Trys Kaukazo kaimynės: Armėnija, Sakartvelas, Azerbaidžanas
Trys Kaukazo kaimynės: Armėnija, Sakartvelas, Azerbaidžanas
Tęsiame rubriką #gerokelio ir kviečiame susipažinti su Armėnija, Sakartvelu ir Azerbaidžanu – Pietų Kaukazo regiono valstybėmis. Turistus šis kraštas vilioja autentišku, tūkstančius metų menančiu kultūriniu paveldu, įvairia ir nuostabia gamta ir, žinoma, žmonių nuoširdumu. Šiame regione yra naftos, mangano rūdos, auginama arbata, vaisiai, čia yra senos vyndarystės tradicijos.
Mes kviečiame susipažinti su mūsų rekomendacijomis ir atrasti savo svajonių šalį bei linkime gero kelio! Visus rekomenduojamus leidinius galite užsisakyti ir skolintis mūsų bibliotekose!
Įdomūs faktai apie šalis:
- Sakartvelas jau daugiau nei 8000 metų gamina vyną ir yra laikomas vyndarystės lopšiu. Vienas seniausių ir į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą įtrauktas vyno gamybos metodas – naudojant „qvevri“ indus, į kuriuos supiltos vynuogių sultys užkasamos po žeme. Taip jos rūgsta ir pamažėle tampa vynu.
- Sakartvelo kalba priklauso Kaukazo-iberiškajai kalbų šeimai. Daugiau su niekuo ši kalba nesigiminiuoja, išskyrus… Pirėnų pusiasalyje gyvenančius baskus (dabartinės Ispanijos bei Prancūzijos teritorijos). Apie pora šimtų baskų bei gruzinų kalbų žodžių – beveik identiški. Mokslininkai tik spėlioja apie šių panašumų kilmę.
- Mažytėje Sakartvelo teritorijoje telpa net dvylika skirtingų klimato zonų, įskaitant subtropinę, Alpių, pusiau dykumos zonas. Čia taip pat skaičiuojami net 49 dirvožemio tipai. Tankiuose šalies miškuose galite sutikti leopardų, lūšių, meškų ir t.t.
- Šalia Baku (Azerbaidžanas) esantys degantys kalnai nuolatos dega atvira liepsna. Liepsna atsiranda dėl požeminių gamtinių dujų atsargų sąlyčio su deguonimi.
- Azerbaidžane kūdikiai maudomi sūdytame vandenyje. Tikima, kad naujagimis, maudomas sūdytame vandenyje, užauga stipriu, teisingu ir drąsiu žmogumi. Kūdikio nagai bei plaukai kerpami ne anksčiau kaip po pirmojo gimtadienio.
- Azerbaidžanas garsėja savo senoviniu kilimų audimo menu, kurie ir šiandien ypač paklausūs visame pasaulyje. Juos audžia daugiausiai moterys, atskleisdamos įgimtą meninį subtilumą, į raštus įpindamos įvairius tautinius simbolius bei motyvus.
- Armėnijoje mokykloje privaloma mokytis žaisti šachmatais, o vaikai laiko šio intelektualaus sporto egzaminą.
- Armėnijoje lavašas 2014-aisiais paskelbtas nematerialiu UNESCO pasaulio paveldo objektu. Čia lavašu užkandama viskas, net ryžiai!
Kelionių knygos
Marius Abramavičius Neboisia „Klajūno užrašai. Gruzija“
Marius Abramavičius knygoje „Klajūno užrašai“ pasakoja apie Gruziją – valstybę pietų Kaukaze, rytinėje Juodosios jūros pakrantėje, nuolat viliojančią keliautojus. Vieni dega smalsumu išvysti Kutaisio miestą, į kurį mitologiniai graikų didvyriai argonautai vedami Jasono keliavo ieškoti Aukso vilnos, kitus traukia paslaptingas Vardzios vienuolynas, XII amžiuje olose įkurtas legendinės karalienės Tamaros.
Knygos autorius Gruziją išmaišė skersai išilgai ir toli gražu ne turistų išmintais takais. Skvarbus fotografo žvilgsnis ir jautri dailininko siela padėjo pamatyti tai, kas ne kiekvienam, besilankančiam Gruzijoje, krenta į akis. Galbūt ir skaitytojai šioje knygoje iš naujo atras šalį, kurioje auga Troškimų medžiai.
Rita Šemelytė, Vytautas Brazauskas „Ugnies ir ledo kelionės“
Kelionė į Antarktidą, anot keliautojų, unikalumu primena skrydį į Mėnulį, o Naujoji Zelandija užburia neįtikėtinu gamtos grožiu ir įvairove: nuo trykštančių geizerių, spalvingų, atšiaurių ugnikalnių iki snieguotų kalnų viršūnių, akmeningų uolėtų pakrančių su laukine gyvūnija, vaizdingų įlankų, smėlėtų paplūdimių, fjordų ir akį rėžiančio mėlynumo ežerų. O kur dar išbandymų kupini žygiai Himalajuose, Gruzijos gyventojų svetingumas ir vaišingumas ar Etnos ugnikalnio išdaigos Sicilijoje. Kalnai tampa tai neatsiejama kelionių dalimi, tai tolimais palydovais, išdidžiai žvelgiančiais į atvykėlius.
Ką reiškia atsidurti ant dreifuojančios ledo lyties? Koks jausmas apima vaikštant priešistorinių paparčių miškuose ar kai po kojomis pradeda drebėti žemė? Kokias paslaptis slepia kalne įkurtas Vardzijos vienuolynas Gruzijoje? Kuo žavi „dievų žeme“ vadinamas Katmandu? Pasinerkite į kelionių patirtį, kuri praturtina, įkvepia ir parodo, kad pasaulis yra gerokai įvairesnis ir įspūdingesnis, nei kartais atrodo. Knygoje taip pat pateikiama patarimų, kurie pravers keliaujant ar renkantis vietinės virtuvės skanėstus. O 250 išskirtinių nuotraukų padeda perteikti žodžiais nenusakomus kelionės įspūdžius.
„Sakartvelas. Nuotykiams atvertos durys. Įeik, pažink, patirk“ Sudarė Ona Nosevičienė
Šio leidinio iniciatorius – Nikoloz Berulava, Sakartvelo kelionių organizatoriaus „NikoTour Georgia“ vadovas. Būsimas Lietuvos žentas, gyvenantis tarp Lietuvos ir Sakartvelo, kaip ir dauguma kartvelų, yra labai didelis savo šalies patriotas, karštai mylintis Lietuvą. Dvi savaites su kolege Aušrine Sėmiene keliavome po jo gimtąją Kaukazo kalnų šalį. Niko stengėsi mums, kaip ir kitiems turistams, parodyti pačias įdomiausias šalies vietas. Tai, ką matėme, patyrėme, su kuo bendravome, leis susidaryti įspūdį apie šią draugišką mums šalį.
Leidinyje rasite ir didelio Sakartvelo gerbėjo šviesios atminties Vyto Statulevičiaus apkeliautų regionų aprašymų, kitų lietuvių keliautojų patarimų.
Keliaudamos po šalį restorane per pietus sutikome verslininkų grupelę iš Lietuvos. Jie atskrido ilgajam savaitgaliui padegustuoti valgių ir gėrimų. Vienas iš jų gyrėsi kelionėmis ir verslo ryšiais plačiajame pasaulyje, tačiau skundėsi Sakartvele pasigedęs mums įprastų desertų prie kavos. Labai dažnai verslo žmonės, tūnantys savo komforto zonoje, pamiršta, kad pasaulio didžiausias įdomumas – jo įvairovė. Sakartvelas turi daug pranašumų šioje srityje. Tokio maisto kaip čia – natūralios mėsos, daržovių ir pieno, iš kurio gaminama apie 60 rūšių sūrių, nerasime niekur kitur. Už tai kartvelai turi dėkoti palankioms gamtos sąlygoms. Jie kartais savo galvijų net į kiemą neįsileidžia. Šie išsimiega prie tvoros ir vėl į kalnus pašaro ieškoti. Kasdienis šeimos susėdimas prie stalo – kasdienė šventė dėkojant Dievui, tėvynei, protėviams ir sau patiems. Tai kiekvienąkart pakylėja dvasią, primena, kad ne tik maistu žmogus sotus.
Kiekvienas iš kelionės parsivežam savo emocijas. Žinau, kad sugrįšiu į Tirebio sodybą, pavalgyti itin skanaus šeimininkės pagaminto maisto, pasimaudyti mėlynajame molyje, nuvyksiu į Sno kaimelį praleisti savaitėlę kalnuose. Daugybę kartų galima grįžti į šią šalį, lankyti vis kitas vietas – Svanetiją, Tušetiją, mėgautis jų valgiais ir žmonių svetingumu.
Ši šalis labai stipri dvasiškai ir jos laukia puiki ateitis. Jau dabar žmonės geriau gyvena. Viena iš ekonominio augimo sričių – turizmas, iš kurio galima uždirbti kone kiekviename žingsnyje. Kol dar viskas labai natūralu, tikra ir nebrangu, keliaukime, semkimės gerosios patirties ir gėrėkimės šio krašto kalnais ir šilta jūra, ko neturime savo šalyje.
Smagios kelionės!
Marius Abramavičius Neboisia „Azerbaidžanas: klajūno užrašai“
Knygos autorius, nenuilstantis keliautojas ir menininkas, vis grįžta į keistai patrauklų, mums gana tolimą ir svetimą pasaulį, kuriame atsigauna jo akys ir kalnų bei pusdykumių pasiilgstanti širdis. Šį sykį jis klajoja po Azerbaidžaną, stebi jo gyventojus, jų buitį, švelniai ir geranoriškai atskleidžia jų rytietišką charakterį, tapo kalnų šalies peizažus.
Marius Abramavičius Neboisia – tai tas, kuris kuria nebijodamas, – kuria save ir savo gyvenimą, kuria keliaudamas po pasaulį, tapydamas, keldamas aitvarus ir didžiules vėliavas, kuria statydamas akmeninius bokštus, fotografuodamas ir filmuodamas. Dar kartais spėja užrašyti tekstus bei poeziją, kuri ateina ir atsiveria jam keliaujant po įvairiausias pasaulio šalis: Iraną ir Norvegiją, Graikiją ir Gruziją, Japoniją ir Suomiją, Švediją ir Italiją, Kubą ir Senegalą, Ukrainą ir Tibetą…
Šį kartą Marius pristato Azerbaidžaną – šalį, apie kurią, rodos, visi yra girdėję, tačiau mažai kas žino jos realybę. Autorius atveria situacijas, žmonių nuotaikas ir jausmą, kuris apima patekus į paslaptingą kanjoną, bei potyrius, užplūstančius pamačius besiveržiančią iš žemės ugnį.
Grožinė literatūra
„Sausas Mėnulio veidas: šiuolaikiniai Sakartvelo moterų apsakymai“ Sudarė Solveiga Daugirdaitė
Šiuolaikinių Sakartvelo moterų apsakymų antologiją „Sausas mėnulio veidas. Šiuolaikiniai Sakartvelo moterų apsakymai“ sudarė Solveiga Daugirdaitė, parengė trys pažodinių vertimų autorės ir būrys lietuvių prozininkių.
Dvidešimt antologijos autorių atspindi šiuolaikinės prozos temų ir žanrų įvairovę: nuo poetinės ir psichologinės prozos iki maginės fantastikos. Rašytojos pasakoja apie šalį, kurios atvirukinius simbolius lengvai atpažįstame – su vynuogynais ir Kaukazo kalnais. Bet jos pasakoja istorijas ir išgyvenimus, kurie atsiveria tik atidžiai įsižiūrėjus, o galiausiai tampa atpažįstami ir suprantami mums visiems.
Andrei Makine „Mano draugas armėnas“
Romaną „Draugas armėnas“ galima laikyti fiktyvia paauglystės dienų autobiografija, pasakojimu apie atšiauriame klimate ir dar atšiauresnio totalitarinio režimo sąlygomis užgimusį autoriaus alter ego gebėjimą įžvelgti būties grožį ir didybę.
Trylikametis romano herojus gyvena vaikų namuose Sibire. Sovietmečio griūties epochoje galioja kumščio ir išlikimo bet kokia kaina „teisė“. Tačiau kai vietos mokyklą pradeda lankyti armėnas Vardanas, pasakotojui nusišypso laimė: jis patenka į paslaptingą „Armėnijos karalystę“. Tai – mažos armėnų bendruomenės buveinė Velnio galu vadinamoje miesto dalyje. Armėnai įsikūrę šalia kalėjimo, kur 5 tūkst. kilometrų nuo gimtojo Kaukazo sovietinio režimo įkalinti jų artimieji laukia nuosprendžio.
„Armėnijos karalystės“ miniatiūroje iškyla įstabios figūros, gebančios nepasiduoti režimo brukamam „sveikam laimės refleksui“, dėl kurio visa, kas svarbu, bet skaudina, perkeliama užmarštin. Leisdamas laiką su Vardanu pasakotojas ima pažinti kitą gyvenimo pusę, kurios netemdo buka jėga ir konkurencija, vienadieniai troškimai ir socialistinio gyvenimo farsas. „Armėnijos karalystėje“ tarpsta orumas ir pagarba žmogui, į jokius žodžius netelpanti meilė. Dangus toje karalystėje prasideda ten, kur baigiasi žemė, ir yra pasiekiamas kiekvienam, drįstančiam jį paliesti.
Chris Bohjalian „Smėlio pilies mergaitės“
„Smėlio pilies mergaitės“ – tai armėnų kilmės autoriaus Chriso Bohjaliano sukurta istorinė meilės odisėja. Elžbieta Endikot turi Maunt Holioko koledžo diplomą, armėnų kalbos pagrindus ir yra išklausiusi trumpus slaugių kursus. Ji yra savanorė, į Alepą, Siriją, atvykusi 1915 metais kaip Bostone įsikūrusios organizacijos „Armėnijos draugai“ atstovė. Čia Elžbieta susidraugauja su Armenu, jaunu armėnų inžinieriumi, gedinčiu mirusios žmonos ir dukrelės. Išvykęs iš Alepo ir pietuose prisidėjęs prie britų kariuomenės, Armenas ima rašyti Elžbietai laiškus ir netrukus suvokia įsimylėjęs šią turtingą jauną amerikietę, taip besiskiriančią nuo jo velionės žmonos.
Romane susipažįstame ir su šių laikų rašytoja Lora Petrosian, gyvenančia Niujorko priemiestyje. Lora niekuomet nesusimąstė apie savo armėnišką kilmę, nors senelių namus švelniai vadindavo „osmanų kampeliu“. Vieną dieną ji sulaukia draugės skambučio – ši tvirtina laikraštyje mačiusi Loros močiutės nuotrauką, pristatančią parodą Bostono muziejuje. Lora ryžtasi atskleisti šeimos istoriją, slepiančią meilę, praradimus ir skausmingą nuo ištisų kartų nuslėptą paslaptį.
„Armėnų apysakos“
Knygoje – keturių autorių kūriniai. S. Chanzadiano apysakoje „Ištroškau, duokit vandens“ susipina Armėnijos senovės, nesenos praeities ir dabartie vaizdai. V. Petrosiano apysaka „Paskutinysis mokytojas“ skirta šių dienų jaunimo problemoms.
Z. Chalapiano apysakoje „Ramunės žiedlapiai“ lyriškai pasakojama apie Didžiojo Tėvynės karo metus, vienos armėnų šeimos tragediją. H. Matevosiano apysaka „Rudens saulė“ – sudėtingos struktūros kūrinys, kurio centre – kaimo moters gyvenimo drama.
Karenas A. Simonjanas „Vaistininkas Nersesas Mažanas“
Kareno A. Simonjano (g. 1936) romane po fantastinio detektyvo apvalkalu nesunku įžvelgti sovietinės realybės absurdo demaskavimą. „Rašydamas apie Nersesą Mažaną, priešinausi absurdui, baimei ir apgaulei, melui ir nelaisvei, kad galutinai nepražūčiau tarp keturių sienų.
Kurdamas su kiekvienu žingsniu artinausi prie gimtosios kalbos ir kultūros lobių“, – prisipažįsta rašytojas.
Edgaras Hilzenratas „Pasaka apie paskutinę mintį“
Tai knyga apie mažos tautos-armėnų genocidą, turkų įvykdytą XX a. pradžioje. Tai įtaikus polifoninis kūrinys, kuriame susipina žiaurumas ir lyrizmas, groteskas ir švelni ironija.
Pažintinė literatūra
Dovilė Jakniūnaitė „Kaip tapti valstybe: sienos ir erdvės Gruzijos teritoriniuose konfliktuose“
Ši knyga „Kaip tapti valstybe: sienos ir erdvės Gruzijos teritoriniuose konfliktuose“ atsirado iš nuostabos ir smalsumo, kai, gavusi progą ilgiau pagyventi Gruzijoje, suvokiau, jog čia, vos didesnėje teritorijoje nei Lietuva, veikia ne vienas, o trys vienas nuo kito atsiskyrę, tačiau politiškai ir istoriškai susiję politiniai dariniai. Be jų gruzinai neįsivaizduoja savo šalies, tačiau apie juos jiems itin sunku šnekėti. Kalbu apie pačią Gruziją bei dvi jos teritorijas – Abchaziją ir Pietų Osetiją, formuojančias save kaip suverenias teritorines politines bendruomenes.
Knygoje „Kaip tapti valstybe: sienos ir erdvės Gruzijos teritoriniuose konfliktuose“ analizuoju, kaip sienų kūrimo ir teritorijų kontrolės praktikos, nuo XX a. pabaigos įvairiai veikiančios Abchazijoje ir Pietų Osetijoje, leidžia formuotis tokiam reiškiniui kaip valstybingumas de facto. Kitaip tariant, įvairios sienijimo praktikos ne tik atriboja vieną valstybę nuo kitos, bet ir padeda elgtis kaip valstybei – taigi ir būti valstybe. Tad šioje knygoje „Kaip tapti valstybe: sienos ir erdvės Gruzijos teritoriniuose konfliktuose” tiriamas konkretus atvejis, tačiau sykiu kalbama apie tai, kaip veikia šiuolaikiniai tarptautiniai santykiai, kokį vaidmenį juose vaidina teritorijos bei sienos ir ką reiškia tapti valstybe XXI a. pasaulio politikoje.
Mahiras Gamzajevas „Vilnius–Baku: kultūrų tiltai ir dialogo meridianai“
„Vilnius–Baku: kultūrų tiltai ir dialogo meridianai“ – tai ne vienerius metus rašytų ir įvairiu metu Lietuvos spaudoje bei literatūriniuose leidiniuose spausdintų Mahiro Gamzajevo kultūrologinių, istorinių, meninių, publicistinių, eseistinių ir kitų dokumentinės lituanistinės pakraipos straipsnių rinkinys. Nors M. Gamzajevas yra literatūros istorikas, savo rašiniuose niekuomet neapsiribojo vien šia sritimi. Tad vienuolikoje knygos skyrių rasite tekstų, apimančių pačias įvairiausias temas: literatūrą, literatūrologiją, dailę, istoriją, kultūrą, kultūrų sąveiką, lyginamąją kultūrologiją, diplomatiją, politologiją, lituanistiką, tiurkologiją (azerbaidžanistiką, karaimiką, totoriką), slavistiką (polonistiką, ukrainistiką, rusistiką), sportą ir kt.
Tikimės, kad Skaitytoją sudomins ir publikacijos tokiomis iki šiol beveik netyrinėtomis temomis kaip lietuvių išeivija Azerbaidžane ir jos darbai bei indėlis atkuriant Lietuvos valstybingumą 1918-aisiais, ar Lietuvos ir Azerbaidžano tarpvalstybiniai santykiai 1918–1922 metais. Knygoje taip pat rasite rašinių, skirtų santykiams tarp skirtingų konfesijų, tautinio identiteto išsaugojimui. Ir tai toli gražu ne viskas, kas sudėta į daugiau nei penkis šimtus knygos puslapių. Visa ši temų įvairovė vis dėlto turi vieną bendrą vardiklį, kurio pavadinimas – kultūra, kitaip tariant – humanitarinė ir dvasinė civilizacijos dimensija. Štai kodėl, tyrinėdamas lietuvių ir azerbaidžaniečių kultūrinius ryšius, autorius neapsiribojo vien kuria nors siauresne sritimi.
Garry Kasparov „Gyvenimas kaip žaidimas šachmatais“
Didmeistris ir daugkartinis pasaulio šachmatų čempionas Garis Kasparovas dalijasi veiksmingiausių strategijų, kurių jį išmokė vienas intelektualiausių pasaulio žaidimų, paslaptimis. Išmoktos pamokos išugdė strateginius ir emocinius gebėjimus valdyti sudėtingiausius gyvenimo iššūkius ir, įveikus didžiulį pasipriešinimą, pasiekti sėkmę.
Poezija
Tavo vardą tariu pakuždom: Kaukazo tautų meilės lyrika
Žymiausių armėnų, avarų, azerbaidžaniečių, balkarų, gruzinų, osetinų poetų meilės eilėraščiai, išversti lietuvių literatūros klasikų ir šiandieninių vertėjų. Šiuo rinkiniu sudarytojas Julius Jasaitis tęsia lietuvių skaitytojų pažintį su įvairių pasaulio tautų poetų meilės lyrika.
Šota Rustavelis „Karžygys tigro kailiu“
Senovės Gruzijos epas, pasakojantis apie meilę, drąsą ir žmogaus ieškojimus. Knyga įeina į auksinį pasaulinės literatūros fondą.
Muzika ir menas
Niko Pirosmani, 1862-1918: dailininko kūrinių paroda iš Gruzijos nacionalinio muziejaus rinkinių, 2008 m.
Niko Pirosmanis – nepaprastas begalinio kūrybingumo menininkas, žavintis visus žiūrovus. Tapytojas gyveno ir kūrė XIX–XX a. sandūroje, kai Europoje ir Gruzijoje formavosi XX a. meno koncepcijos. N. Pirosmanio meno pasaulis atspindi žmonių tikrovės, gamtos, gyvūnų ir daiktų įvairovę. Tapytojui gyvenimas ir menas, menas ir žmogus – nedalijami. Jo mąstymui būdingas mitologizmas. Paveiksluose viskas apčiuopiama, juntama ir regimai įtikima. Tikrovė, daiktai įgyja naują prasmę, paklūsta ypatingam visatos tobulumo bei jo sintetinio ir dvasinio pobūdžio supratimui, o tai savo ruožtu suponuoja intuityvų pasaulio pažinimą.
Танцы народов Советского Союза
Garso įrašas „Танцы народов Советского Союза“ skirtas melomanams, mėgstantiems muziką, sklindančią iš patefono. Plokštelėje yra 9 šalių, taip pat ir Sakartvelo, tradicinė muzika.
Aram Il’yich Khachaturian „Spartacus; Gayaneh; Masquerade“
Aram Ilyich Khachaturian žinomiausias armėnų kilmės XX a. kompozitorius ir dirigentas. Jis sukūrė pirmąją armėnų baleto muziką, simfoniją, koncertą ir filmų partitūrą.
Šioje 40 min. 12 sec. trukmės CD plokštelėje yra 13 kūrinių iš trijų didelių ir A. Khachaturiano vardą išgarsinusių darbų:
„Gajanė“ (angl. Gayaneh) – 4 veiksmų baletas, sukurtas apie 1939 m. Pirmasis spektaklis įvyko 1942 m. Pirminis šio kūrinio sumanymas buvo atskleisti ir papasakoti istoriją apie vidinę jaunos armėnų moters kovą – jos pasirinkimą tarp jausmų ir patriotinių įsitikinimų. Vėliau pasakojimas buvo pakeistas – režisieriai sumanė akcentuoti romantinę istoriją, o ne nacionalistinį uolumas. Įdomu tai, kad „Šokis su kardais“ (angl. Sabre Dance) – finalinė baleto dalis, populiari iki šių dienų, dažnai sutinkama klasikinės ir populiariosios muzikos atlikėjų repertuare.
„Maskaradas“ (angl. Masquerade) 1941 m. parašyta siuita, kuri buvo atsitiktinai pritaikyta to paties pavadinimo pjesei. Ją parašė rusų poetas ir dramaturgas Michailas Lermontovas.
„Spartakas“ (anlg. Spartacus) (1950-1954 m.) – trečiasis ir paskutinysis A. Khachaturiano sukurtas baletas, tai trijų veiksmų meninė istorija apie vergą-gladiatorių Spartaką, surengusį didžiausią vergų sukilimą Senovės Romos istorijoje. Baletas pirmą kartą pastatytas 1956 m.
Давид Сасунский: Армянский героический эпос
Šiame 2 plokštelių rinkinyje išgirsite armėnų epą „Dovydas iš Sasuno“, kurį įskaitė aktorius Surenas Kocharyanas.
Nacionalinis epas apibūdina tam tikros tautos ar etninės grupės kilmę, raidą ir istoriją. Taip pat padeda perteikti žmonių apsisprendimo ar savęs pažinimo epizodus, daugybės tautinių simbolių atsiradimo istoriją.
Ypatingą vietą armėnų kultūroje užima nacionalinis epas „Dovydas iš Sasuno“. Jis buvo sukurtas Sasune, viename gražiausių Armėnijos aukštumų kampelių. Sasunas yra dešimtasis gavaras Aghdznik provincijoje Didžiojoje Armėnijoje. Jis buvo pasklidęs Armėnijos Tauro kalnuose. Sasunas yra kalnuotas regionas, kurio teritorijoje yra garsiosios Tsovasar ir Maratuko kalnų viršūnės. Sasuno gyventojai garbino savo tėvynę ir žemę ir išsiskyrė savo atkaklumu.
Vaikų literatūra
Hovhannes Tumanyan „Pasakos“
Šia knyga norima supažindinti lietuvių skaitytojus su armėnų pasakų tėvo Hovhanneso Tumanyano (1869–1923) kūriniais, siekiant kuo autentiškiau perteikti armėnų liaudies pasakų dvasią.
Rinkinyje – 20 pasakų. Tarp jų ir žinomiausia Tumanyano pasaka „Drąsusis Nazaras“, iš kurios patiriame, kad iš didžiausios baimės kartais netyčia galime pelnytis nesutramdomo drąsuolio vardą…
Būdamas dešimties vaikų tėvas, rašytojas puikiai išmanė jaunųjų skaitytojų literatūrinį skonį ir lūkesčius. Jo pasakos nuoširdžios, žaismingos ir itin lengvai įsimenamos. Skirtos jaunesniajam mokykliniam amžiui, bet savo išmintimi ir humoru gali sudominti ir suaugusiuosius.
Knygą iliustravo iškili armėnų dailininkė, animatorė Naira Muradyan. Ji yra dirbusi režisiere-multiplikatore „Armėnfilmo“ kino studijos animacinių filmų skyriuje, taip pat įvairiuose teatruose ir televizijoje. Jos sukurti animaciniai filmai buvo rodomi daugelyje tarptautinių festivalių ir pelnė ne vieną premiją. Naira Muradyan – pripažinta vaikiškų knygų iliustratorė, jos vardas 2018 m. įtrauktas į IBBY Garbės sąrašą.
„Pasakų tiltai: armėnų, azerų ir gruzinų pasakos iliustruotos Estijos, Latvijos ir Lietuvos vaikų piešiniais“
Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija, bendradarbiaudama su UNESCO, Armėnijos, Azerbaidžano, Estijos, Gruzijos ir Latvijos nacionalinėmis UNESCO komisijomis, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija, Jungtinių Tautų koordinatoriaus fondu įgyvendino projektą „Pasakų tiltai“, kuriuo siekiama įtraukti Pietų Kaukazo ir Baltijos valstybes į bendrą tarpkultūrinį projektą ir išleisti charakteringiausių pasakų (po vieną kiekvienos šalies pasaką) knygelių, iliustruotų vaikų piešiniais, seriją. Projektas „Pasakų tiltai“ pratęsė 2003 m. vykusį projektą „Civilizacijų dialogas. Kaukazas“. Projekto tikslai – skatinti aktyvesnį dialogą tarp skirtingų kultūrų, prisidėti prie naujų tarpregioninio bendradarbiavimo formų kūrimo, plėtoti multikultūrinius ryšius. Išleistos 2 serijos knygelių: Baltijos valstybių pasakos armėnų, azerų ir gruzinų kalbomis bei Pietų Kaukazo pasakos estų, latvių ir lietuvių kalbomis. Taip pat išleistos visos šešios pasakos anglų kalba vienu leidiniu.
Įvairiose Pietų Kaukazo ir Baltijos valstybių mokyklose įvyko tarpregioniniai vaikų (nuo 6 iki 13 metų) piešinių/iliustracijų konkursai. Pagrindinė konkurso tema – kaip vaikai įsivaizduoja kitų tautų pasakų pasaulį. Visų konkurse dalyvavusių vaikų piešiniai įtraukti į pasakų knygeles kaip iliustracijos. Konkurso I-III vietų ir specialiųjų prizų laimėtojų darbai išskirti dydžiu bei autorių pavardėmis.