuo kai nėra švenčių ar minėtinų įvykių.

Kislev. Trečias mėnuo pagal žydų kalendorių. Skaičiuojant pagal Torą – devintas. Turi 29 arba 30 dienų. Apima lapkričio – gruodžio mėnesius. 25 šio mėnesio dieną pradedama švęsti Chanukos šventė minint pasipriešinimą prieš graikus

Tevet. Tai ketvirtasis mėnesis žydų kalendoriuje. Skaičiuojant pagal Torą – dešimtas. Turi 29 dienas. Apima gruodžio – sausio mėnesius. Šiam mėnesiui tenka kelios Chanukos šventės dienos. 10 šio mėnesio dieną judėjai pradeda pasninką. Taip minima Babilono karaliaus Nabuchodonosaro II  Jaruzalės apgultį.

Švat. Penktas mėnuo pagal žydų kalendorių. Skaičiuojant pagal Torą – vienuoliktas. Turi 30 dienų. Apima  sausio – vasario mėnesius. 15 mėnesio dieną švenčiama Tubi švat šventė kitaip vadinama medžių naujaisiais matais. Šios šventės metu sodinami nauji sodinukai.

Adar. Šeštas mėnuo pagal žydų kalendorių. Skaičiuojant pagal Torą – dvyliktas. Turi 30 dienų. Apima  vasario – kovo mėnesius. Keliamaisiais metais prisideda tryliktas mėnuo, vadinamas Abar šeni arba Adar bet – antrasis Adaras. Mėnesio viduryje švenčiama Purin šventė.

Nisan. Septintas mėnuo pagal žydų kalendorių. Skaičiuojant pagal Torą – pirmas žydų išėjimo iš Egipto mėnuo. Akkadų, seniausia semitų kalba, nisan reiškia – ,,pirmieji vaisiai“.  Apima kovo –  balandžio mėnesius. Turi 30 dienų. Judaizme šis mėnuo laikomas mėnesių karaliumi, visų mėnesių svarbiausiuoju. Šį mėnesį judėjai švenčia Pesach šventę.

Ijar. Aštuntas mėnuo pagal žydų kalendorių. Skaičiuojant pagal Torą – antras. Turi 29 dienas. Apima    balandžio – gegužės mėnesius. Penktą šio mėnesio dieną švenčiama žydų valstybės nepriklausomybės diena.

Sivanas. Devintas žydų kalendoriaus mėnuo. Skaičiuojant pagal Torą – trečias.  Turi 30 dienų. Apima    gegužės – birželio mėnesius. Šio mėnesio 6-7 dienomis švenčiama Šavot šventė.

Tamuz. Dešimtas mėnuo pagal žydų kalendorių. Skaičiuojant pagal Torą – ketvirtas. Turi 29 dienas. Apima birželio – liepos mėnesius. Pavadinimas kilęs nuo vieno iš Babilono dievų vardo. Mėnesio 17 dieną prasideda pasninkas, kuriuo siekiama paminėti romėnų prasiveržimą pro Jaruzalės gynybinę sieną, prieš sugriaunant antrąją šventyklą.

Av. Vienuoliktas žydų kalendoriaus mėnuo. Skaičiuojant pagal Torą – penktas. Turi 30 dienų. Apima   liepos – rugpjūčio mėnesius. Devinta šio mėnesio diena yra trauro diena, minint Jaruzalės šventyklos sugriovimus. Pirmąjį 586 m. per. m. e. – kai tai padarė babiloniečiai ir antrąjį – 70 m. e. metais, kai tai padarė romėnai.

Elul. Dvyliktas mėnuo žydų kalendoriuje.  Skaičiuojant pagal Torą – šeštas. Turi 29 dienas. Apima  rugpjūčio – rugsėjo mėnesius. Tai paskutinis mėnuo prieš Rosh ha Šana – žydų naujuosius metus. Visą mėnesi keliamasi prieš aušrą, skaitomos atleidimo maldos ir pučiamas Šofaras – ožio ragas.

Rosh ha Šana

Švenčiama Tišrėj mėnesio 1-2 dieną. Tai pirmas žydų kalendoriaus mėnuo. Pagal Grigaliaus kalendorių – rugsėjo – spalio mėnesiai.

Roš ha-šana (hebr. ראש השנה)  – žydų Naujųjų Metų šventė (pažodžiui „metų galva“). Švenčiama pagal mėnulio kalendorių, todėl kiekvienais metais šios šventės data skiriasi, nes žydai metus skaičiuoja nuo biblinio pasaulio sukūrimo.

Pasak judėjų religijos, Aukščiausiasis kiekvienais metais rašo naują metų knygą. Tai laikas žydams susikaupti, pagalvoti apie nuveiktus gerus darbus, prisiminti suklydimus, atgailauti už klaidas, pasiruošti ateinantiesiems metams, prašant taikos, sutarimo, sveikatos. Išvakarėse visų, kuriuos per metus galėjo nuskriausti, prašoma atleidimo ir stengiamasi atleidimą suteikti visiems, kurie jo prašo. Ypatingas dėmesys yra skiriamas labdarai, lankomi artimųjų kapai. Visa tai yra tarsi pasiruošimas Naujiesiems Metams. Tikėjimas tuo, kad Visagalis kiekvienam linki gėrio ir sėkmės, šią dieną paverčia švente.

1-oji tišrio diena yra laikoma žmogaus sukūrimo diena. Šią pirmąją šventės dieną yra einama prie upės ar kito gamtinio vandens telkinio ir, skaitant maldą, yra iškratomos drabužių kišenės, taip simboliškai išsivaduojama iš nuodėmių, kurias nusineša vanduo. Šis ritualas vadinamas tašlichu („išmetimu“). Per Naujuosius Metus, 2-ąją tišrio dieną, sinagogoje yra pučiamas šofaras – avino ragas. Naujųjų Metų sutikimas siejamas su šventiška puota, tradiciniais žydų patiekalais. Puotos neatsiejama dalis yra apvali chala (baltos duonos pynutė) ir obuoliai; savo forma šie patiekalai simbolizuoja „apvalų stalą“. Obuolių ir chalos gabaliukai yra mirkomi meduje ir valgomi tradiciškai linkint „gerų ir saldžių metų“. Rytų Europos žydai žuvį patiekia su visa galva ir ją valgo vieni kitiems linkėdami „būti galvoje, o ne uodegoje“.


Jom Kipur

Švenčiama Tišrėj mėnesio 10 d. Pagal Grigaliaus kalendorių – tarp rugsėjo 14 d. ir spalio 14 d.

Po Naujųjų Metų prasideda dešimties dienų periodas, vadinamas „Rūsčiosiomis dienomis“ arba „10 atgailavimo dienų“. Šiomis dienomis, panašiai kaip ir prieš Naujuosius Metus, yra įprasta lankyti kapines. Kiekvieno žydo ir visos bendruomenės susikaupimas bei iškilminga būsena auga, o jų kulminacija įvyksta 10 dieną.

Jom Kipuras (hebr. šnek. יום כיפור Jom Kipur) yra didžiausia žydų religinė šventė. Tai kasmetinė atpirkimo diena. Ji skirta tautinei ir asmeninėms išpažintims, apsivalymui nuo nuodėmių.

Šventosios dienos išvakarėse daug ir skaniai valgyti – priedermė. Pasiruošimas Jom-Kipuro pasninkui yra neatskiriama paties pasninko dalis. Per Jom-Kipurą priimta rengtis baltai, kas simbolizuoja apsivalymą.

Viena iš pirmųjų Jom Kipuro maldų vadinama Kol nidrei („Visi įžadai“). Tai prašymas atleisti nuo tų prievolių ir pažadų vykdymo, kurie buvo priimti ne laisva valia, todėl ir liko neįvykdyti. Tai poetiškas ir jaudinantis tekstas, kuriame yra atsimenamas žmogaus sukūrimas bei jo egzistavimo prasmė – stengtis atitiktį Kūrėjo užmojį. Žydų tradicija moko, kad per Naujuosius Metus kiekvienam žmogui paskirtas likimas Jom Kipuro pabaigoje yra užtvirtinamas antspaudu ir nėra keičiamas. Visą šią dieną nuoširdžiai atgailaudamas ir melsdamasis visa širdimi žmogus gali sušvelninti dieviškąjį sprendimą.

Paprotys liepia anksti ryte Jom Kipuro išvakarėse (arba vieną iš ankstesnių dienų) paimti gaidį (vyrui) arba vištą (moteriai, o jei ji nėščia – ir gaidį, ir vištą) ir atlikti „kaparot“ – „apsivalymo“ apeigas. Pageidautina imti baltos spalvos paukščius – apvalymo nuo nuodėmių simbolį. Jei nėra vištos ar gaidžio, „kaparot“ galima naudoti ir kitus tinkamus gyvūnus (taip pat ir žuvis) – tačiau ne balandį, nes balandžius nešdavo aukoti Šventykloje.

Kraštutiniu atveju „kaparot“ apeigas galima įvykdyti su pinigais, kurie po to atiduodami kaip labdara. Jom Kipuro metu negalima: valgyti ir gerti; praustis ir skalbti; teptis kvapiosiomis medžiagomis ir aliejais, turėti lytinių santykių, nešioti odinių batų

Apie Jom Kipuro pabaigą praneša šofaras. Paskutinė šios dienos malda vadinasi ne’ila („uždari vartai“), nes „dangaus vartai“ užsidaro maldoms ir atleidimo prašymams. Maldos pavadinimas kilęs dar iš Jeruzalės Šventyklos laikų, kurios vartai, šiai maldai pasibaigus, užsidarydavo. Per Jom Kippur reikia dešimtąją dalį savo lėšų skirti labdarai – rinkti Tzedaką.


Sukkot

Pradedama švęsti Tišrėj mėnesio 15 d. ir švenčiama 7 dienas. Pagal Grigaliaus kalendorių – antroje spalio pusėje.

Sukotas (hebr. סוכות) viena pagrindinių žydų švenčių. Šiuo laikotarpiu žydas turi išeiti iš namų ir gyventi sukoje (sukot – hebr. palapinės, vns. suka), laikinai suręstame, palapinę primenančiame namelyje. Lietuvoje sukos dar vadinamos kūčkomis. Kūčkų šventė vyksta praėjus penkioms dienoms nuo „permaldavimo“ dienos (Jom Kipuro).

Šią savaitę žydai privalo pagyventi varganame, šakomis dengtame namuke, kurį visi šeimos nariai surenčia tik šioms šventėms. Tai primena, kad žydai turėjo keturiasdešimt metų klajoti po Sinajaus dykumą, glausdamiesi palapinėse ir neturėdami nuolatinės gyvenamosios vietos. Rytų Europos šalyse rudenį paprastai per šalta gyventi palapinėje, todėl suka buvo daroma balkone ar atviroje verandoje. Skatinama per šią šventę prie bendro stalo pakviesti varguolių.

Sukot šventei rišam lulavai (hebr. palmės šakelė). Lulavui surišti naudojami keturių rūšių augalai, būdingi Izraelio florai ir simbolizuojantys ryšį su jos gamta: nepraskleista palmės šakelė, hadas (mirta), arava (gluosnis) ir etrogas (į didelę, rauplėtą citriną panašus vaisius, bet jokiu būdu ne citrina). Juos Europos žydai gaudavo iš Palestinos ar kitų šalių. Sukot metu Europos šalyse paprastai prasideda lietūs, tačiau tradiciškai skaitoma malda apie lietų, kurį Viešpats atsiųs Izraelio žemei, kad ši žaliuotų ir žydėtų. Lietuvoje žydų kaimynai, stebėdami Sukot šventimą, kalbėdavo: „vos tik žydai atsisėda į kūčkas, taip ir pasipila lietus“, „žydai sulenda į kūčkas – laikas kasti bulves“.

Aštuntą dieną nuo Sutoto apeigų pradžios (tišrėj mėnesio 22 d.) minima Šmini Aceret (hebr. שמיני עצרת aštunta diena). Tai ne Sukoto tęsinys. Šventimas pradedamas nuo musaf (papildymos) maldos, prašant Izraelio žemei lietaus. Tokia malda kiekvienąkart skaitoma iki Pesacho. Žydų diasparoje iškart po Šmini Aceret pradedama švęsti Simchat tora. Izraelyje šios šventės sutampa.


Simchat tora

Švenčiama Tišrėj mėnesio 22 d. iškart pasibaigus Sukot šventimui. Pagal Grigaliaus kalendorių – antroje spalio pusėje.

Simchat tora (hebr. שמחת תור Toros džiaugsmas). Tai duoklė, atiduodama Torai ir kaip svarbiausiam judaizmo tekstui, ir kaip relikvijai, šventam objektui. Šventė mena Toros gavimą dykumoje; šis įvykis žydų bendruomenę suformavo kaip „Knygos tautą“. Žydo gyvenime visi svarbiausi įvykiai – religinė pilnametystė (13 metų), vestuvės (šeštadienis prieš iškilmes ir septynios dienos po to), kūdikio gimimas ir vardo suteikimas, artimo žmogaus mirties metinės – pažymimi sinagogoje jį kviečiant skaityti Torą. Taigi visas žydo gyvenimas įprasmintas Toros įstatymo. Sinagogoje saugomi Toros ritiniai puošiami brangių audeklų įdėklais, karūnomis, sidabriniais ir paauksuotais skydeliais. Jų medinės ritės, vadinamos bibline Toros metafora ec chaim (hebr. gyvybės medis), būna papuoštos išpjaustinėtais metaliniais bumbulais ir varpeliais. Skaitantis Torą stovi ant pakylos – bimos, o kad ritinio neliestų rankomis, eilutes vedžioja specialia lazdele jad (hebr. ranka; dažnai ir būna rankos pavidalo). Netinkantys skaitymui ar sugadinti ritiniai sudedami jiems skirtoje sinagogos vietoje, vadinamoje geniza (hebr. slėptuvė), arba palaidojami žydų kapinėse.

Bendruomenės meilė ir pagarba Torai išsilieja per Simchat torą. Svarbus šventės akcentas – Penkiaknygės metinio ciklo skaitymo užbaigimas. Viešo Toros skaitymo tradicija yra atėjusi iš VI a. pr. Kr. Pagal savaičių skaičių metuose Penkiaknygės tekstas padalytas į 54 skyrius. Simchat toros išvakarėse ceremonijos vadovas, vadinamas chatan hatora (hebr. Toros jaunikis), skaitydamas paskutinį skyrių palieka neperskaitytas keletą paskutiniųjų eilučių; taip simboliškai nevisiškai užbaigiamas metų ciklas. Ryte kitas vedėjas, chatan berešit (hebr. skyriaus ‚Pradžioje‘ jaunikis) baigia skaityti paskutinį Penkiaknygės skyrių ir iš karto pradeda pirmą skyrių, t. y. užbaigus senąjį iškart prasideda naujas skaitymo ciklas; taip pabrėžiamas nenutrūkstamas Šv. Rašto studijavimo procesas ir nuolatinis jo buvimas bendruomenės gyvenime. Būti chatan hatora irchatan berešit yra ypatinga garbė. Po vakarinio skaitymo iš aron kodešo išimami visi Toros ritiniai, su jais pradedama iškilminga procesija sinagogoje ir aplink ją – hakafot, net ir šokama. Hakafot ceremonija vyksta ir ryte. Iš paskos ritinius nešančių vyrų eina moterys ir vaikai, visi jie siekia paliesti ar pabučiuoti ritinį. Vaikams dalijami saldumynai ir vėliavėlės, kurios simbolizuoja 12 Izraelio genčių – kadaise dykumoje vėliavos būdavo įsmeigiamos genčių apsistojimo vietoje. Vaikams ir paaugliams Simchat toros ritualas ypač svarbus: skaitant pirmą skyrių jie kviečiami prie Toros, visi kartu užlipa ant bimos ir apjuosiami vienu talitu.

Dr. Lara Lempertienė


Chanuka

Pradedama švęsti Kislev mėnesio 25 d. ir švenčiama 8 dienas. Pagal Grigaliaus kalendorių – antroje gruodžio pusėje.

Chanuka (hebr. חנוכה atsinaujinimas, pašventimas). Ja paminimas pergalingas Judėjos sukilimas II a. pr. m. e. prieš užkariautojus graikus.

Aleksandrui Makedoniečiui užkariavus Jeruzalę, Judėja tapo helenistinio pasaulio dalimi. Pirmieji valdovai buvo gana tolerantiški, o graikų kultūra plito neslopinant žydiškosios. 175 m. pr. m. e. sostas atiteko Antiochui IV Epifanui. Savo valdžią jis stiprino ne tik didindamas mokesčius ir duokles, bet ir persekiodamas kitatikius. Buvo uždraustas apipjaustymas, šabo ir kitų švenčių šventimas bei Toros studijos. Jeruzalės Šventykla paversta Dzeuso šventove. Visa tai sukėlė pasipriešinimą, peraugusį į tautinę kovą. Kovos lyderiu tapo Judas Hašmonėjas, pravarde Makabi (hebr. kūjis). Jo vadovaujama tautinė kariuomenė, gavusi Makabiejų vardą, išvadavo Jeruzalę, o užkariautojus išvarė iš Judėjos. Hašmonėjai naujai pašventino išniekintą Šventyklą, atnaujino apeigas ir paskelbė žydų valstybę, o patys po ilgos pertraukos tapo pirma karališkąja dinastija.

Talmudo išminčiai, nurodę švęsti šią šventę, pagrindiniu šių įvykių akcentu laikė ne karinę, o dvasinę pergalę – Šventyklos atšventinimą (iš čia ir šventės pavadinimas): Chanuka žydų tautai svarbi ne dėl vienos kariuomenės pergalės prieš kitą, bet tikėjimo – prieš prievartą, dvasinės šviesos – prieš priespaudos tamsą, judaizmo – prieš jo persekiotojus, monoteizmo – prieš pagonybę. Talmude pasakojama legenda, jog išniekintoje Šventykloje buvo rastas vienintelis ąsotis su alyvų aliejumi Šventyklos žvakidei – menorai šio aliejaus užteko aštuonioms dienoms, kol buvo atgabenta naujo. Legenda skelbia apie nenutrūkusį Dievo garbinimą ir dvasinę Jam ištikimos tautos pergalę. Chanukos, kuri dar vadinama „šviesos švente“ arba „ugnies švente“, ritualai pabrėžia būtent šį aspektą. Minint aštuonias dienas stebuklingai degusią Šventyklos menorą, lygiai tiek dienų švenčiama. Kasdien uždegamos žvakės aštuonių žvakių žvakidėje – chanukijoje. Jei įmanoma, chanukija statoma prie įėjimo į namus ar ant palangės, kad šviesa būtų matyti iš tolo; šis ritualas vadinamas „žinios apie stebuklą paskelbimu“.

Chanukos dienomis valgomi sklindžiai, spurgos ir kiti aliejuje pagaminti valgiai (Lietuvos žydai nuo seno per Chanuką kepa bulvinius blynus). Vaikai suka vilkelį dreidlą, kurio briaunose parašytos hebrajų kalbos žodžių „Ten įvyko didysis stebuklas“ pirmosios raidės (ant Izraelyje gaminamų vilkelių rašoma: „Čia įvyko didysis stebuklas“). Žaidimui vaikams duodama smulkių pinigų. Iš šio papročio radosi tradicija Chanukos šventės metu vaikams duoti pinigų saldumynams arba dovanoms. Žydų karių narsumui pagerbti įvairioms sporto bendrijoms ir komandoms suteikiamas „Makabi“ vardas.


Tu bi Ševat

Švenčiama Ševat mėnesio 15 d. Pagal Grigaliaus kalendorių – sausio pabaigoje vasario pradžioje.

Tu bi Ševat (hebr. ט“ו בשבט) taip pat vadinama „Rosh Haszana la’Ilanot“ – Medžių Naujieji Metai. Legenda sako, kad medžiai pasiskundė, kad Dievas davė žmonėms Naujųjų metų šventę ir paprašė, kad Kūrėjas duotų tokią šventę ir medžiams. Buvo pasirinktas laikas, kai medžiai bunda po žiemos. Šiandien Izraelyje, ši diena švenčiama kaip ekologinio sąmoningumo diena sodinant medžius.

Tu bi Ševat pavadinimas kilęs iš hebrajų raidės ט (Tet) ir ו Vav. Jos turi skaitine verte 9 ir 6, taigi suma – 15. Pradžių ši diena ir  buvo vadinama „penkiolikta diena Ševat“. Taigi, 15 Shevat buvo diena, kurią laikė žemės ūkio ciklo pradžia, nuo tos dienos buvo skaičiuojama dešimtinė. 15 Ševat buvo paskutinė diena mokestinė diena už praėjusius metus.

Šventas raštas žydams draudė valgyti vaisius brendusius ant medžių per pirmuosius trejus metus po pasodinimo. Tu bi Ševat buvo kaip atskaitos taškas apskaičiuoti vaisinių medžių amžių. Ketvirtas derlius turėjo būti valgomas Jaruzalėje, o penkto derliaus vaisius galima buvo vartoti be apribojimų.

Europos žydai švenčia Tu bi Ševat, švenčia valgydami penkiolika įvairių rūšių vaisių. Skaito penkiolika psalmių po kiekvieno vaisių rūšies. Ilgainiui šios šventės metu tapo populiarios  ritualinės šeimos vaišės – seder, panašiai kaip Pesacho (žydų Velykų) metu.

Kabalistai teigia, kad reikia paragauti penkiasdešimt rūšių vaisių. Kabalos tradicija moko, kad tokiu būdu prisimenamas gyvybės medis, Dievo sukurtas   Edenas, kur po kūrinijos gyveno Adomas ir Ieva. Taigi Tu bi Ševat visos kūrinijos pradžios šventė.


Purim

Švenčiama Adar mėnesio viduryje. Pagal Grigaliaus kalendorių  – kovo mėnesio pradžioje.

Purim – hebr.  פורים „burtas“. Šventės istorija yra užfiksuota biblinėje Esteros knygoje, kurioje pasakojama apie Persijoje gyvenusiems žydams grėsusį išnaikinimą ir juos išgelbėjusį stebuklą, įvykusį žydaitės Esteros, Persijos karaliaus mylimosios, pastangų dėka. Žydai buvo ne tik išgelbėti, bet ir nugalėjo savo priešą, karaliaus patarėją Hamaną, kuris burtų keliu šią dieną išrinko kaip žydų išnaikinimo dieną, bet buvo nubaustas pats.

Purim šventės metu skaitoma Esteros knyga. Šis nedidelis tekstas, perrašytas ant atskiro ritinėlio ir saugomas atskirame įdėkle, yra perskaitomas nuo pradžios iki pabaigos, dalyvaujant visai bendruomenei. Vaikai į sinagogą atsineša specialias tarškykles, kurias sukant skaitymo metu bandoma užtildyti Hamano vardą. Šventės ritualai atskleidžia žydų bendruomenės vieningumą: dalinamos dovanos vargšams, šventinės dovanos yra siunčiamos iš namų į namus. Purim šventės metu nepasninkaujama, o nešiojantys gedulą šią dieną jį atideda. Rengiamos puotos, kurių metu nebijoma padauginti alkoholio. Pradedant viduramžiais, ėmė formuotis tautinis teatras, statantis purimšpilius, t.y. Esteros knygos įvykiais, o kartais ir kitais bibliniais siužetais paremtus šmaikščius vaidinimus. Juose neretai buvo išjuokiami tuometiniai valdininkai ir žydų engėjai. Kai kurios pasaulio žydų bendruomenės, be visų žydų kalendoriaus švenčių, mini ir vietinį, taip vadinamą „Mažąjį Purim“ – šios bendruomenės stebuklingą išgelbėjimą nuo pražūties. Purimo šventei specialiai kepami Hamantašai (Hamantash), taip pat dar vadinami kišeniniais Hamanais, Hamano ausimis, Hamano pinigine. Tai tradicinis žydų virtuvės trikampio formos pyragėlis, į kurį įkepama ir slapukų.


Pesach

Švenčiama Nisan mėneso 14 dienos ir tęsiasi septynias dienas. Pagal Grigaliaus kalendorių – kovo – balandžio mėnesiais.

Pesach (Pascha, Pesachas) (hebr. פסח) – tai šventė, simbolizuojanti žydų tautos išėjimą iš Egipto vergovės ir laisvės atgavimą. Nisano mėnesio 14 d. išvakarėse kiekviena šeima aukodavo ėriuką. Taip būdavo paminimas pirmasis aukojimas. Tai susiję su išėjimo knygoje aprašyta dešimtąja „Egipto bausmę“, kai mirė Egipto naujagimiai, o žydų namus, pažymėtus avinėlio krauju, mirties angelas aplenkė – praėjo pro šalį. Po šios bausmės faraonas iškart sutiko žydų tautą išleisti iš Egipto. Iš čia kilo ir šventės pavadinimas, nes Šventyklos laikotarpiu šio įvykio atminimui buvo aukojamas avinėlis, o auka vadinama pesach.

Per Pesachą ir savaitę po to valgoma nerauginta duona – maca, iškepta greitosiomis ir be mielių. Tai turėdavo priminti skubų susiruošimą kelionėn, kai faraonas pagaliau išleido izraelitus iš Egipto. Be to, taip būdavo paminima pirmoji duona, kepta iš naujo grūdų derliaus, praėjus keturioms dienoms po įžengimo į Kanaaną – pažadėtąją žemę.

Tradiciškai visas raugintas maistas prieš Pesachą turėtu būti sudeginamas. Pirmasis, antrasis ir paskutinis šventės vakaras pažymimas didele vakariene – Pesacho sederiu, kurios tvarka griežtai reglamentuota tradicijų. Stalo priekyje sėdi šeimos galva ir skaito Išėjimo knygos fragmentą, maldas, liturginių himnų rinkinį. Galutinai sederio tradicija susiformavo viduramžiais. Ritualinės vaišės vykdavo tam tikra tvarka iš čia ir kilo šeimyninių vaišių pavadinimas. Sederio metu, kiekvienas iš dalyvių turi išgerti keturias taures vyno (ar granato sulčių), kas atitinka keturias frazes iš Išėjimo knygos. Pagal paprotį ant stalo pastatoma graži taurė su vynu – Kidušo taurė ir paliekamos praviros durys. Tradiciniai ir sederio patiekalai: trys macos, kietai virtas kiaušinis ( Beica), vištos sparnelis arba avienos kaulas (Zroa),  krienai (Chazeret), įvairios daržovės: pavyzdžiui: virta bulvė, ridikėlis, morka (Karpas), salierai arba kitos karčios žolės (Maror), saldi mišrainė iš pjaustytų vaisių, trintų riešutų, prieskonių, vyno ir macos miltų – visa tai marorui pasaldinti(vadinams Choroset). Visa tai sudedama į ypatingos formos lėkštę Kearą. Mėsa primena Velykų avinėlio auką, maroras – karčias žoles, kurios buvo valgomos ilgose klajonėse po dykumą, chorosetas – pažodiui reiškia molį ir primena plytų gamybą egiptiečių vergovėje. Šventės metu ant stalo dedamas sūrus vanduo, į jį mirkomos ir valgomos aitrios daržovės. Sūrus vanduo simbolizuoja vergų ašaras, o daržovių aitrumas – jų kančias. Šventė prasideda vyno ar midaus taurės laiminimu. Prieš valgį atliekamos rankų plovimo apeigos.


Šavuot

Švenčiama dvi dienas – šeštą ir septintą sivano mėnesio dieną. Izraelyje – tik vieną dieną, šeštą sivano mėnesio dieną. Pagal Grigaliaus kalendorių – gegužės mėnesį.

Šavuot (hebr.- שבועות  savaitė) švenčiama praėjus septynerioms savaitėms po Pesach. Šios septynios savaitės baigiasi prieš 6-tą sivano dieną, kuri yra 50-ta diena nuo Pesacho. Ši šventė turi keturis pavadinimus: Šavuot, Bikurim, Aceret ir Toros dovanojimo šventė. Net dvi priesaikos yra susiję su šia švente

  1. Priesaika, kurią davė Izraelio tauta, gaudama Torą, stovėdama Sinajaus kalno papėdėje: „įvykdysime Toros įsakymus ir suprasime ją, įsigilindami į jos priedermių vidinę prasmę“;
  2. Priesaika, kurią davė Kūrėjas – niekada neiškeisti Savo išrinktos tautos į kitas tautas.

Bikurim – „pirmo derliaus“ atnešimo šventė. Ji taip vadinasi todėl, kad kai judėjai ateidavo į Šventyklą, jie atnešdavo ,,savo žemės pirmo derliaus dalį“ – kaip savo dėkingumo išraišką Kūrėjui, kuris davė jiems tą žemę jų nuosavybėn ir maitina juos tos žemės derliumi.  Buvo atnešamas tik    septynių rūšių derliaus, tai: kviečiai, miežiai, vynuogės, figos, granatai, alyvuogės ir datulės. Bikurim atnešimas būdavo šventinis įvykis, į kurį susirinkdavo daug žmonių. Jeruzalės amatininkai nutraukdavo savo darbus, kai pro šalį eidavo žmonių, nešančių bikurim procesija. Įėjus į Šventyklos kiemą, bikurim būdavo atiduodamas kohenams (šventikams), tuo metu skaitantiems Toros ištrauką, kalbančią apie šią priedermę. Skaitymas pasibaigdavo deklaracija: „Ir štai dabar aš atnešiau savo žemės, kurią Tu man davei, Kūrėjau, derliaus pirmuosius vaisius!“

Talmude Šavuot paprastai vadinama žodžiu Aceret. Šis pavadinimas išreiškia idėją, kad Šavuot užbaigia Pesacho periodą.

Šavuot šventės metu yra prisimenamas Sinajaus apreiškimas, kuris vadinamas Toros įteikimo švente. Šią dieną sinagogoje ypatingu būdu giedami Dešimt Dievo įsakymų, kurių visi klauso stovėdami. Tokiu būdu, tarsi iš naujo atkuriama situacija, kai visa tauta, stovėdama Sinajaus kalno papėdėje, klausė paties Dievo lūpomis tariamų žodžių: „Aš tavo Viešpats Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų. Ir neturėsi tu kitų dievų, išskyrus Mane“. Žydų išminčiai mokė, jog tuo metu, kai Sinajaus kalne buvo teikiamas Įstatymas, dalyvavo ne tik tie, kurie vadovaujami Mozės išėjo iš Egipto, bet ir visų žydų sielos – jau mirusių, ir dar negimusių.


Bar micva

Bar micva – žydų iniciacijos ritualas, kai pagal žydų judėjų įstatymus visi žydų berniukai, sulaukę brandos amžiaus (13 metų) ir žydų mergaitės (12 metų) tampa atsakingi už savo veiksmus. Tada jaunuolis tampa bar micva (hebr. בר מצווה) – įsakymų sūnus, o mergaitė bat micva (hebr. בת מצוה) – įsakymų duktė. Jie privalo žinoti visus 10 Dievo įsakymų. Iki 13 metų visi žydų berniukai ir mergaitės būna atleisti nuo atsakomybės, bet turi klausyti tėvų, laikytis žydų įstatymų bei tradicijų: skaityti Torą, laikytis košerinio maisto gamybos taisyklių, dėvėti atitinkamus rūbus ir t. t.

Bar micva šventės metu jaunuolis pakviečiamas skaityti Totą. Taip vaikinas tampa pilnai atsakingas už visų 613 žydų įstatymų vykdymą. Jaunuoliai po bar micva įgauna teisę būti pakviesti skaityti Torą (kai kur ir merginos), turėti nuosavybę, vesti ar tekėti. Po to, kai berniukas pasako paskutinius palaiminimus, priimta apipilti jį saldainiais ir riešutais. Ši tradicija atėjo iš tokio pat „saldainių lietaus“, skirto jaunikiui, pakviestam skaityti Toros. Taip  linkima laimingo gyvenimo, pilno visokeriopo gerumo.

Švenčiant Bar micva dovanojamos dovanos, tai religinės ar pažintinės knygos, religinių apeigų daiktai, obligacijos, grynieji pinigai.


Tradicinės  žydų vestuvės

Hebrajų kalba žodis santuoka (kidušin ar nisuin) reiškia apšvietimą, pakylėjimą. Santuoka žydams šventa, o sutuoktiniai – palaiminti. Šeima žydams – brangiausia vertybė, reikalaujanti be galo daug atsakomybės, atsidavimo ir, žinoma, meilės. Žydų šeimyninis gyvenimas kuriamas remiantis Toros įstatymais.

Viskas prasideda nuo piršlybų. Piršliavimas laikomas ne menkesne micva (hebr. geras darbas) už pačią santuoką. Toks šadhanų (piršlių) „darbo“ įvertinimas išties pelnytas.

Toliau seka sužadėtuvės ir ruošimasis vestuvėms. Tai laikas sužadėtinių šeimų susitikimui, jų pažinčiai, pasitarimui ir sprendimų, dėl būsimų vestuvių ir materialinės pagalbos naujajai šeimai priėmimui. Labai svarbu vestuvių datos pasirinkimas. Sprendžiant dėl vestuvių datos, atsižvelgiama į tam tikras, visiems žydams svarbias datas tautos kalendoriuje. Manoma, jog vestuvėms laiminga diena yra antradienis.

Žydų vestuvės susideda iš ritualinių etapų, tuoktuvių ceremonijos ir po jos sekančios šventinės puotos. Pirmiausia surašoma vedybinė sutartis Ktuba. Ją priimta užpildyti iki vestuvių ceremonijos pradžios. Ktuba yra senovinis juridinis dokumentas, pirmą kartą sudarytas III – II a. prieš m. e. Šis dokumentas skaitomas vestuvių ceremonijos metu. Jauniesiems stovint po hupa, vyras perduoda jį saugoti būsimai žmonai. Šis dokumentas atlieka ir santuokos liudijimo funkciją. Po vestuvių jis paprastai rėminamas ir puošia šeimos namų interjerą.

Prieš vestuves jaunieji paprastai lanko juos tuoksiantį rabiną. Jis dar kartą tikslinasi ir tikrina, ar abu jaunieji iš tiesų yra žydai, ar jie atitinka Halahos įstatymus, ar nėra kliūčių jų santuokai.

Savaitę prieš vestuves įvykdomi trys tradiciniai veiksmai: toros skaitymas – jaunikiui, nuotakos prausimasis mikvoje ir sužadėtinių atskyrimas savaitei.

Šiuo laiku, per Šabatą, jaunikis kviečiamas skaityti savo Toros dalį. Tai vadinama alija, jai suteikiama ypatinga reikšmė. Vyras paskutinį kartą ją atlieka nevedęs. Po Toros skaitymo, jaunikio draugės, pažįstamos ir giminaitės, iš antrojo sinagogos aukšto, beria kaspinėliu surištus maišelius su ledinukais, riešutais ir razinomis. Šis veiksmas reiškia saldaus ir džiaugsmingo gyvenimo palinkėjimą.

Iki vestuvių likus porai dienų, jaunoji su mama keliauja į mikvą. Pagal aškenazių tradiciją, šis ritualas liečia tik jaunąją ir jos mamą. Mikva simbolizuoja apsivalymą, būtiną prieš žengiant į naują, kitokį gyvenimą.

Sužadėtiniai neturi matytis visą savaitę, iki pat vestuvių ceremonijos, o tiksliau, iki jaunosios veliumo atidengimo (badeken). Šis laikas yra skirtas apmąstymams ir susikaupimui.

Vestuvių dieną jaunieji pasninkauja iki pat ceremonijos pabaigos. Vestuvių dieną jaunieji kartu ar sako Jom  Kipuro (atgailavimo) maldą. Ši atgailavimo malda siekiama visų ankstesniojo gyvenimo nuodėmių atleidimo.

Jaunieji ritualinės vestuvių ceremonijos laukia atskirtose patalpose. Pildoma ktuba. Patys jaunieji ktubos nepasirašo. Ją patvirtina paskirti liudininkai, esantys žydų tautybės, tikintys, su besituokiančiais nesusiję giminystės ryšiais. Sutikimas su ktuboje nurodytomis pareigomis ir įsipareigojimas jas vykdyti, patvirtinamas simboliniu veiksmu. Rabinas ištiesia baltą audeklą, kurio kraštą paima jaunasis. Tuomet susirinkusiems pranešama, jog jaunasis, su ktuboje nurodytomis pareigomis, sutiko.

Toliau seka jautriausia ceremonijos dalis, vadinama – badeken. Jaunoji pasodinama į jai skirtą, gėlėmis puoštą sostą. Netrukus ją apsupa moterys vyrai atveda jaunąjį prie būsimosios žmonos. Po ilgo savaitės išsiskyrimo jaunieji vėl susitinka.  Jaunikio tėvas arba jaunikis pakelia nuotakos veliumą. Šią akimirką rabinas taria biblijinį palaiminimą.

Po badeken jaunasis su palyda, dainuodami tradicines dainas, nueina prie žydiškoms vestuvėms būtino atributo ir simbolio – hupos. Tai specialus baldakimas, po kuriuo vyksta vestuvių ceremonija. Svečiai užima jiems patogiausias stebėjimui vietas. Pirmiausia po hupa įžengia rabinas. Stovėdamas po hupa jis pasitinka jaunuosius ir jų šeimas. Kai vieno iš jaunųjų tėvų tarp gyvųjų nėra, jų atminimui uždegama žvakė.

Jaunasis, įžengęs po hupa užsideda kitl-ą ir laukia savo išrinktosios. Kitl-as yra baltas rūbas dėvimas Jom Kipūro metu. Jis simbolizuoja apsivalymą, atleidimą ir dorus ketinimus. Kitl-ą jaunasis nusiima iš karto po tuoktuvių ceremonijos. Abiejų mamų vedama nuotaka priartėja prie hupos ir visos apeina septynis ratus aplink būsimą vyrą. Šis ritualas simbolizuoja žmonos vaidmenį šeimoje. Kodėl septynis? Todėl, kad Toroje septynis kartus parašyta: „Ir kai vyras ima sau į žmonas“. Nuotaka užima vietą šalia jaunikio atsistodama jam iš dešinės. Hupa simbolizuoja naujus jaunųjų namus.

Tuoktuvių ceremonija po hupa, susideda iš trijų gana trumpų etapų. Pirmiausia, tariami du santuokos palaiminimai. Šiuos palaiminimus rabinas taria laikydamas rankoje Kidušo bokalą, pripildytą košerinio vyno. Ištaręs maldas, rabinas paduoda Kidušo bokalą jaunojo tėvui. Šis prineša bokalą prie savo sūnaus lūpų. Bokalas perduodamas jaunosios mamai. Ji pakelia nuotakos veliumą ir nuotaka paragauja vyno taip pat. Svarbiausia ceremonijos dalis – žiedo dovanojimas ir jaunųjų kaip sutuoktinių paskelbimas. Beje, žiedas neturi būti brangus, geriausia, iš ištisinio metalo, nepuoštas brangakmeniais, ornamentais ar užrašais. Ši taisyklė išlikus nuo seniausių laikų. Jaunikis, liudininkų ir visų susirinkusiųjų akivaizdoje, užmauna nuotakai žiedą ant dešinės rankos rodomojo piršto ir ištaria nuo senovės laikų išlikusį palaiminimą: „Būk priskirta man šiuo žiedu Mozės ir Izraelio įstatymu“. Rabinas arba garbės svečias perskaito ktubą. Po to ji įteikiama jaunajam, kuris ją atiduoda žmonai. Oficialiosios tuoktuvių ceremonijos dalys baigiasi ir rabinas ištaria savąjį palinkėjimą.

Paskutinysis tuoktuvių ceremonijos etapas skirtas septyniems santuokos palaiminimams, kurie vadinami Ševa brahot. Jie tariami laikant rankoje kitą, nei pirmosios tuoktuvių ceremonijos metu, vyno bokalą. Sakyti šiuo palaminimus laikoma didžiule garbe, ji suteikiama pasirinktiems vestuvių ceremonijos svečiams, kurie po vieną, tam tikslui, prieina prie hupos.

Po septynių palaiminimų rabinas perduodama vyno bokalą jaunojo tėvui ir šis prideda bokalą prie sūnaus lūpų. Vėliau nuotakos mama, pakėlusi jaunosios veliumą, vyno paragauti duoda ir jai.

Tuoktuvių ceremonija baigta. Tačiau prieš sušunkant jauniesiems Mazl tov (hebr. laimės), akimirkai susimąstoma. Šie palaiminimai primena apie sugriautą Šventyklą, apie tai, jog pasaulis dar visiško atleidimo negavęs, apie tai, jog mūsų laimė niekada nebus pilna bei ilgalaikė, kol nebus atkurta visiška gerovė Sione ir Jeruzalėje. Atliekamas simbolinis ritualas – jaunikis sudaužo taurę.

„Mazl tov! Mazl tov!“ – džiaugsmingai šaukia svečiai. Ortodoksalios poros po hupa nesibučiuoja, prieš išeidami jie apkabina savo tėvus ir naujuosius giminaičius. Jaunuosius iš salės išlydi draugai į specialią patalpą ijihud, kur sutuoktiniai yra paliekami keletui brangių minučių. Ijihud yra laikas, kai susituokusieji pagaliau nutraukia savo pasninką ir gali pabūti netrukdomi vienu du. Šio papročio kilmė aiškinama skirtingai.  Ijihud vainikuoja žydiškas vestuves. Visi Halahos reikalavimai įvykdyti.

Po ijihud prasideda šventinė puota – Seudan micva, kurios patiekalams nekeliami ypatingi reikalavimai, neskaitant kašruto principų ir keliatos tradicinių maldų: duonai (nuo jos ir prasideda vaišės) ir Birkat Amazon – malda, baigus puotauti. Jaunieji tradiciškai kilnojami ant kėdžių. Juos, aukštai pakeltus, ant kėdžių vieną prie kito priartina taip, kad jaunikis galėtų pagauti nuotakos ištiestą skarelės kraštą.

Šventinės vaišes baigiasi ypatingu palaiminimu, kurio metu kartojami Ševa brahot. Ir vėlgi, ištarti šias maldas suteikiama garbė pasirinktiems svečiams.

Žydiškos vestuvės – tai religinė ceremonija ir linksma šventė kartu.

Pagal Margaritą Gurevičienę


Aveilut

Aveilut (hebr. אבלות „laidojimas“) – tai judėjų laidotuvių tradicijos, paremtos Halachos (judaizmo religiniai įstatymai, kurie nurodo, kaip žydui gyventi, valgyti, vesti ir būti palaidotam) Laidotuvėms vadovauja chevra kadiša חברה קדישא (šventoji grupelė). Dauguma žydų moka chevra kadiša mokestį, kad jiems mirus pasirūpintų jų palaidojimu pagal Halakha įstatymus, surastų gerą vietą palaidojimui arba už juos pasimelstų. Judaizme yra trys palaikų paruošimo fazės: rechitzah – apiplovimas, nušluostymas; taharah – kūno švarinimas per maldą, Toros arba psalmių skaitymą; halbashah – aprengimas, įdėjimas į karstą.

Laidojimas turi vykti kuo greičiau po mirties. Tora reikalauja, kad palaikai būtų palaidoti tą pačią dieną arba vėliausiai kitą dieną. Ši taisyklė tikriausiai įvesta dėl karšto klimato Izraelyje.

Tradiciškai, apraudodami velionį, judėjai iš dalies susiplėšo savo rūbus. Rūbai įplėšiami kairėje pusėje arčiau širdies, jei miršta tėvai, ir dešinėje pusėje – jei miršta broliai, seserys, vaikai. Tokiais rūbais judėjai vaikšto 30 dienų per visą apraudojimo periodą. Jei tomis dienomis pakeičiamas rūbas, jis taip pat turi būti įplėštas. Velionio apverkimas, paskutinių žodžių apie jį sakymas ir Šventraščio ištraukų skaitymas vyksta ne prie kapo, o specialiame name prie įėjimo į kapines. Judaizme nepriimta puošti mirties: miręs žmogus laidojamas įkapėse ir be karsto, arba paprasčiausiame karste. Į laidotuves nenešamos gėlės ir vainikai, kaip ir vėliau lankantis prie artimųjų kapų (kartais ant kapo paliekamas akmenukas). Procesija lydėdavo iki tam tikros vietos – gatvės galo, tilto ir pan. Toliau lydėtojų sumažėdavo arba likdavo tik keli. Laidojama į negilią duobę. Kartais duobės apačioje ir šonuose būdavo dedama lentų. Vienur į kapą guldydavo kniūbsčią, kitur – aukštielniką ir ant akių dėdavo molio šukę, kad žemių nepribyrėtų. Kartais į rankas įsprausdavo medžio pagaliukus, kad lengviau būtų prisikelti Mesijo atėjimo dieną. Jei žmogus turėdavo pasiruošęs, po galva jam dėdavo maišelį su žeme iš Šventosios Žemės. Po laidotuvių lydintieji kuo greičiau nusimazgoja rankas ir nusišluosto jas į namų sienas, tvoras ar kitus daiktus, kad mirtis medžiais eitų ir gyvųjų neliestų.

Gedulą ženklina įkarpas žydo rūbe, o ne juoda spalva. Žmogui mirus būtina iš visų indų aplink namus išpilti vandenį, nes manyta, kad jį mirties angelas apkrečiąs. Namuose kėdės ir suolai apverčiami, kad niekas ant jų neatsisėtų, uždengiami veidrodžiai, paveikslai, televizoriaus ekranas. Septynias dienas po laidotuvių velionio giminaičiai atlieka gedulo bei susikaupimo apeigą – šiva: neišeina iš namų, nesiima aktyvių veiksmų, nenaudoja papuošalų ir kosmetikos, nedalyvauja pramogose. Jie sėdi ant grindų arba ant žemų sėdynių, basi. Mirusiojo kambaryje jo atminimui nuolat dega žvakė – dvasios simbolis.

Praėjus trisdešimčiai dienų po mirties rengiama atminimo ceremonija prie kapo. Po to galima statyti antkapį – macevą, dažniausiai arkos pavidalo, kurio viršuje iškalamos dvi hebrajiškos raidės (P ir N) – „po nikbar“ (hebrajiškai – „čia palaidotas“) santrumpa. Paminklų įrašai buvo hebrajų kalba: vardai, tėvų vardai, mirimo data pagal žydų kalendorių. Paminklo apačioje iškalamos 5 raidės, kuromis prasideda Biblijos eilutės žodžiai: „Jo siela tebūna įrišta į amžinybės ryšulėlį“.


Šabas

Šabas (hebr. שבת, šabbāt, „poilsis“) – judėjų kassavaitinė šventė, prasidedanti penktadienio saulėlydžio metu ir pasibaigianti šeštadienio vakare (tradiciškai – kai danguje pamatomos 3 žvaigždės). Šabo metu judėjams draudžiama dirbti, kurti ugnį maisto gaminimui ar net toli keliauti iš savo namų. Talmude surašyti 39 darbai, kurie draudžiami dirbti per šabą. Mozės laikais už darbą šabo metu buvo skiriama mirties bausmė – užmėtymas akmenimis. Be „darbų“ šabo dieną draudžiami ir visi kasdieniai reikalai: prekyba, verslas, pokalbiai apie politiką, kitos dienos planavimas, ruošimasis kelionei ir kt.

Šabas turi tris tikslus: priminti, kad Dievas per šešias dienas sukūrė visatą, o septintąją dieną ilsėjosi; priminti, kad Dievas žydus išvedė iš Egipto vergovės; priminti, apie Dievo pažadėtus Mesijo laikus ir juos per šabą pajusti. Šiuos šabo šventimo pagrindimus kas savaitę primena šeimos galva, dalyvaujant visiems šeimos nariams bei svečiams ir laiminant vyno taurę – kiduš (šabo taurė).

Pasiruošimas šabui yra labai svarbus. Išminčiai sako, kad netgi tas žmogus, kuris turi daug tarnų arba pats visiškai neužsiima namų ruoša, jis vis tiek turi kažką, padaryti šabui. Tačiau pasiruošimas šabui nėra vien tik fizinis. Į pasiruošimą įeina taip pat ir savaitinės Toros dalies mokymasis.

Šabui yra skirti specialūs ritualai. Paruošusios šabo vakarienę, moterys uždega žvakes – arba dvi (dėl dviejų priesakų: „atsiminti“ ir „švęsti“ šabą) arba tiek, kiek yra šeimos narių. Tai moteris turi padaryti 18 minučių iki saulėlydžio. Šeimos galva eina į sinagogą, kur skaitoma Šeštadienio sutikimo malda. Grįžęs iš sinagogos vyras palaimina savo vaikus, o bendros vakarienės metu savo žmonos garbei skaito himną „Dorybingoji moteris“. Paruoštas šabo stalas – tai žvakės, šabo taurė, specialia servetėle uždengtos dvi chalos – duonos pynutės. Tai atminimas apie tai, kad po Išėjimo žydams, klajojantiems dykumoje, šeštadienio išvakarėse Dievas davė po du dubenėlius ,,dangaus manos“. Po palaiminimo maldos kiekvienam šabo vakarienės nariui būtinas rankų plovimas. Būtina skalauti tris kartus pakaitomis tai dešinę tai kairę ranką. Tada rankos šluostomos laiminant Dievą. Patiekiamas maistas. Valgiai gaminami taip, kad nereiktų laužyti šabo įstatymų. Žinomas paprotys šabo vakarienei patiekti įdarytą, be kaulų žuvį, ar vištą, paremtas draudimu šią dieną atskyrinėti tinkamą nuo netinkamo. Į pirmą šabo vakarienę įprasta kviesti svečius – draugus, vargšus arba atvykusius žydus, kuriuos šabas užklupo toli nuo namų. Vakarienės metu skamba šabo giesmės. Be šabo pradžios iškilmingosios vakarienės, tą dieną dar du kartus sėdama prie bendro stalo: per pietus ir melave malka (heb. karalienės palydos) – šabo palydų vakarienę.

Šabo dieną įprasta studijuoti Talmudą, tėvas tai daro kartu su sūnumis. Apmąstydami „darbo“ reikšmę, žydų išminčiai rėmėsi tuo, jog šabo dieną Aukščiausiasis nustojo dirbęs (kūręs). Šabo maldos sinagogoje tęsiasi ilgiau nei paprastomis dienomis. Žinoma, turi likti laiko žmogui fiziškai ir dvasiškai atsigauti po savaitės darbų. Visa, kas vyksta šabo dieną, turi teikti malonumą; žydai net turi posakį oneg šabat (hebr. šabo malonumas). Jei per šabą pasitaiko gedulas ar pasninkas, jie nukeliami.

Šabas baigiamas ceremonija, vadinama havdala (hebr. atskyrimas). Laikant vyno taurę, žvakę ir dėžutę su kvapiosiomis žolelėmis, kurios tarsi saugo „šabo kvapą“ ir perkelia jį į kitą savaitę. Sakomas palaiminimas.


Menora (hebr. מְנוֹרָה Menorah „šviestuvas“) – septynšakė žvakidė. Menora laikoma vienu svarbiausių judaizmo simbolių ir yra Izraelio valstybės simbolis, įtrauktas į valstybės herbą. Simbolis siejamas su Jeruzalės šventyklos auksine žvakide, kurią po Jeruzalės šventyklos sugriovimo romėnai pagrobė ir laikė Romoje iki VI amžiaus, tačiau vėliau ji buvo sugrąžinta į Jeruzalę.

Dovydo žvaigždė (hebr. מָגֵן דָּוִד tar. Mogein Dovid) – Izraelio karaliaus Dovydo ir žydų simbolis. Simbolizuoja žydų tautą kartu su Menoros simboliu. 1948 metais atsikūrus Izraelio valstybei Dovydo žvaigždė pavaizduota Izraelio vėliavoje. Pagal judėjus, šis ženklas simbolizuoja skaičių 7, tai yra 6 kampai ir 7 vidurys arba 6 sukūrimo dienos ir septinta poilsio – Šabo.

Dešimt Dievo įsakymų (hebr. עשרת הדברות) – sąrašas taisyklių, kurias, pasak Biblijos, Dievas perdavė Mozei ant Sinajaus kalno per žydų kelione iš Egipto į Kananą. Dievo įsakymai užrašyti ant dviejų akmeninių plokščių. Biblijos hebrajų kalba jie  skaitomi ‘Aseret ha-Dvarîm’ – išvertus tai reiškia „dešimt teiginių“. Pagal Bibliją originalus dešimties Dievo įsakymų tekstas yra užrašytas Išėjimo knygoje.

Birkat Kohanim (hebr. ברכת כהנים‎) – šventiko, arba Aarono palaiminimas. Šis gestas reiškia palaiminimą, kylantį iš senovės žydų papročių. Palaiminima paprastai švenčių dienomis. Rankos sudaro „V“ formą, atsižvelgiant į hebrajų raidės Shin (ש) forma ir simbolizuoja Shekhiną – Dievo šviesą. Diasporoje palaiminimo žodžius šventikai taria per šventes. Izraelyje per šventes ir šabą, Jaruzalėje – kiekvieną dieną ir per apipjaustymo ir vestuvių ceremonijas. Šis palaimimas taip pat ir atmintis apie sugriautą šventyklą ir viltis, kad ji bus atststyta.

Pagal Bibliją, Jachinas ir Boazas buvo dvi vario, žalvario ar bronzos kolonos, kurios stovėjo prieš pirmąją Saliamono Šventyklą Jeruzalėje. Boazas stovėjo kairėje Jachinas dešinėje. Išsamus kolonų aprašymas pateiktas Karalių Kronikų Jeremijo knygose. Nepaisant daugybės žydų kultūroje paplitusių mistinių Boazo ir Jachino reikšmės interpretacijų, žydų tradiciniuose vizualiniuose menuose šios kolonos reiškė Jeruzalės Šventyklos, kaip Dievo namų, vaizdinį.

Šaar – (hebr. vartai) dviejų kolonų remiami arkiniai vartai. Dažniausiai tokie vartai puošia žydiškų knygų antraštinius puslapius. Vartų motyvas būdingas ir ritualinių objektų dekorui. Nors vartų simbolis dažniausiai siejamas su Šventyklos architektūra, tačiau vartai simbolizuoja ir perėjimą iš šio pasaulio į apapusinį. Frazė ,,Šie vartai pas viešpatį – teisieji eis pro juos“ rašoma virš įėjimo į sinagogą. Reikia pasakyti ir tai, kadmalda pateka į dangų per Ašarų, arba Liūdesio vartus.

Karūna arba Keter – svarbus simbolinis tradicinio Lietuvos žydų meno motyvas. Tai seniausias žydiškas simbolis, simbolizuojantis karalystę, galią, garbę. Biblijoje karūnos metafora naudojama pažymėti Izraelio kilnumą ir nepriklausomybę. Kita vertus – tai karaliaus ir Dievo išrinktojo simbolis.

Tarp paukščių žydų tradicijoje dominuoja erelis. Kartais viengalviai ereliai puošia ritualinių objektų viršūnes, bet vyrauja dvigalvis erelis. Nors senovės žydų mene erelis neaptinkamas (nors buvo žinomas Egipto ir Mesopotamijos kultūrose), tačiau nuo XVIII a. medinių drožinėtų dvigalvių erelių figūros puošia daugelio Lietuvos sinagogų. Europoje šis simbolis žydų kultūroje atrandamas jau XIII a., nors pats Erodas Jaruzalėje erelio statulą pastatė prieš antrosios Šventyklos vartus.

Leviatanas (hebr. לִוְיָתָן – „susuktas, vingiuotas“) – mitinė didžiulė jūrų gyvatė. Penktąją kūrimo dieną Dievas sukūrė šį jūros monstrą. Jis buvo toks baisus, kad vėliau Dievas jį prikalė prie jūros dugno  (taip sako žydų legendos). Hebrajų kalboje jis turėjo daug vardų ir daug išvaizdų jūros monstro, slibino, krokodilo, galiausiai gyvatės. Lietuvos žydų mene Leviatanas primena lydeką. Senasis testamentas pasakoja, kad Dievas sukūrė ir žemės monstrą – begemotą, bet Lietuvos žydai jį ,,vengė vaizduoti“.

 

Pagal Aistę Niunkaitę Račiūnienę ,,Lietuvos žydų tradicinio meno ir simbolių pasaulis“, Vilnius, 2011,Valstybinis Vilniaus Gaono muziejus 

 

Žydų simboliai (Pratęsta)

Dovydo žvaigždė (hebr. מָגֵן דָּוִד tar. Mogein Dovid) – Izraelio karaliaus Dovydo ir žydų simbolis. Simbolizuoja žydų tautą kartu su Menoros simboliu. 1948 metais atsikūrus Izraelio valstybei Dovydo žvaigždė pavaizduota Izraelio vėliavoje. Pagal judėjus, šis ženklas simbolizuoja skaičių 7, tai yra 6 kampai ir 7 vidurys arba 6 sukūrimo dienos ir septinta poilsio – Šabo.

Menora (hebr. מְנוֹרָה Menorah „šviestuvas“) – septynšakė žvakidė. Menora laikoma vienu svarbiausių judaizmo simbolių ir yra Izraelio valstybės simbolis, įtrauktas į valstybės herbą. Simbolis siejamas su Jeruzalės šventyklos auksine žvakide, kurią po Jeruzalės šventyklos sugriovimo romėnai pagrobė ir laikė Romoje iki VI amžiaus, tačiau vėliau ji buvo sugrąžinta į Jeruzalę.

Dešimt Dievo įsakymų (hebr. עשרת הדברות) – sąrašas taisyklių, kurias, pasak Biblijos, Dievas perdavė Mozei ant Sinajaus kalno per žydų kelione iš Egipto į Kananą. Dievo įsakymai užrašyti ant dviejų akmeninių plokščių. Biblijos hebrajų kalba jie  skaitomi ‘Aseret ha-Dvarîm’ – išvertus tai reiškia „dešimt teiginių“. Pagal Bibliją originalus dešimties Dievo įsakymų tekstas yra užrašytas Išėjimo knygoje.

Šaar (hebr. vartai) – dviejų kolonų remiami arkiniai vartai. Dažniausiai tokie vartai puošia žydiškų knygų antraštinius puslapius. Vartų motyvas būdingas ir ritualinių objektų dekorui. Nors vartų simbolis dažniausiai siejamas su Šventyklos architektūra, tačiau vartai simbolizuoja ir perėjimą iš šio pasaulio į anapusinį. Frazė ,,Šie vartai pas viešpatį – teisieji eis pro juos“ rašoma virš įėjimo į sinagogą. Reikia pasakyti ir tai, kad malda pateka į dangų per Ašarų, arba Liūdesio vartus.

Sandoros skrynia (hebr. אָרוֹן הָבְרִית‎ = Ārōn Hāb’rīt) –  skrynia, kurioje turėjo būti laikomi dešimt Dievo įsakymų iki bus pastatyta pirmoji šventykla Jeruzalėje. Sandoros skrynia 1,5 uolekčių pločio ir aukščio, 2,5 uolekčių ilgio, kas atitiktų aukso pjūvį. Tai būtų apie 130 × 78 × 78 cm (angliška versija) ar 66,6 × 66,6 × 111 (rusiška versija); uolektis yra 44,4-56 cm. Pagaminta iš akacijos medžio ir visa padengta auksu.

Gyvybės medis (hebr. עץ החיים Etz haChayim) – Pradžios knygoje aprašytas medis, Dievo pasodintas Edeno sodo viduryje (Pr 2:9); medžio vaisiai duoda amžiną gyvybę, t. y. nemirtingumą (Pr 3:22). Suvalgę Pažinimo medžio vaisių, Adomas ir Ieva pažino gėrį ir blogį, tuo sulaužydami Dievo draudimą. Dėl to jie tapo mirtingi ir buvo išvaryti iš Edeno sodo, o kad nesuvalgytų ir gyvybės medžio vaisių, Dievas pastatė „kerubus ir ugnimi švytruojantį kalaviją“ (Pr 3:24) saugoti įėjimą į sodą.Gyvybės medžio simbolis žinomas ir daugelyje senųjų mitologijų.

Jachinas ir Boazaspagal Bibliją, Jachinas ir Boazas buvo dvi vario, žalvario ar bronzos kolonos, kurios stovėjo prieš pirmąją Saliamono Šventyklą Jeruzalėje. Boazas stovėjo kairėje Jachinas dešinėje. Išsamus kolonų aprašymas pateiktas Karalių Kronikų Jeremijo knygose. Nepaisant daugybės žydų kultūroje paplitusių mistinių Boazo ir Jachino reikšmės interpretacijų, žydų tradiciniuose vizualiniuose menuose šios kolonos reiškė Jeruzalės Šventyklos, kaip Dievo namų, vaizdinį.

Leviatanas (hebr. לִוְיָתָן – „susuktas, vingiuotas“) – mitinė didžiulė jūrų gyvatė. Penktąją kūrimo dieną Dievas sukūrė šį jūros monstrą. Jis buvo toks baisus, kad vėliau Dievas jį prikalė prie jūros dugno  (taip sako žydų legendos). Hebrajų kalboje jis turėjo daug vardų ir daug išvaizdų jūros monstro, slibino, krokodilo, galiausiai gyvatės. Lietuvos žydų mene Leviatanas primena lydeką. Senasis testamentas pasakoja, kad Dievas sukūrė ir žemės monstrą – begemotą, bet Lietuvos žydai jį ,,vengė vaizduoti“.

Birkat Kohanim (hebr. ברכת כהנים‎) – šventiko, arba Aarono palaiminimas. Šis gestas reiškia palaiminimą, kylantį iš senovės žydų papročių. Palaiminima paprastai švenčių dienomis. Rankos sudaro „V“ formą, atsižvelgiant į hebrajų raidės Shin (ש) forma ir simbolizuoja Shekhiną – Dievo šviesą. Diasporoje palaiminimo žodžius šventikai taria per šventes. Izraelyje per šventes ir šabą, Jaruzalėje – kiekvieną dieną ir per apipjaustymo ir vestuvių ceremonijas. Šis palaimimas taip pat ir atmintis apie sugriautą šventyklą ir viltis, kad ji bus atststyta.

Karūna arba Keter svarbus simbolinis tradicinio Lietuvos žydų meno motyvas. Tai seniausias žydiškas simbolis, simbolizuojantis karalystę, galią, garbę. Biblijoje karūnos metafora naudojama pažymėti Izraelio kilnumą ir nepriklausomybę. Kita vertus – tai karaliaus ir Dievo išrinktojo simbolis.

Tora (hebr. תורה = Torah, Mozės Penkiaknygė) – pagrindinis judėjų religinis/teisinis traktatas, kurio autoriumi krikščionys ir žydai tradiciškai laiko Mozę. Tora susideda iš penkių knygų. Krikščioniškoje tradicijoje joms prigijusius pavadinimus sukūrė Senojo Testamento klasikinio vertimo į graikų kalbą, žinomo kaip Septuaginta, autoriai. Žodis „Torah“ dažnai verčiamas kaip „Įstatymas“, nors tikslesnis vertimas – „Mokymas“. Pagal judaizmo tradiciją Toros yra dvi – rašytinė ir sakytinė. Pastaroji buvusi perduodama iš lūpų į lūpas, kol apie 200 m. rabinas Judah ha Nasi ėmėsi ją užrašinėti. Ši iniciatyva apie VI a. išsikristalizavo Talmudo pavidalu.

Erelis tarp paukščių žydų tradicijoje dominuoja erelis. Kartais viengalviai ereliai puošia ritualinių objektų viršūnes, bet vyrauja dvigalvis erelis. Nors senovės žydų mene erelis neaptinkamas (nors buvo žinomas Egipto ir Mesopotamijos kultūrose), tačiau nuo XVIII a. medinių drožinėtų dvigalvių erelių figūros puošia daugelio Lietuvos sinagogų. Europoje šis simbolis žydų kultūroje atrandamas jau XIII a., nors pats Erodas Jaruzalėje erelio statulą pastatė prieš antrosios Šventyklos vartus.

Liūtas – nuo seniausių laikų liūtas yra labiausiai paplitęs simbolis žydų mene. Jis atkeliavo iš senovės Artimųjų Rytų kultūrų, kur liūtas reiškė jėgą, karalystę ir galią. Ilgainiui susiklostė tam tikra liūto vaizdavimo ikonografija: vienas prieš kitą gulintys – patikimi sargybiniai; piestu stovintys ir riaumojantys – dieviška galia vykdyti teisingumą; ant užpakalinių stovintys ir heraldikos, ar kitokį objektą laikantys; vaizduojami su kitais gyvūnais – elniu, jaučiu, gepardu. Taip liūto simbolyje susipina keli vaizdiniai: liūtas ir Dievas, liūtas ir valstybė (Izraelis), liūtas – mesijas (pateptais, išrinktasis).

Mozė (hebr. מֹשֶׁה – tar. Mošė, arab. Musa) Penkiaknygėje minimas pranašas, išvadavęs izraelitus iš Egipto vergovės ir atvedęs juos per dykumą iki Kanaano sienos.

Biblija pasakoja, kad Mozė gimė Egipte, o tuo metu Egipto faraonas buvo įsakęs išžudyti egiptiečių vergų izraelitų vaikus. Mozės motina tris mėnesius kaip įmanydama slėpė savo vaiką, o kai nebebuvo įmanoma paslėpti, nunešė pintinėje paguldytą sūnų į Nilo upės nendres ir paliko. Mozę surado faraono duktė, jį įsisūnijo ir išauklėjo kaip egiptietį. Jau būdamas jaunuolis Mozė, kartą pasipiktinęs žiauriu elgesiu su izraelitais, užmušė vieną prižiūrėtoją egiptietį. Kai apie tai sužinojo faraonas, Mozei teko bėgti iš Egipto. Jis pabėgo į Medianą, kur piemenavo ir vedė jį priglaudusio žmogaus, Jetro, dukterį.

Praėjus 40 metų, išvydo dykumoje krūmą, kuris liepsnojo bet nesudegė, ir jis suprato, kad Dievas jam kalba iš krūmo. Dievas jam liepė grįžti į Egiptą ir prašyti faraoną, kad paleistų iš nelaisvės jo tautą. Faraonas nepaleido, ir tuomet egiptiečius ištiko dešimt nelaimių, pvz., varlės, tamsa, kruša ir galiausiai egiptiečių pirmagimių, įskaitant gyvūnus, nužudymas. Izraelitai turėjo papjauti avinėlį ir jo krauju apšlakstyti savo namų duris.

Po Dievo siųstų nelaimių faraonas nebedraudė Mozei išsivesti izraelitų iš Egipto (1250 pr. m. e.). Jie keliavo vedami Dievo angelo debesies stulpe dieną ir ugnies stulpe naktį. Bet netrukus faraonas apsigalvojo, ir egiptiečiai vijosi izraelitus iki Raudonosios jūros. Vandenys stebuklingai persiskyrė ir bėgliai sėkmingai ją perėjo, faraono kariuomenė prigėrė.

Dievas davė izraelitams gerti vandens iš uolos ir kiekvieną rytą būdavo patiekiama duonos manos pavidalu. Po trijų mėnesių izraelitai pasiekė Sinajaus kalną. Čia Dievas davė Mozei Dešimt įsakymų, kurie buvo surašyti ant akmeninių plokščių ir pamokė, kaip pastatydinti maldyklą (tabernakulį – „padangtę“, kurioje galėtų būti garbinamas Dievas). Keliaujant toliau, Mozė atvedė žmones į Kadeto oazę. Iš čia į Kanaaną buvo pasiųsta 12 žvalgų. Dešimt iš jų sugrįžo su šiurpiomis žiniomis, kad Kanaano žemę užimti bus labai sunku, kiti du žvalgai, Jošuė ir Kalebas, pasakė tiesą – žemę būtų galima užimti, jeigu jie patikėtų Dievo pažadais. Žmonės patikėjo tais 10 žvalgų, o ne Dievu, ėmė šaukti ir sukilo prieš Mozę, užmiršę Dievo galią. Kadangi jie išsižadėjo Dievo, buvo pasmerkti klajoti po dykumą, kol išmirs visi maištininkai. Mozė paskelbė Dievo įsakymus naujai kartai ir perdavė vadovavimą Jozuei. Jozuė ir įvedė Izraelį į Kanaano žemę (1230–1220 m. pr. m. e.). Palaiminęs tautą, Mozė užkopė į Nebo kalną, kad nuo jo galėtų pamatyti Kanaaną – žemę, į kurią jam nebuvo leista įžengti už seniau padarytas nuodėmes. Sulaukęs 120 metų, Mozė mirė Moabo krašte.

Karalius Dovydas (hebr. דָּוִד) – „mylimas“, g. apie 1037 m. pr. m. e. Betliejuje – m. apie 970 m. pr. m. e.) – pagal Bibliją buvo antrasis suvienytosios Izraelio karalystės karalius po Sauliaus (~1005–965 m. pr. m. e.). Jis apibūdinamas kaip karys, muzikantas ir poetas. Tradiciškai jam priskiriama daugelio psalmių autorystė.Dovydas pradėjo dinastiją, valdžiusią iš pradžių visą Izraelį, o vėliau pietinę Judėjos karalystę iki „Babilono nelaisvės“.

Dovydas gimė Betliejuje, ūkininko Jesės šeimoje. Būdamas jaunuoliu pateko į Sauliaus dvarą, kad Dovydas jį pralinksmintų savo arfos grojimu, nes, pasak Biblijos, Saulius kentėjo nuo jį apsėdusių piktųjų dvasių. Kilus karui su filistinais, Dovydas grįžo pas tėvą į Betliejų ganyti avių. Vėliau Dovydas, kuris nešė duoną ir sūrį savo kariuomenėje tarnaujantiems broliams, sugebėjo užmušti Galijotą paprasta akmenų svaidykle. Išgirdęs apie drąsų piemenį Saulius nurodė pakviesti jį į dvarą.

Mūšyje su filistinais, žuvus Sauliui ir jo sūnui Jehonatanui, Dovydas buvo vainikuotas Judėjos karaliumi. Visas Izraelis karaliumi jį pripažino tik po dvejų metų. Dovydas iš jebusiečių atkovojo Jeruzalę ir padarė Izraelio sostine, perkėlė į ją Sandoros skrynią. Dovydas taip pat ketino šiame mieste pastatyti šventyklą, tačiau Dievas tai jam uždraudė.

Dovydas įsimylėjo Ūrijo, vieno iš savo karių, žmoną Betšebą. Šiai nuo jo pastojus, Dovydas išsiuntė Ūriją į mūšį ir pasirūpino, kad jis ten žūtų. Po to Dovydas vedė Betšebą. Pranašas Natanas pasmerkė Dovydo nuodėmę, ir nors Dovydas gailėjosi dėl padarytos nuodėmės ir Dievas jam atleido, tačiau kūdikis, kurio laukėsi Betšeba, mirė. Saliamonas, antrasis jų sūnus, tapo Dovydo įpėdiniu.

Karalius Saliamonas (hebr. שְׁלֹמֹה „taika“ Solomon, Šolomon, Šlomo, m.) trečiasis suvienytosios Izraelio karalystės karalius (971–931 m. pr. m. e.), valdęs Izraelį po tėvo Dovydo. Karaliaus Saliamono dėka buvo pastatyta milžiniška Jeruzalės šventykla. Saliamonui Priskiriama Patarlių knyga, Giesmių giesmė, kiti kūriniai. Saliamonas Biblijoje aprašomas kaip pats turtingiausias ir išmintingiausias karalius, gyvenęs žemėje, kuris tik senatvėje, nepaklausęs Dievo, tapo Izraelio karalystės susiskaldymo priežastimi. Siekdamas savo tikslų, jis nesibjaurėjo nei niekšybėmis, nei žmogžudystėmis: Saliamonas įsakė nužudyti savo brolį Adoniją, bičiulį karo vadą Joabą, ištrėmė kunigą Abiatarą ir t. t. Saliamonas nebuvo aukštų moralinių pažiūrų į šeimą bei santuoką: „Karalius Saliamonas mylėjo daugelį svetimšalių moterų, taip pat faraono dukterį, ir moabites, ir amonites, ir idumietes, ir sidonietes, ir hetietes iš tų tautų, apie kurias viešpats yra pasakęs Iaraelio sūnums: Neįeikite pas jas, nei jos te neįžengia pas jus, kadangi jos tikriausiai palenks jūsų širdis prie savo dievų garbinimo. Prie jų tad prisirišo Saliamonas karščiausia meile, ir turėjo jis septynis šimtus žmonų, lyg karalienių, ir tris šimtus sugulovių“ (3 Karalių knyga).

Jeruzalės šventykla (Šventoji šventykla; hebr. בית המקדש Bet HaMikdaš) – karaliaus Saliamono Jeruzalėje prieš maždaug 3000 metų pastatyta šventykla. Šventykla turėjo pakeisti Mozės tabernakulį – laikinąją palapinę, kurioje iki tol žydai aukojo savo aukas. Prie Jeruzalės šventyklos statybos prisidėjo ir karalius Dovydas, Saliamono tėvas, kuris prieš mirtį parūpino daug statybinių medžiagų statyboms. Senajame Testamente teigiama, kad pats karalius Dovydas negalėjo Jeruzalėje pastatyti Šventyklos, nes jam Dievas to neleido dėl per didelio nužudytų priešų skaičiaus.

Pirmiausia karaliaus Dovydo buvo pastatytas pirmasis šventyklos altorius, ant kurio žydai aukojo savo deginamąsias aukas. Vėliau jo sūnus Saliamonas, padaręs statybos planą, pradėjo šventyklos statybas. Tačiau Babilono karalius Nabuchodonosaras 586 m. pr. m. e. sunaikino šventyklą bei išvarė žydus į Babilono vergovę. Antrasis šventyklos atstatymas prasidėjo apie 536 m. pr. m. e. žydams sugrįžus iš Babilono vergovės. Šventykla buvo visiškai atstatyta 515 m. pr. m. e. kovo 12 d., tačiau apie 63 m. pr. m. e. buvo apiplėšta užėjus Romos Imperijos armijai, kuriai vadovavo Romos karvedys Pompėjus (nors romėnams lojalus metraštininkas Juozapą Flavijų tvirtino, kad Pompėjus nieko nepaėmė iš Šventyklos arba jos saugyklų). Trečiasis šventyklos atstatymas vyko Erodo Didžiojo laikais apie 19 m. pr. m. e. Atlikus milžinišką šventyklos renovaciją ji pagražėjo, padidėjo jos plotas. Tačiau vėl užėjus Romos Imperijos armijai, vadovaujamai Tito, šventykla buvo visiškai sugriauta 70 m. ir tebėra neatstatyta iki šiol.

Raudų siena (hebr. הכותל המערבי HaKotel HaMa’aravi), dar vadinama Vakarinė siena – Šventyklos kalno atraminės sienos dalis Jeruzalėje. Maždaug pusė šios sienos yra 516 m. pr. m. e. pastatytos ir 70 m. e. m. romėnų sugriautos Antrosios šventyklos likučiai. Likusi dalis yra pristatyta po VII a.

Mizrach (hebr. מזרח „rytai“) – rytų kryptis. Šie paveikslai būdavo kabinami ant rytinės sienos, kad išeivijos žydai maldos metu būtų atsisukę į Jeruzalę, kur stovėjo Jeruzalės šventykla, kur buvo dievo namai. Žodis „mizrach“ taip pat nurodo sinagogos rytinę pusę, kur maldai įsikuria rabinas, kur įrengiamas Aron hakodešas.

Sinagoga (gr. synagōgē – susirinkimas) – judėjų maldos namai. Joje laikomos pamaldos, skaitoma Tora. Dažniausiai būna taisyklingo plano, dviejų, trijų, ar penkių navų  pastatas. Vidaus erdvę sudaro maldų salė vyrams su sakykla (vad. bima) ir altoriumi.  Salės šonuose ir prieangyje – patalpos moterims, nes sinagogoje moterys turi būti atskirtos nuo vyrų. Kai kada sinagogos turi priestatus. (biblioteka, rabino gyvenamosios patalpos ir kt.).

Aron hakodešas (hebr. ארון הקודש – šventoji skrynia) – spinta (kartais niša), kurioje laikomi Toros ritiniai. Tai vienas svarbiausių sinagogos įrenginių, kilęs iš Biblijoje minimos Sandoros skrynios, kurioje buvo laikomos lentelės su 10 Dievo įsakymų. Tota skaitoma nuo bimos.

Bima (hebr. בימה.) paaukštinimas  sinagogos viduryje, kur yra specialus stalas viešam Toros skaitymui. Toros ritinį ir atitinkama ištrauka iš Pranašo (Gaftory) knygos garbinimo metu centre.

Balandis tradiciniuose žydų raštijos tekstuose balandi Dievo, dangiškasis pasiuntinys, taikos ir Izraelio pasiuntinys.

Gandras arba Chasida – tai išskirtinė figūra Lietuvos žydų tradicijoje. Gandras vaizduojamas lizde ryjantis gyvatę arba ja penintis jauniklius. Tai paukštis naikinantis žmogui kenksmingus gyvius. Chasid, hebrajų kalba – pamaldus, dorovingas, maloningas. Chasida rūpinasi savo šeima ir artimaisiais. Jis šviesa, Gėrio metafora. Tai teisuolis nugalintis blogio gyvatę.

Grifai – fantastinės būtybės liūto kūnu ir galingais erelio sparnais bei snapu. Grifai vaizduojami po du. Tai nemirtingos būtybės valdančios dangų ir žemę. Tačiau reikia pažymėti, kad beveik visais atvejais virš grifų vaizduojamas, erelis, karūna ar Laiminantys koheno delnai.

Elnias (gazelė) – Lietuvos žydų tradicinio meno simbolis – elnias arba stirna. Šie gyvūnai – greitumo ir grakštumo įsikūnijimas, tačiau tuo pačiu jie ir tylos, ramybės metafora. Netgi pabėgęs nuo pavojaus elnias žiūri į vietą kuria paliko – tai Dievo gailestingumo metafora.

Begemotas tai pirmoji būtybė sukurta šeštąją Pasaulio kūrimą dieną, gyventis sausumoje. Jis jėga prilygsta leviatanui. Lietuvos žydų tradiciniame mene begemotą pakeičia jautis.

Cicas tai neapsakomos galios, milžiniško dydžio padangių būtybė – fantastiškas paukštis. Jis, kaip ir leviatanas sukurtas penktąją dieną. Jo kojos remiasi į žemę, o galva į dangų. Jis kartais įgauna grifo pavidalą, kartais tiesiog didelio paukščio.

Hamsa (hebr. חמסה.) – Apsauginis delno formos amuletas, kurį naudoja žydų ir arabų tautos. Kitas pavadinimas – „Dievo ranka“. Žodis „Hamsa“ turi semitines šaknis ir reiškia „penki“. Paprastai,  hamsa yra simetriška su nykščiais iš dviejų pusių, o ne kopijuodama anatominė   delno forma.   Hamsos buvo naudojamos, siekiant apsaugoti moteris nuo blogos akies, padidinti vaisingumą, laktaciją, užtikrinti sveiką kūdikį, stiprinti silpną kūną.

Judaizme Hamsa yra taip pat žinomas kaip „Yad ha Hamesh“ („penkių ranka“) arba “ Miriam ranka “ tai Mozės ir Aarono sesers vardas. Hamsa yra taip pat susijęs su Toros penkiomis knygomis. Hamsos naudojimą  žydų kultūroje galima atsekti  ypač per žydų Sephardimų ir Mizrahimų bendruomenes, gyvenusias islamo pasaulyje.

Žydų gatvė Vilniuje jau minima 1592 m. Tai rodo, kad tuo metu jau buvo žydų bendruomenė, susitelkusi konkrečioje gatvėje.Tai atitinka viduramžių ir ankstyvųjų moderniųjų laikų miesto sąrangą, nes korporatyvioje to meto visuomenėje telkimasis pagal profesiją, religiją, etninę kilmę buvo įprastas dalykas. Juk Vilniuje yra Rusų, Vokiečių gatvės. Ekonominiu požiūriu žydai vilniečiams buvo naudingi, kadangi jie mokėjo ne tik už gyvenimą kvartale, bet ir dalį miesto mokesčių. Taip pat kvartale žydai galėjo užsiimti verslais, kurie buvo orientuoti į aptarnavimo sferą, tačiau jų veikla buvo ribojama. Pavyzdžiui  Žydų gatvėje, jiems buvo leidžiama prekiauti tik dešimtyje parduotuvių, o Didžiosios sinagogos kieme skirtingais metų laikotarpiais galėjo dirbti nuo keturių iki šešių mėsinių vienu metu. Miestiečiai taip pat ribojo ir žydų amatininkų skaičių mieste. Tačiau žydai surado alternatyvą, kaip toliau verstis amatais. Taip atsirado išnešiojamoji prekyba, kai paslaugos buvo pradėtos teikti klientų namuose. Žydų gatvėje dunksojo Didžioji sinagoga, kurioje galėjo tilpti apie 3-5 tūkst. Besimeldžiančiųjų, buvo saugoma 18 Toros ritinių. Greta buvo Gaono maldos namai, garsi Strašūno biblioteka, ir kiti sinagogos kiemo religinės paskirties pastatai. Visa tai galutinai sunaikino sovietų valdžia. Šiandiena Didžiosios sinagogos vietoje stovi vaikų darželis, greta pastatytas Gaono paminklas, toje vietoje kur buvo jo namas. Siauros ir kreivos gatvelės su skersomis arkadomis išlaikė savo pirminę išvaizdą, yra išlikę ar restauruota šiek tiek senovinės architektūros: pirmiausia namai Stiklių ir Gaono gatvėse.


Vilniaus Didžioji Sinagoga –  svarbiausias Lietuvos žydų dvasinis ir kultūrinis centras nuo XVI a. pabaigos iki XX a. penktojo dešimtmečio. Istorikai pirmųjų bendruomenių susikūrimą sieja su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės susiformavimu. XIV pabaigoje jau minimos Bresto, Gardino ir Trakų žydų bendruomenės. Tik nuo 1573 m. žydų bendruomenė Vilniuje galėjo turėti savo maldos namus, nes tais metais Varšuvos konfederacija sulygino kitatikių teises su katalikais. Vilniaus žydų bendruomenė kunigaikščio Sluckio sklype, kuris buvo netoli Vokiečių gatvės, pradėjo statyti pirmuosius medinius maldos namus – sinagogą.  Nėra žinių kaip atrodė pirmoji Vilniaus sinagoga. Sinagogos dydis priklausė nuo bendruomenės narių ir namų skaičiaus. Be to, žydų maldos namams buvo taikomi įvairūs apribojimai. Sinagoga negalėjo būti aukštesnė už kitų krikščionių bažnyčias ir vienuolynus, ir turėjo būti pakankamai toli nuo kitų bažnyčių. Be to, ji negalėjo turėti varpinės arba bokšto. Per pogromus, kuriuos įvykdė Vilniaus miestiečiai 1592, 1606 ir 1635 metais, sinagoga buvo apgriauta, po to vėl atstatyta.

Karalius Zigmantas Vaza 1593 metų privilegija leido žydams Vilniaus mieste prekiauti, pirkti namus, turėti savo kapines, pirtis ir sinagogą. O, Vladislovas IV Vaza savo 1633 m. privilegija leido įkurti žydų kvartalą Vilniaus mieste. Savo privilegijoje karalius taip pat leido šiame kvartale pastatyti mūrinę sinagogą, tačiau laikantis visų apribojimų, kurie galiojo Abiejų Tautų respublikoje. Šiame kvartale (tarp trijų gatvių: Šv. Mykolo, Skerdyklos ir Žydų) žydai privalėjo įsikurti per 15 metų. Kaip medinės sinagogos, taip ir mūrinės tiksli pastatymo data nėra žinoma. Tačiau yra aišku, jog mūrinė sinagoga pagal paskutinės privilegijos datą turėjo būti pastatyta po 1633 metų. Deja nėra žinomas nei architektas, nei statytojas. Sinagoga buvo įrengta pagal visas tokiems maldos namams būdingas tradicijas: dalijimas į vyrų ir moterų puses, Toros saugojimo ir jos skaitymo vietų parinkimas ir pan. Tikintieji privalėjo išsipirkti vietas šioje šventovėje. Pagal inžinieriaus Leonido Vinerio parengtą 1893 m. projektą įvyko dalinis Vilniaus sinagogos perstatymas. Taip sutvarkyta sinagoga išstovėjo iki Antrojo pasaulinio karo. Karo metu buvo gana smarkiai apgriauta: išliko tik sienos ir kai kurie interjero elementai. Tokios būsenos šventovę buvo įmanoma nesunkiai atstatyti, tačiau sovietinė valdžia pagal naująjį generalinį 1953 m. Vilniaus planą, Didžiąją Vilniaus sinagogą 1955 –1957 m. visiškai sunaikino. Įvertinant Vilniaus Didžiosios sinagogos reikšmę tiek Vilniaus miestui, tiek Lietuvos žydams, reikėtų pasakyti, kad čia vyko pagrindinis žydų dvasinis gyvenimas. Sinagoga tapo vienu iš svarbiausių žydų kvartalo, ne tik architektūriniu, bet dvasiniu ir kultūriniu centru.


Vilniaus Gaonas Elijahu ben Solomonas Zalmanas – didžiausias XVIII a. išminčius, pasaulinio garso Toros ir Talmudo komentatorius – išgarsino Vilnių kaip Lietuvos Jeruzalę. Jo galingas intelektas ir erudicija lėmė, kad Vilnius tapo dvasiniu žydų centru, garsėjusiu visame pasaulyje. Vilniaus Gaono kūrybinis palikimas jau kelis šimtmečius studijuojamas  kitų žymiausių žydų išminčių ir mąstytojų garsiausiose pasaulio ješyvose. Ilgainiui Gaonas tapo legendine, netgi mistifikuota  asmenybe, jo vardą apgaubė spalvingiausi padavimai, pasakojimai apie jo gyvenimą, keletą šimtmečių perduodami iš lūpų į lūpas. Elijahu ben Solomon Zalmanas gimė 1720 m. Jo tėvas Solomonas Zalmanas buvo gilus Talmudo žinovas, Vilniaus rabino Izaoko Kremerio palikuonis. Jau vaikystėje Elijahu išsiskyrė iš savo bendraamžių ypatingais gabumais. Būdamas šešerių Vilniaus Didžiojoje sinagogoje jis sakė pamokslą, kuriame atsiskleidė ypatingai tokiame amžiuje geras rabinistinės literatūros išmanymas. Skirtingai nei tuo metu buvo priimta, Elijahu nestudijavo ješyvoje ir labai anksti pradėjo savarankiškas Šventraščio bei Talmudo studijas. Kurį laiką (nuo septynerių  metų)  Elijahu studijavo vadovaujamas Kėdainių rabino Mozės Margalioto. Po pusmečio Elijahu grįžo į Vilnių ir tęsė savarankiškas studijas. Be Toros ir Talmudo studijų, Elijahu gilinosi į teorinę kabbalą ir dar neturėdamas trylikos metų užsiėmė praktine kabbala bandydamas sukurti Golemą. Dvidešimtmetis Elijahu, palikęs žmoną ir vaikus, iškeliavo  klajoti po Lenkijos ir Vokietijos miestus bei miestelius. Po penkerių metų klajonių, 1745m. Gaonas grįžo į Vilnių ir gyveno čia iki pat mirties – 1797m.Ne tik Vilniaus Gaono kartos žmonės žavėjosi  nepaprasta jo erudicija bei daugelio pasaulietinių mokslų išmanymu. Vilniaus Gaono Elijahu ben Solomon Zalmano autoritetas pasaulyje toks didelis, kad neatsirastų religingo praktikuojančio žydo, kuris nežinotų, kas yra „Vilna Gaon“, „Elijah Gaon“ arba Ha-GRA (akronimas nuo Ha Gaon Rabbi Eliyahu).


Moiše Kulbakas/Moshe Kulbak/Mozė

P o e m a

VILNIUS

1

Su talesu vaikšto kažkas tavo mūrais.
Naktį liūdėdamas vienišas budi mieste.
Įsiklauso: seni pereinami kiemai ir šventyklos
Aidi lyg apdulkėjus, užkimus širdis.
Tu esi psalmynas iš geležies ir iš molio;
Kiekviena siena – melodija, kiekvienas akmuo – malda,
Kai liejasi mėnesiena į kabališkas gatves
Ir iškyla tavo stingdantis nuogas grožis.
Liūdesys – tavo džiaugsmas, bosų gilių džiugesys
Choro dermėj, tavo šventės – budynės,
Ir tavo paguoda – spinduliuojantis skurdas
Lyg priemiesty vasaros tylūs ūkai.
Tu esi Lietuvon įstatytas tamsus talismanas,
Apipintas kerpėm ir samanom pilkom;
Kiekviena siena – pergamentas, kiekvienas akmuo – šventas raštas,
Išdėlioti mįslingai ir praskleisti nakčia,
Kai ant senos sinagogos sustiręs vandens nešėjas
Stovi ir barzdą užvertęs skaičiuoja žvaigždes.


Daktaras Aiskauda gyveno ir dirbo Vilniuje

Iš tikrųjų gerojo Aiskaudos prototipas gimė, gyveno ir mirė Vilniuje. Tai Cemachas Šabadas, žydų kilmės gydytoją. Pasakos „Daktaras Aiskauda“ autorius, rusų rašytojas Kornejus Čiukovskis, 1912 m. susipažinęs su C. Šabadu, kurdamas pasaką apie gerąjį daktarą, norėjo įamžinti gerus Cemacho Šabado darbus. Pasaką „Daktaras Aiskauda“ į lietuvių kalbą išvertė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio duktė Danutė Čiurlionytė–Zubovienė.

C. Šabadas gimė Vilniuje 1864 m., lankė Vilniaus realinę gimnaziją, studijavo Maskvos universiteto medicinos fakultete. Už mokslinį darbą, skirtą cukraligei, įgijo daktaro laipsnį. Vėliau grįžo į Vilnių, dirbo miesto žydų ligoninėje. Prasidėjus 1905-ųjų revoliucijai jis protestavo prieš carinės valdžios veiksmus ir buvo pusmečiui įkalintas Lukiškių kalėjime, vėliau ištremtas į užsienį. Tik 1912 m., reikalaujant visuomenei, jam buvo leista grįžti į Vilnių. C. Šabadas daug dirbo Pirmojo pasaulinio karo mūšių laukuose, gelbėjo žmones nuo epidemijų ir bado. Prasidėjus choleros epidemijai Švenčionyse, dalyvavo ją likviduojant. Jo dėka įkurtas Žydų sveikatos apsaugos draugijos Vilniaus skyrius. Jis buvo bendruomenės tarybos pirmininku, Vilniaus miesto tarybos nariu, vienu iš Žydų mokslo instituto Vilniuje steigėjų. Tačiau labiausiai jis buvo vilniečių mėgiamas už labdaringą veiklą. Dirbdamas „Mishmeres Khoylim“ ligoninėje jis rūpinosi Vilniaus vargšų sveikata. C. Šabadas inicijavo ir įgyvendino projektą, kuris numatė paskirti kiekvienai mokyklai po gydytoją – vargšų vaikams tai dažnai būdavo vienintelė galimybė gauti medicininę priežiūrą. Jo įkurta draugija atidarė vasaros sanatoriją vargingiausiems vaikams, Šopeno gatvėje įkūrė našlaičių prieglaudą. Didžiulę vilniečių meilę ir pagarbą šiam žmogui rodo tai, kad jo laidotuvių dieną (1935 m.) Vilniuje nedirbo ne tik žydų krautuvės ir organizacijos, bet ir miesto komunalinės tarnybos, bankai, užuojautos laiškus atsiuntė tiek Lenkijos, tiek Lietuvos vadovai, o laidotuvėse dalyvavo apie 30 tūkstančių žmonių.

2007 m. Vilniuje, Mėsinių ir Dysnos gatvių sankryžoje atidengtas R. Kvintos paminklas daktarui C. Šabadui – Aiskaudos prototipui.


Beigelis (angl. bagel; vok. Bagel) – apvalus arba nulioformos kepinys, paprastai kepamas iš kvietinių miltų. Jam būdingas blizgus paviršius, gali būti pabarstytas aguonomis. Jei būtumėt atvažiavę į Kaziuko mugę prieš šimtą metų, būtumėt radę žydiškų riestainių, , jidiš kalba vadinamų „beygl“, kurie šiandien vėl po truputį grįžta ant vilniečių stalo. Tai – riestainiai kilę iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos žydų bendruomenių. Per pastarąjį šimtmetį beigeliai užkariavo visą pasaulį, o Lietuvoje buvo nepelnytai pamiršti. Praėjusio šimtmečio pradžioje ne tik Vilniuje, bet ir kiekviename Lietuvos mieste gyvavo po keletą beigelių krautuvėlių. Pasak vienos teorijos beigeliai atsirado iš pretzelių (kietesnių riestainių, „surištų mazgeliu“), kuriuos Vokietijos kraštų žydų bendruomenės gamindavo viduramžiais, o persikėlusieji į Lenkijos ir Lietuvos teritorijas pratęsė tradiciją. Kita teorija – beigeliai gimė kaip „obwarzanek“ arba – ,,baronkos“ žydiškas variantas, anuomet plačiai paplitęs Lietuvoje ir Lenkijoje. Beigeliai nėra saldūs, jų išorė traški, o vidus maloniai tąsus. Šis efektas išgaunamas, kai beigelius pirmiausia „pakrikštija“ verdančiu vandeniu, o tik paskui kepa.