Kultūros ministerija šiuos metus paskelbė kompozitoriaus ir kultūros veikėjo Stanislovo Moniuškos metais ir kartu su UNESCO kviečia paminėti jo 200-ąsias gimimo metines. Šią sukaktį prieš dvejus metus UNESCO Generalinė konferencija Paryžiuje įtraukė į tarptautinį UNESCO 2019 metais minimų datų sąrašą. Ši virtuali paroda skirta kompozitoriaus Stanislovo Moniuškos įamžinimo vietoms atminti.
Kompozitorius, dirigentas Stanislavas Moniuška (Stanisław Moniuszko, 1819 05 05–1872 06 04) – vienas ryškiausių romantizmo muzikos kūrėjų Europoje. Jis gyveno Vilniuje 1840-1858 m. savo uošvių Miulerių name su žmona Aleksandra Miuler, čia susilaukė net dešimties palikuonių. To meto Vilnius negalėjo pasiūlyti muzikui jo talentą atitinkančio darbo, todėl jis vertėsi iš privačių muzikos pamokų ir vargonininko darbo Šv. Jonų bažnyčioje. Nepaisant sunkumų, Vilniuje praleisti metai buvo patys produktyviausi jo kūryboje. Čia gyvendamas sukūrė operą „Halka“, kuri vėliau pristatyta Varšuvoje sulaukė neregėto pasisekimo, bei daug kitų kūrinių.
Nuotraukos iš Virtualios elektroninio paveldo sistemos www.epaveldas.lt
Paminklas Stanislovui Moniuškai laikomas seniausiu Vilniaus senamiestyje, sugebėjusiu pergyventi visas XX a. negandas ir valdžių kaitas, tikriausiai todėl, kad yra skirtas politine prasme neutraliam asmeniui. Paminklas Vilniaus g. 30 (skveras prie Šv. Kotrynos bažnyčios) buvo pastatytas 1922 m., rekonstruotas 1999 m.
Paminklo autorius Liudvikas Piegitovskis, kuris pademonstravo ūkišką požiūrį į kūrybą, jis sudurstė paminklą iš trijų jau sukurtų dalių – cokoliui naudojo luitą, likusį demontavus paminklą imperatorienei Jekaterinai II, o postamentui – tą patį, kuris anksčiau priklausė Puškinui. Biusto irgi toli neieškojo – padarė skulptoriaus Boleslovo Balzukevičiaus jau anksčiau sukurto biusto kopiją. Jis buvo iš cemento, padažytas bronzą imituojančiais dažais.
Per paminklo gyvavimo laiką paminklas iš įvairių medžiagų buvo perdarytas, pastaroji versija iš bronzos išlieta E. Tamoševičiaus.
Namas Vokiečių gatvėje Vilniuje, kuriame gyveno kompozitorius 1840-1858 m. Tai buvo jo uošvių namas, dar vadinamas jų pavarde – Miulerių namas. Ant namo kabo memorialinės lentos lietuvių bei lenkų kalbomis.
Gyvendamas Vilniuje kompozitorius dirbo vargonininku Šv. Jonų bažnyčioje bei vedė privačias muzikos pamokas, todėl jo biustas iki šiol puikuojasi Šv. Jonų bažnyčios choro parapete. Biustą kūrė skulptorius Boleslovas Balzukevičius, vėliau jo darbą kopijavo Liudvikas Piegutkovskis, kuris vykdė Vilniaus inteligentijos užsakymą 50-osioms Stanislovo Moniuškos mirties metinėms paminėti. Dar viena biusto kopija puošia namą Pušų gatvėje Vilniuje.
Betoninį Stanislovo Moniuškos biustą galima pamatyti Žvėryne, Pušų g. 29 esančio namo eksterjere.
1912 m. namą pasistatė agronomas, „Liutnios“ draugijos narys Šimonas Renigeris (Szymon Reniger). Jo namą puošia ne tik S. Moniuškos, bet ir T. Kosčiuškos bei A. Mickevičiaus biustai. Lenkų kultūrai svarbių asmenų biustai namo eksterjere išreiškė nacionalistinę jo savininko laikyseną ir pasipriešinimą to meto Vilniaus viešojo gyvenimo ir erdvių rusinimui.
Vilniuje, Žvėryno mikrorajone taip pat yra ir gatvė, pavadinta kompozitoriaus vardu. Gatvė kompozitoriaus vardą įgijo 1920-aisiais, tiesa pavadinimas šiek tiek keitėsi iš Moniuški (Moniuszki) į Stanislovo Moniuškos gatvę, o prieš tai gatvė buvo vadinama Jekanterinskaja.
