VIRTUALI PARODA „2022-IEJI – MONSINJORO KAZIMIERO VASILIAUSKO METAI“

2022 m. balandžio 9 d. sukanka 100 metų, kai gimė politinis kalinys ir tremtinys, pirmasis atkurtos Vilniaus arkikatedros bazilikos klebonas, žinomas visuomenės veikėjas monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. Šios iškilios asmenybės veikla darė labai svarbią įtaką valstybės raidai, jo asmenybė liudija žmogaus dorovinį ir moralinį atsparumą, tvirtą pasaulėžiūrą, tarnystę šaliai ir jos žmonėms. Šie metai paskelbti monsinjoro Kazimiero Vasiliausko metais.

Dvasinio pakilimo kiekviena karta ieško savaip.

Mons. K. Vasiliauskas

Kazimieras Vasiliauskas – Lietuvos katalikų kunigas, pasipriešinimo sovietų okupaciniam režimui dalyvis, tikinčiųjų ir pilietinių teisių gynėjas. Gimė 1922 m. balandžio 9 d. Kateliškiuose, Biržų apskrities Vabalninko valsčiuje,  religingoje vidutinių ūkininkų Juozo Vasiliausko ir Valerijos Baniulytės šeimoje. Gausi šeima gyveno nepasiturimai, Kazimieras buvo jauniausias vaikas. Nuo pat mažumės buvo nepaprastai pamaldus, dažnai su šeimos senoliais lankydavo bažnyčią, sekmadienio rytais namuose ilgai melsdavosi ir giedodavo giesmes.

Kai į Čypėnų pradinę mokyklą atėjo kunigas ir pamokos pabaigoje vaikams uždavė klausimą, kas gi iš jų ruošiasi tapti kunigu, salėje stojo trumpa tyla, kurią nutraukė Kazimieras Vasiliauskas:

– Aš noriu!

Klasė prapliupo juoktis: va, žiūrėkit, kunigėlis. [1]

1933 m. K. Vasiliauskas baigė pradžios mokyklą Čypėnuose (valsčiaus centras, Biržų apskritis), mokslus tęsė Biržų gimnazijoje. Joje besimokydamas įsitraukė į ateitininkų veiklą, buvo šios organizacijos pirmininku (vėliau smetoniška valdžia uždraudė tokią moksleivių veiklą), po mokslų buvo pasiryžęs stoti į kunigų seminariją. Apie 1940–1941 m. prasidėjo sovietų represijos, buvo sužinota apie užklasinę jaunuolio veiklą ir jis pateko į enkavėdistų suimtų asmenų sąrašą. Dėl šios priežasties K. Vasiliauskas bandė bėgti į Rytų Prūsiją. Deja, nesėkmingai – pakliuvo nacių nelaisvėn. Nuo 1941 m. pradžios gerą pusmetį kentėjo, vėliau K. Vasiliauskui šiaip ne taip pavyko grįžti į Biržus ir pabaigti mokslus. Tų pačių metų rugsėjo 26 d. jis įstojo į Kauno kunigų seminariją. 1946 m. birželio 16 d. arkivyskupas Mečislovas Reinys Vilniaus katedroje K. Vasiliauską įšventino į kunigus ir rugsėjį paskyrė į vikarus Kalesninkuose (Simno valsčius, Alytaus apskritis). 1947 m. buvo Švenčionių, 1948 m. – Vilniaus Šv. Teresės parapijos ir Aušros Vartų koplyčios vikaru. Aktyviai dalyvavo slaptos savišvietos draugijos Aušros Vartų Mergelės Marijos kolegija veikloje. Tai buvo slapta jaunų kunigų ir studentų ateitininkų organizacija, siekusi skleisti religinį jaunimo švietimą. Tačiau tais pačiais metais jį iš Vilniaus išsiuntė ir paskyrė tarnauti kitur – iš pradžų į Dubičius (Varėnos apylinkės), vėliau į Rimšę, esančią netoli Ignalinos.

1949 m. sovietų saugumas K. Vasiliauską suėmė, nuteisė ir ištrėmė už antisovietinę veiklą. 1950 m. jį įkalino Intos lageryje, kur dirbo anglių kasyklose. Į Lietuvą sugrįžo apie 1956 m. Po mažiau nei metų, 1957 m., vėl suėmė ir įkalino Vorkutos lageryje. 1958 m. paleido, bet sovietų valdžia jam uždraudė gyventi Lietuvoje ir dirbti kunigo darbą. Iki 1968 m. K. Vasiliauskui teko dirbti Daugpilyje kroviku, kolūkio buhalteriu ir elektriku.

1968 m atsirado galimybė grįžti – buvo paskirtas Varėnos parapijos administratoriumi. Po šešerių metų, 1974 m., jis buvo paskirtas Vilniaus Šv. Rapolo bažnyčios vikaru-adjutoriumi. Palaikė ryšius su antisovietinio pasipriešinimo dalyviais, Lietuvos Helsinkio grupe, jo namuose per disidento S. Kovaliovo teismo procesą buvo apsistojęs žmogaus teisių gynėjas A. Sacharovas.

1989 m. Popiežius Jonas Paulius II kunigui K. Vasiliauskui suteikė  monsinjoro (popiežiaus kapeliono) garbės titulą. 1989–1997 m. dirbo Vilniaus arkikatedros klebonu. 1993 m. buvo paskirtas atkurtos Vilniaus kunigų seminarijos rektoriumi. Nuo 1997 m. – emeritas Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje.

Mirė 2001 m. spalio 14 d. Palaidotas Antakalnio kapinėse esančiame Menininkų kalnelyje.

Literatūra

  1. Lipskis, Stasys. Širdies ir altorių šviesoj. – Vilnius, 2009. – 111 p.
  2. Nakas, Algimantas; Norkevičius, Julius. Bičiulystės puslapiai. – Vilnius, 2002. – 211 p.
  3. Sakalauskaitė, Ramutė. Gyvenimas, koks jis buvo. – Vilnius, 2015. – 222 p.

1994 m. monsinjoras K. Vasiliauskas buvo apdovanotas LDK Gedimino IV laipsnio ordinu, 1995 m. jam buvo įteikta Santarvės fondo premija. 1996 m. kunigystės 50-jų metinių proga monsinjorui įteiktas Vilniaus savivaldybės apdovanojimas – Šv. Kristoforo statulėlė. Tais pačiais  metais  K. Vasiliauskas buvo apdovanotas Vilniaus garso premija. 1998 m. Vilniaus Gedimino technikos universiteto taryba monsinjorui suteikė garbės nario vardą. 2000 m. VGTU apdovanojo Už nuopelnus Vilniaus Gedimino technikos universitetui.  Tais pačiais metais Vilniaus miesto tarybos sprendimu K. Vasiliauskui suteiktas Vilniaus miesto garbės piliečio vardas. Taip pat įteiktas Lietuvos Nepriklausomybės medalis.

2001 m. buvo išleista monsinjoro K. Vasiliausko pamokslų knyga Šviesi vilties žvaigždė. Pamokslus užrašė ir sudarė žurnalistė Aldona Kudžmaitė. Jie buvo pasakyti įvairiomis progomis nuo 1982 iki 1990 m.

Knygoje Iki švytėjimo: Kazimiero Vasiliausko laiškai Zitai Žemaitytei, 1950–1972, paskelbti laiškai, rašyti iš sovietinių lagerių tuomet dar jauno kunigo. Laiškus išsaugojo jaunystės dienų bičiulė, vėliau žinoma dailėtyrininkė Zita Žemaitytė (1923–2009). Knyga iliustruota nuotraukomis, laiškų ir atvirukų faksimilėmis.

Apie K. Vasiliauską sukurti dokumentiniai televizijos filmai: Monsinjoras (1997, rež. Vanda Vainoraitė), Laimingi buvę jo akivaizdoje (2007, rež. Saulius Vosylius).

2006 m. Pylimo g. 6, prie namo, kuriame 1990–2001 m. gyveno K. Vasiliauskas, buvo atidengta skulptoriaus Romo Kvinto sukurta memorialinė lenta. 2010 m. lapkričio 4 d., šalia Šv. arkangelo Rapolo bažnyčios, Šnipiškių g. 1 įrengtame skverelyje buvo atidengtas skulptoriaus Jono Gencevičiaus sukurtas paminklas. Netoliese ant mūrinės bažnyčios tvoros tuo pat metu buvo pritvirtinta memorialinė lenta, kurioje rašoma, kad šioje bažnyčioje 1975–1989 m. vikaru-adjutoriumi dirbo ir gyveno kunigas monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas (1922–2001).

Su Vilniaus Gedimino technikos universitetu monsinjorą siejo labai gražūs ryšiai. Doc. dr. Algimanto Nako ir žurnalisto Juliaus Norkevičiaus knygoje Bičiulystės puslapiai (2002) apie šiuos ryšius bei monsinjoro gyvenimo kelią ir rašoma. Knyga gausiai iliustruota, čia pateikiama daug įdomios ir vertingos medžiagos.

Žymios literatūrologės prof. Viktorijos Daujotytės knygoje Žmogus ir jo kalnas: apie monsinjorą Kazimierą Vasiliauską (2005) atskleidžiamas monsinjoro Kazimiero Vasiliausko gyvenimas ir likimas, kunigo ir žmogaus dvasios darbai, pažiūros, jų biografinės ir literatūrinės ištakos.

2015 m. išleista monsinjoro artimų žmonių ratui priklausiusios žurnalistės Ramunės Sakalauskaitės monografija Gyvenimas, koks jis buvo. Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko biografija. Knygoje objektyviai, detaliai ir autentiškai pasakojama apie monsinjoro Kazimiero Vasiliausko gyvenimą.  Autorė remiasi daugeliu žinomų šaltinių, archyvais, žmonių liudijimais.

Humanitarinių mokslų daktaro Juozo Mureikos 2006 m. išleistoje knygoje Pajaustos mintys išspausdintas žodinis monsinjoro portretas.

2009 m. žurnalistas, literatūros kritikas Stasys Lipskis sukūrė meninę apybraižą apie žymųjį dvasininką Širdies ir altorių šviesoj. Leidinys paremtas gausia archyvine bei atsiminimų medžiaga. Knygoje taip pat galima rasti keliolika ištraukų iš monsinjoro pamokslų.

Apie K. Vasiliauską rašoma ir Vytauto Bubnio 2012 m. išleistoje knygoje Širdimi regėti: portretiniai eskizai , Vytauto Valentino Česnulio istorinėje apybraižoje Kalesninkų parapijos atgimimas: Kalesninkų bažnyčios statytojas ir lietuviškos mokyklos įkūrėjas kunigas Mykolas Rudzis (2013),  Arvydo Juozaičio grožinės eseistikos knygoje Kraštai ir žmonės (2015) ir daugelyje kitų.