2022 m. gegužės 14 d. sukanka 50 metų kai Kaune, Muzikinio teatro sodelyje susidegino Romas Kalanta. Šis pasiaukojimas buvo vienas iš veiksnių, nulėmusių pasipriešinimo sovietinei santvarkai Lietuvoje veiksmus, tad Lietuvos Respublikos Seimas šiuos metus paskyrė R. Kalantos protesto akcijos įamžinimui.
Romas Kalanta gimė Alytuje, 1953 m. vasario 22 d., Elenos ir Adolfo Kalantų šeimoje, kurioje augo dar trys sūnūs. Šeimos tėvas buvo kariškis, kurį mūšio lauke tarp SSRS ir Vokietijos sužeidė. Grįžęs iš fronto, tapo prijaučiančiu komunistinėms idėjoms, įstojo į partiją ir joje dirbo. Motina buvo gana religinga, vesdavosi vaikus į bažnyčią ir skiepijo katalikiškas vertybes. Galbūt todėl, mokydamasis mokykloje, R. Kalanta domėjosi galimybe studijuoti kunigų seminarijoje.
Iliustracija iš J. Grušio knygos „Po ugnies ženklu“ (1999, p. 7)
R. Kalanta (dešinėje) su broliu Arvydu apie 1964 m. Iliustracija iš knygos „Romo Kalantos auka: 1972 metų Kauno pavasaris“ (2002, p. 31)
Iki 1963 m. Kalantų šeima gyveno Alytuje, vėliau persikėlė į Kauną. 1963–1971 m. R. Kalanta mokėsi Kauno 18-ojoje vidurinėje mokykloje. Jis mėgo literatūrą, buvo apsiskaitęs, pats rašė, taip pat piešė. Vaikinui rūpėjo tautos egzistencijos problemos, jaudino tautinę ir asmenybės saviraišką varžanti visuomeninė-politinė padėtis Lietuvoje. Manoma, kad priklausė hipiams, nes mėgdžiojo jų elgesį, išvaizdą, augino ilgus plaukus. Bet mokslai jaunuoliui nelabai sekėsi. Bendraklasiai teigė, kad ir pats R. Kalanta, nors ir išmokęs pamoką, dažnai atsisakydavo atsakinėti, nes nematė prasmės. Dėl jo religinių įsitikinimų, visuomeninių pažiūrų mokykloje kildavo konfliktų. 1971 m. R. Kalanta buvo pašalintas iš komjaunimo, o istorijos egzamino neišlaikė todėl, kad nesilaikė įprastos marksistinės-lenininės jos aiškinimo koncepcijos. Neišlaikęs chemijos, geometrijos ir fizikos abitūros egzaminų perėjo mokytis į vakarinę mokyklą. Tuo pačiu metu dirbo Kauno „Aido“ fabrike (Vilijampolėje), kuris gamino vaikiškus baldus, vežimėlius ir įvairus muzikos instrumentus.
Iliustracija iš knygos „Romo Kalantos auka: 1972 metų Kauno pavasaris“ (2002, p. 33)
Paskutiniais gyvenimo metais išryškėjo Romo nusivylimas gyvenimu, piešiniuose kartojosi aukos motyvas, vaizduojamas kryžius, ugnis ir žmogus. Ketinimą nusižudyti liudija tokios 1972 m. asmeninėje užrašų knygelėje įrašytos frazės: „vis nesiryžtu, nors reikia tai padaryti būtinai“, „mirtis man bus šventė, lauksiu jos ir sulauksiu“, „laiškus sudeginsi ir iš manęs liks pelenų krūvelė“. Jo užrašų knygelėje liko ir paskutinis įrašas: „Dėl mano mirties kalta tik santvarka“. Romas Kalanta suvokė, kad totalitarinė santvarka yra žudanti, ir ryžosi pasiaukoti prisidėdamas prie Lietuvos išsilaisvinimo.
Gyvas fakelas
Skiriu Romui Kalantai
Kaune, alėjoj, lapai šnara.
Kam ieškai, Viešpatie, manęs?..
Po liepomis – ugnies miražai, –
Kas vardą mirusio minės?
Visom, visom gyvybės galiom
Pasižadėjimai – širdy.
Gyvos ugnies – baltom liepsnelėm –
Ilgų kentėjimų žvaigždė…
Susimąstai – gyvent prasminga!
Už Lietuvą numirt – kilnu!
Nukrinta lapų gyvos ugnys
Ant rankų – mirusio delnų.
Albinas Slavickas, Kaunas 1997 („Po ugnies ženklu“, p. 82)
Literatūra ir šaltiniai:
- Alantas, Vytautas. Romas Kalanta: gyvieji deglai Nemuno slėnyje. – Cleveland, 1976. – 114 p.
- Aleksandravičius, Egidijus; Žukas, Saulius. Romo Kalantos auka: 1972 metų Kauno pavasaris. – Vilnius, 2002. – 127, [1] p.
- Grušys, Juozas. Po ugnies ženklu : Romo Kalantos pasiaukojimo 25-sioms ir jo 45-sioms gimimo metinėms paminėti. – Kaunas, 1999. – 85 , [3] p.
- Mačiukas, Žydrūnas; Rupšienė, Angonita. 1972 metai – Romo Kalantos auka ir jaunimo pasipriešinimas [žiūrėta 2022-05-11]: https://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=37029&p_k=1
- Psichiatras Dainius Pūras: „Romas Kalanta buvo teisus, kai tikėjo, kad Lietuva bus laisva ir dėl to aukojosi“. 2022-05-09 [žiūrėta 2022-05-11]: https://www.lrytas.lt/kultura/meno-pulsas/2022/05/09/news/psichiatras-dainius-puras-romas-kalanta-buvo-teisus-kai-tikejo-kad-lietuva-bus-laisva-ir-del-to-aukojosi–23299808
- Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2006. – T. 9, p. 165.
Būdamas vos 19 metų, 1972 m. gegužės 14 d. protestuodamas prieš sovietų okupaciją R. Kalanta apie vidurdienį susidegino Muzikinio teatro sodelyje. Apsipylęs benzinu iš 3 litrų stiklainio ir užsiliepsnojęs jis sušuko „Laisvę Lietuvai!“. Atskubėję greitosios pagalbos medikai januolį į ligoninę išvežė jau netekusį sąmonės. Pastangos išgelbėti gyvybę buvo nesėkmingos, konstatuoti viso kūno antrojo ir ketvirtojo laipsnio nudegimai. Oficialiais duomenimis, Romas Kalanta mirė 1972 m. gegužės 15 d. 4 valandą ryto, iškentęs 14 val. trukusias baisias kančias.
1972 m. gegužės 18 d. Kauno miesto valdžios ir KGB pareigūnai anksčiau negu buvo numatyta mirusiojo palaikus slapta palaidojo Romainių kapinėse. Pasipiktinę dėl tokių veiksmų, žmonės Kauno centre surengė masines eitynes ir demonstracijas, skandavo antisovietinius politinius šūkius, reikalavo laisvės Lietuvai. Susirinkusieji, kurių buvo daugiau nei 3 tūkstančiai, skandavo šūkius „Laisvę Lietuvai!“, „Šalin okupantus!“. Protesto akcijoms slopinti gegužės 19 d. į Kauną buvo atsiųsta VRM specialiųjų karinių dalinių. Daugiau nei 400 žmonių buvo suimta, tardyta, 6 nuteisti kalėti, daugelis buvo žiauriai sumušti. Aktyviausi Romo Kalantos atminimo pagerbimo Kauno miesto sode ir eitynių Laisvės alėja dalyviai – Vytautas Kaladė, Antanas Kačinskas, Rimantas Baužys ir Virginija Urbonavičiūtė buvo kaltinami „šiurkščiu viešosios tvarkos pažeidimu“ ir nuteisti laisvės atėmimo bausmėmis.
1972 m. gegužės 18 d. Kauno miesto sode. Iliustracija iš knygos „Romo Kalantos auka: 1972 metų Kauno pavasaris“ (2002, p. 44)
Siekiant sumenkinti R. Kalantos poelgį, 1972 m. buvo sudaryta teismo medicinos ekspertų komisija, kuri nustatė, neva, jis sirgo šizofrenija ir negalėjo suprasti tikrosios savo veiksmų prasmės. Tačiau 1989 m. sudarytai naujai psichiatrų komisijai nepavyko rasti jokių duomenų, kad R. Kalanta būtų sirgęs psichikos liga.
Psichiatras ir Žmogaus teisių instituto direktorius Dainius Pūras, skyręs nemažai dėmesio Romo Kalantos asmens tyrinėjimui, apie darbą antrojoje komisijoje interviu žiniasklaidai kalbėjo taip:
mes, visi antrosios komisijos nariai, susitarėme, kad labai nuodugniai rekonstruosime visus paskutinius Romo Kalantos gyvenimo mėnesius ir jei rasime kurios nors psichikos ligos – šizofrenijos, depresijos ar kurios nors kitos ligos požymių – taip ir paskelbsime. Bet nieko tokio, kruopščiai ieškoję taip ir neradome.
Romo Kalantos pavyzdžiu 1972 m. susidegino ar mėgino tai padaryti 13 asmenų. Ši kraštutinė protesto forma – savižudybė susideginant – neišnyko ir vėliau. 1976 m. rugpjūčio 10 d. sovietų kariuomenėje, kareivių akivaizdoje, susidegino Antanas Kalinauskas.
Iki galo neatsakyta, kokį atgarsį Romo Kalantos žūtis turėjo tarptautiniu mastu. Jau 1972 m. gegužės 20 d. pasaulį pasiekė žinios apie Romo žūtį, neramumus Kauno mieste. Vėlesniais metais Amerikos lietuvių bendruomenės kiekvienais metais prisimindavo R. Kalantos auką, kartu tai buvo dar viena proga priminti pasauliui apie Lietuvos nepriklausomybės siekį. Įsidėmėtinas, bet dar menkai pabrėžiamas faktas, kad 1972 m. gegužės 22 d. Maskvoje prasidėjo Jungtinių Amerikos Valstijų Prezidento Ričardo Niksono vizitas. „Akiplėšiški“ įvykiai Kaune Jungtinių Amerikos Valstijų Prezidento vizito Sovietų Sąjungoje išvakarėse akivaizdžiai griovė mitą apie klestinčią ir visas problemas išsprendusią imperiją, supurtė jos valdžios institucijas.
Iliustracija iš V. Alantos knygos „Romas Kalanta: gyvieji deglai Nemuno slėnyje“ (1976, p. 64)
Šis įvykis sukėlė didelį atgarsį ir skatino Lietuvos išsivadavimo siekį, kuris, susiklosčius palankioms aplinkybėms, peraugo į Sąjūdžio judėjimą. Kiekvienais metais kauniečiai paminėdavo Gegužės 14-ąją. Užsienyje gyvenantys lietuviai rengė minėjimus, leido knygas, pašto ženklus, statė paminklus ir kitus atminimo simbolius lietuvių bendruomenių susibūrimo vietose.
1972 m. birželio mėnesį, naktį, kelio Kaunas – Klaipėda paplentėje, netoli Ariogalos, ant Dubysos šlaito, slapta pastatytas metalinis kryžius su užrašu: „Romui Kalantai, pasiaukojusiam už Lietuvą“. Tačiau paminklas buvo sunaikintas.
1989 m. Kaune, Laisvės alėjoje (miesto sodelyje) vyko 14 dienų bado streikas Romo Kalantos vardo reabilitacijai. Buvo pasiektas leidimas pastatyti paminklą ir Romo Kalantos vardu pavadinti gatvę Kaune (Petrašiūnų mikrorajone).
Atminimo akmuo Vilijampolėje
1990 m. pastatytas dokumentinis filmas „Fontano vaikai“ (rež. Raimundas Banionis ir Andrius Šiuša). Taip pat parašytos knygos: Juozo Grušio-Žilvinio „Po ugnies ženklu“ (1999), Egidijaus Aleksandravičiaus ir Sauliaus Žuko „Romo Kalantos auka: 1972 metų Kauno pavasaris“ (2002), Gintauto Iešmanto poezijos knygelė „Kauno elegija“ (1997). Apie šią asmenybę rašyta ir lietuvių išeivijoje, vienas iš leidinių – Vytauto Alantos knyga „Romas Kalanta: gyvieji deglai Nemuno slėnyje“ (1976), išleista Klivlende, JAV.
2000 m. liepos 4 d. Romas Kalanta apdovanotas (po mirties) 1-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu. 1990 m. gruodžio 27 d. buvo išleistas įsakymas jo kapą laikyti vietinės reikšmės istorijos paminklu. 2005 m. Romui Kalantai suteiktas Laisvės kovų dalyvio statusas.
R. Kalantos antkapinis paminklas Kaune, Romainių kapinėse
2002 m. gegužės 7 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu Romo Kalantos aukos diena, gegužės 14-oji, buvo įtraukta į atmintinų dienų sąrašą ir paskelbta Pilietinio pasipriešinimo diena.
2002 m. gegužės 14 d., dalyvaujant Lietuvos prezidentui Valdui Adamkui, atidengtas žūties vietos įamžinimo paminklas „Aukos laukas“ ir įrašas grindinyje: „Romas Kalanta 1972“ (skulpt. Robertas Antinis jaunesnysis, arch. Saulius Juškys).
„Romas Kalanta 1972“ Kauno laisvės al.
2022 m. Kauno valstybinis muzikiniame teatre pastatyta rež. Kipro Mašanausko roko opera „1972“, kurioje kalbama apie Kauno pavasario įvykius.