Rugsėjis – baltarusių literatūros mėnuo
Rugsėjis – baltarusių literatūros mėnuo
Prisijungėme prie Lietuvos leidėjų asociacijos literatūrinio projekto „Pasaulio puslapiai“ ir kiekvieną mėnesį skiriame skirtingai kalbai ir šia kalba parašytiems kūriniams, išverstiems į lietuvių kalbą, kuriuos turime bibliotekų fonduose ir kviečiame susipažinti.
Rugsėjį ketinta skirti kūriniams, išverstiems iš ispanų kalbos. Tačiau šiandien, kaip ir didžioji dalis Lietuvos, su nerimu stebint situaciją Balltarusijoje, palaikant savo draugus, išėjusius į miestų gatves su baltai raudonomis vėliavomis, nuspręsta šį mėnesį skirti baltarusių kūrybai.
Lietuvoje vertimų iš baltarusių kalbos nedaug turime. Artimi mūsų kaimynai per literatūrą mums dar sunkiai pažįstami. O ir pati garsiausia šių dienų Baltarusijos rašytoja, Nobelio premijos laureatė Svetlana Aleksijevič, rašo rusų kalba. Dalinamės eilėraščiais, o taip pat kviečiame susipažinti su žymiausios baltarusių rašytojos knygomis, kurias galima rasti mūsų bibliotekose.
Pristatome baltarusių literatūros kūrybą.
Rugpjūčio 5 d., likus vos kelioms dienoms iki Baltarusijos prezidento rinkimų, Julia Cimafiejeva šiuo eilėraščiu pasidalino savo socialiniuose tinkluose. Tekstas susilaukė didelio atgarsio.
Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas
Julia Cimafiejeva
Mano europietiškas eilėraštis
Šis eilėraštis turėtų būti parašytas angliškai.
Šis eilėraštis turėtų būti parašytas vokiškai.
Šis eilėraštis turėtų būti parašytas prancūziškai,
Švediškai, ispaniškai, mano mieląja norvegų.
Galbūt ir suomiškai, daniškai, nyderlandų kalba.
Baltų kalbos pačios tesprendžia.
Šio eilėraščio nebus baltarusiškai,
Šio eilėraščio nebus rusiškai,
Jo nebus ukrainiečių kalba.
Visa kita – jūsų pasirinkimas.
Šis eilėraštis turėtų būti parašytas žmogaus
Teisių organizacijų kalba,
Europos politikų daugybės išreikštų
Susirūpinimų kalba.
Taigi,
Ar man pratintis prie minties,
Kad mane gali pasodinti
Vyrai, vilkintys juodai,
Vyrai civiliais drabužiais,
Vyrai su keturiomis riebiomis raidėmis
Ant tuklių juodų nugarų?
Nes kitaip mano šalis
Niekad negaus laisvės.
O ir egzistuoti negalės taip,
Kaip visad.
Ar man ramiai priimti tai,
Kad mane gali sumušti ir galiausiai
Tuo apkaltinti, nes
(Taip jie sako)
Aš šaukiau antivalstybinius šūkius – „Laisvė!“,
Ar „Paleiskite visus politinius kalinius!“
Nors man visai nereikia jų šaukti
(Kaip ir mano Feisbuko draugams, ir tūkstančiams
Kažkieno kito draugų),
Kad mane suimtų ar sumuštų.
Man nereikia nieko šaukti,
Nereikia nieko daryti,
Tik tyliai stovėti, tik būti.
Žinau, kad turėčiau su šia mintimi susitaikyti,
Maža ką, nes tikriausiai taip ir nutiks.
(O, varge! Dar neišsisaugojau tų telefono numerių,
Kuriais reiktų skambinti, jei mane sulaikytų).
Negaliu ištarti to baltarusiškai,
Negaliu ištarti to rusiškai,
Negaliu ištarti to ukrainietiškai,
Tik angliškai: I am afraid,
Tik vokiškai: Ich habe Angst,
Tik norvegiškai: Jeg er redd.
To pakaks, kitoms kalboms,
Prašau, pasitelkite Google translate.
Vertimai turėtų būti daugmaž
Tikslūs. Juk tai ne tos
Keistos Rytų Europos kalbos
Užrašomos juokinga kirilica.
Aš bijau
Kaip ir jūs manimi dėti bijotumėt,
Jei gyventumėte nelaisvoje šalyje,
Kurioje tas pats prezidentas valdo jau
26 (!) metus. O, Dieve! Daugiau nei
Du trečdalius savo gyvenimo
Praleidau valdoma pamišėlio
Už kurį net nebalsavau!
(Negaliu pasakyti to baltarusiškai).
Bet mano tėvai balsavo.
Visą tą laiką jie balsavo už jį,
Visus šešis kartus ir, manau,
Prabalsuos ir septintąjį,
Tik bijau to paklausti. Kartą aš,
Jauna drąsi mergina, gavau mamos
Antausį, nes nebuvau
Pakankamai „patriotiška“.
O mano tėtis būdavo
Vietinės rinkimų komisijos narys.
Bijau paklausti ar jis buvo sąžiningas
Skaičiuodamas balsus,
Nesu tuo tikra.
Ačiū Dievui, dabar jis išėjęs į pensiją,
Bet taisyklės čia
Vis dar tos pačios.
Negaliu pasakyti to baltarusiškai,
Negaliu pasakyti to rusiškai.
Atleiskite, ilgas eilėraštis,
Nes istorija ilga,
Du trečdalius gyvenimo
Praleidau valdoma žmogaus,
Už kurį niekada nebalsavau,
Kuris kankino, engė ir žudė
(taip jie sako).
O kai nuvykstu į literatūros festivalį užsienyje,
Kai kalbu angliškai,
Stengiuosi papasakoti sudėtingą mūsų šalies istoriją,
(kai manęs to klausia),
Tarsi būčiau kitas žmogus,
Tarsi būčiau viena iš tų daugybės Europos poetų ir rašytojų,
Kuriems nereikia pratintis prie minties,
Kad juos suims ir sumuš
Dėl jų šalies laisvės.
Tarsi bjauri mano istorija tebūtų tik baisi pasaka,
Kurią lengvai galiu ištraukti iš Šiuolaikinės
Europos apsakymų antologijos, nes
Ji per ilga,
Ji per daug nuobodi.
Kai pasakoju ją angliškai,
Noriu apsimesti jumis,
Noriu apsimesti neturinti skausmingos nuolatinių
Protestų, nuolatinių nesėkmių patirties,
Noriu apsimesti, kad nejaučiu nusivylimo, baimės ir liūdesio.
Noriu apsimesti, kad turiu vilties,
Nes kai pasakoju ją baltarusiškai,
Aš suprantu, visi mes suprantam – nėra nieko,
Ko galėtume laukti ir tikėtis.
Todėl atleiskite, kad zirziu čia savo laužyta anglų,
Atleiskite už nesibaigiančius rytų europiečio skundus,
Nes skaičiusi tas pačias knygas, kurias skaitėte ir jūs,
Aš tebenoriu turėti vilties,
Aš vis dar tikiu turinti teisę į viltį,
Tikiu, kad viltis gali susisukti lizdą
Ant mano stogo ir giedoti savo giesmes
Baltarusiškai
(ne rusiškai).
Svetlana Aleksijevič „Černobylio malda“
Svetlana Aleksijevič (g.1948 m.), baltarusių rašytoja ir žurnalistė, gimė Ukrainoje, gyvena ir dirba Baltarusijoje, tėvo gimtinėje.
2015 m. suteikta Nobelio literatūros premija „už daugiabalsį jos prozos skambesį, kančios ir narsumo įamžinimą“.
Rašo rusų kalba. Jos knygos verčiamos ir leidžiamos daugiau nei dvidešimtyje šalių. Yra pelniusi daugybę tarptautinių premijų: Švedijos PEN centro, Andrejaus Siniavskio, Leipcigo „už geriausią politinę knygą“, prancūzų Mediči apdovanojimą ir kt.
„Černobylio malda“ (1997) – knyga ne tik apie pačią atominės elektrinės katastrofą, bet ir apie tai, ko mes net neįsivaizdavome, – kaip gyventi žemėje po jos. Avarijos likviduotojų, gaisrininkų, kariškių ir jų artimųjų, paprastų žmonių ir pareigūnų, o skaudžiausia – vaikų akimis atskleidžiamas visas sistemos suluošintų žmonių gyvenimo ir likimo tragizmas.
Iš rusų kalbos vertė Alma Lapinskienė.
Knygą galite rasti šiose mūsų bibliotekose.
Svetlana Aleksijevič „Cinko berniukai“
„Cinko berniukai“ (1989) – knyga apie jaunuolius, patekusius į karo sūkurį svetimoje šalyje, priverstus kovoti su civiliais jos gyventojais, išduotus savo valstybės.
Remdamasi karo dalyvių atsiminimais, pokalbiais su žuvusių ir suluošintų karių motinomis, rašytoja rūsčiai ir įtaigiai pasakoja apie nežmonišką karo prigimtį ir jo aukų artimųjų skausmą, jai rūpi tie, kurie išliko gyvi ir tebetiki savimi. Knyga apie karą, kuris buvo nematomas ir slepiamas nuo liaudies, – apie sovietų karą Afganistane. Apie šį karą žmonės galėjo numanyti tik iš karstų, siunčiamų iš negirdėtos neregėtos šalies. Tatai jau kitas karas, ir žmogus jame jau kitoks.
Už šią knygą S. Aleksijevič kitados buvo persekiojama, tai matyti iš pridedamos teismo posėdžių medžiagos ir įvairių šalių organizacijų laiškų, ginančių rašytojos teisę kalbėti tiesą.
Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos įtraukta į vertingiausių 2017 metų verstinių knygų sąrašą.
Iš rusų kalbos vertė Algimantas Aleksandras Mikuta.
Knygą galite rasti šiose mūsų bibliotekose.
Svetlana Aleksijevič „Laikas iš antrų rankų. Gyvenimas ant socializmo griuvėsių“
„Laikas iš antrų rankų“ – turbūt reikšmingiausia ciklo „Utopijos balsai“ knyga. Joje pateikti monologai užrašyti dešimt metų keliaujant po buvusią Sovietų Sąjungą. Čia prabyla paprasti žmonės, anksčiau retai turėdavę teisę kalbėti. Tai knyga apie mus. Apie tai, kad žmogų galima užprogramuoti. Tai pasakojimas apie bauginantį ir kartu tragiškai gražų pasaulį, iš kančios sukurtą civilizaciją. Autorės knygos išverstos daugiau nei į 30 kalbų.
Šioje kerinčioje knygoje S. Aleksijevič sukūrė sodrią Rusijos simfoniją, meistriškai diriguodama balsams, pasakojantiems savo istorijas apie meilę ir mirtį, džiaugsmą ir liūdesį, bandantiems įprasminti savo būtį XX amžiuje, tokiame tragiškame tai šaliai. J. M. Coetzee.
Iš rusų kalbos vertė Irena Ramoškaitė.
Knygą galite rasti šiose mūsų bibliotekose.
Svetlana Aleksijevič „Paskutinieji liudytojai“
„Paskutinieji liudytojai“ yra antroji Svetlanos Aleksijevič knyga, išleista dar sovietmečiu, 1985-ais metais su paantrašte „Nevaikiškų apsakymų knyga“, vėliau dar kartą pakeista į „Solo vaikiškam balsui“. Abi paantraštės yra visiškai tikslios – šioje grožinėje dokumentikoje atpasakojami atsiminimai žmonių, kurių vaikystė sutapo su Antruoju pasauliniu karu, arba, tiksliau, jo dalimi, kuris vyko Sovietų Sąjungos teritorijoje 1941-1944 metais ir Rusijoje vadinama Didžiuoju Tėvynės karu. Svetlanos Aleksijevič „Paskutinieji liudytojai“ tęsė temą, kurią rašytoja pradėjo gvildenti savo pirmoje knygoje „Nemoteriškas karo veidas“, skirtoje moterų likimams tame pačiame kare.
„Paskutinieji liudytojai“, jau anksčiau išversti į anglų kalbą, Jungtinės Karalystės žiniasklaidoje sulaukė nepaparastai komplimentarių recenzijų, kurias spausdino tiek kairuoliški, tiek ir konservatyvūs leidiniai. Pavyzdžiui, „The Guardian“ recenzijoje apie „Paskutiniuosius liudytojus“ akcentuoja Svetlanos Aleksijevič sugebėjimą „išlaikyti sovietinėje istorijoje balsus žmonių, iškentusius XX amžiaus karus, kančias, badą, skurdą ir politines represija. Nors jos knygos niūrios ir perkrautos pasikartojimais, bendras efektas yra nepaprastai stiprus“. O štai „The Times“ recenzentas knygai rado visiškai subtilią metaforą, pavadindamas ją „tylos ir kalbos nėriniais“.
Geriausiai knygos „Paskutinieji liudytojai“ idėjinę bei emocinę atmosferą atskleidžia pačios Svetlanos Aleksijevič sakinys: „Kitados Dostojevskis iškėlė klausimą: ar pateisinama taika, mūsų laimė ir netgi amžinoji harmonija, jeigu vardan jos, vardan tvirto pamato, bus išlieta kad ir viena nekalto kūdikio ašarėlė? Ir pats atsakė – ašarėlė ta nepateisins jokio progreso, jokios revoliucijos. Jokio karo. Ji visada nusvers. Tik viena ašarėlė…“
Lietuvos skaitytojams pristatomas naujas ir necenzūruotas, jau švelnesniais (sovietiniame kontekste) 1989-ais metais pasirodęs knygos leidimo vertimas.
Iš rusų kalbos vertė Alma Lapinskienė.
Knygą galite rasti šiose mūsų bibliotekose.
Svetlana Aleksijevič „Karo veidas nemoteriškas“
„Karo veidas nemoteriškas“ (1978–2004) – tai knyga apie moteris Antrajame pasauliniame kare, tai ne karo, o jausmų istorija.
„Moterų pasakojimai kitokie ir apie kitką. „Moteriškas“ karas savų spalvų, savų kvapų, savaip nušviestas ir savos jausmų erdvės. Savų žodžių. Ten nėra didvyrių ir neįtikėtinų žygdarbių, ten yra tiesiog žmonės, užimti nežmonišku darbu. Ir kenčia ten ne tiktai jie (žmonės!), bet ir žemė, ir paukščiai, ir medžiai. <…> Noriu parašyti šito karo istoriją. Moterišką istoriją.“
Svetlana Aleksijevič
Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos įtraukta į vertingiausių 2017 metų verstinių knygų sąrašą.
Iš rusų kalbos vertė Alma Lapinskienė.
Knygą galite rasti šiose mūsų bibliotekose.