Jolitos Linkevičiūtės-Rimavičienės knyga apie Paryžiuje gyvenusį ir kūrusį tapytoją, grafiką Praną Gailių (1928–2015), išleido Kauno rajono muziejus. Pasak muziejaus direktoriaus Zigmo Kalesinsko, netradicinio dizaino knyga nebūtų nuvylusi ir paties P. Gailiaus. Tai yra esė, kurioje išdėstytos P. Gailiaus mintys apie meną, jo vidinį pasaulį, kūrybos sąsajas su lietuvių liaudies menu, įsismelkusiu į menininko, augusio Lietuvoje, pasąmonę, didžiųjų lietuvių ir pasaulio asmenybių filosofinėmis sampratomis.
Naujos knygos muzikos ir meno skaitykloje: 2017 m. gegužė
Naujos knygos muzikos ir meno skaitykloje: 2017 m. gegužė
- 2017-05-12
- Autorius: Administratorius
- Kategorija Naujienos Naujos knygos
Kviečiame susipažinti su naujomis knygomis muzikos, meno ir sporto temomis. Visus šiuos leidinius į namus pasiskolinti galite Muzikos ir meno skaitykloje.
„Patirtys, apie kurias aš Jums ką tik papasakojau, leido man suvokti, kad gyventi irgi yra menas, kad gyvenimui irgi reikalinga prasmė, tema ir ritmas“ – Irena Veisaitė.
Istoriko Aurimo Švedo knygoje „Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus“ atskleidžiamas neeilinio žmogaus – germanistės, teatrologės, ilgametės Atviros Lietuvos fondo pirmininkės Irenos Veisaitės – likimas. Knygoje pateikti profesorės Irenos Veisaitės tekstai, pasisakymai, laiškų ištraukos, kurie papildo, pagilina, padeda naujai interpretuoti pokalbiuose gimusią gyvąją istoriją.
Lietuvos muzikos ir teatro akademija (LMTA) išleido knygą „Virgilijaus Noreikos dainavimo mokykla: pagrindai, ištakos, tradicijų sąveikos“. Tai LMTA doc. dr. Tamaros Vainauskienės parengta monografija, kurioje pirmą kartą aptariama įžymaus operos solisto pedagoginė veikla ir ją grindžiantys principai. „Lietuvos nacionalinės premijos laureatas profesorius Virgilijus Noreika yra išskirtinio likimo menininkas – jo sceninė veikla trunka beveik šešis dešimtmečius. Retas dainininkas gali pasidžiaugti tokiu profesiniu ilgaamžiškumu. Ypač stebina tai, kad jo balsas nepaklūsta laiko tėkmei – tebėra gražus, skambus, išraiškingas“, – rašoma knygoje.
2016 m. kompozitorei Konstancijai Brundzaitei (1942–1971) būtų sukakę 75-eri. Anksti mirusi kūrėja spėjo išgarsėti reikšmingais lietuvių muzikinei kultūrai kūriniais – dainomis, chorais, instrumentine muzika. Dienoraštį į specialiai tam skirtus sąsiuvinius K. Brundzaitė rašė nuo 17 metų iki pat 29-erių – paskutiniai įrašai padaryti likus vos keletui mėnesių iki jos mirties. Visą gyvenimą ji mėgo savo mintis fiksuoti – ir be dienoraščių, žymėjosi mintis iš perskaitytų knygų, atskirą knygutę turėjo muzikos temoms užsirašyti. Tačiau būtent dienoraščiuose atsispindi visas jos gyvenimas – atvirai užrašytos mintys apie kūrybą, aplinką, gyvenimo tikslą ir misiją.
„Lietuvių liaudies dainos su Beatriče Grincevičiūte“ reginčiųjų ir Brailio raštu. Lietuvių liaudies dainų rinkinys, skirtas pažymėti žymiosios dainininkės neregės Beatričės Grincevičiūtės (1911-1988) 105-ąjį gimtadienį. Tekstas pateiktas reginčiųjų ir Brailio raštu, jog šių dainų grožį suprastų visi: regintys ir neregiai. Knygoje yra kompaktinė plokštelė, kurioje galima išgirsti B. Grincevičiūtės įdainuotas dainas.
„Lietuviški raštai iš Sibiro tolių“ – tai į skaitytojo širdį orientuotas tremtyje kurtų rankdarbių albumas, Raseinių krašto istorijos muziejaus ir Lietuvos kultūros tarybos lėšomis išleistas 2016 m. pabaigoje.
Praeitį padeda suvokti įvairūs šaltiniai: dokumentai, publikacijos, statistikos duomenys, tačiau vertybines žmogaus pozicijas ir pasaulėžiūrą prasminga tyrinėti per emocinę kultūrą, kasdienio gyvenimo detales.
„Rankšluosčiai: lietuvių liaudies tekstilė“, katalogas. Rankšluosčiai laikomi vieni gražiausių lietuvių audinių. Jie ne tik džiugina akį raštų ir puošybos įvairove, bet ir rodo begalinį lietuvių moterų darbštumą, išmonę, grožio pajautimą. Rankšluosčiai Lietuvoje nuo seno buvo apdainuojami dainose, minimi prieš kelis šimtus metų. Dovanodami rankšluosčius lietuviai pagerbdavo svečius. Audimo būdai ir raštai buvo perduodami iš kartos į kartą ir kartu kuriami nauji. Raštų ir puošybos simbolikoje tyrinėtojai įžvelgia per šimtmečius sukauptą tautos išmintį. Ypatingą lietuvių požiūrį į rankšluosčius atspindi tai, kad juos kabindavo garbingiausioje pirkios vietoje.
Vilniaus universiteto folkloro ansamblis „Ratilio“ išleido knygą-albumą. Tautinis kostiumas – vienas iš tautos ir valstybės simbolių, etninio tapatumo ir nacionalinės kultūros išraiškos forma. Ši knyga vaizdžiai atskleidžia Lietuvos etninių regionų tautinių kostiumų savybes. Joje ekspresyviomis nuotraukomis parodomas tautinių drabužių grožis, raštų ir spalvų įvairovė.
Knygoje lietuvių ir anglų kalbomis trumpai aprašyta istorinė folkloro ansamblio „Ratilio“ tautinių drabužių kaita su buvusių ansamblio narių liudijimais. Didžioji knygos dalis – nuotraukos, kuriose, suskirstytose į 6 skyrius (Archeologiniai drabužiai, Aukštaitijos, Žemaitijos, Mažosios Lietuvos, Dzūkijos ir Suvalkijos regionų kostiumai), vaizduojami pilni kostiumai ir jų detalės, pademonstruotos dabartinių ansamblio narių.
Juozapas Čechavičius – vienas žymiausių XIX a. antros pusės Vilniaus fotografų, meniškų miesto panoramų ir įspūdingų jo apylinkių peizažų autorius. J. Čechavičiaus miestovaizdžių fotografijos savo meniškumu ir meistriškumu akivaizdžiai pranoko pirmųjų Vilniaus fotografų Abdono Korzono, Alberto Sveikovskio, Vilhelmo Zacharčiko darbus. Tarp vilniečių J. Čechavičius garsėjo kaip Vilniaus vaizdų fotografas, bet jo ateljė darytose portretinėse nuotraukose buvo įamžinti ir žymūs jo amžininkai.
Knygoje „Juozapas Čechavičius (1818-1888). Fotografijos“ publikuojamas J. Čechavičiaus kūrybinis palikimas – tai unikalus ir itin vertingas XIX a. 7–9 dešimtmečio Vilniaus istorijos vaizdo dokumentas.
Jesse Finko knyga „Youngai: Broliai sukūrę AC/DC“ skiriasi nuo visų kitų knygų, kurias jums galbūt yra tekę skaityti apie AC/DC. Australijoje išleista knyga apie brolius Angusą, Malcolmą ir Georgą Youngus susilaukė daugybės gerų įvertinimų ne tik angliškoje spaudoje, bet ir spaudoje šalių, į kurių kalbas buvo išversta. Šiuo metu „The Youngs“ be anglų išleista dar ir ispanų, vokiečių, serbų, danų, italų, portugalų ir indų kalbomis.
Pasauliniu mastu yra išleista daugybė knygų apie legendinę australų roko grupę, brolių Youngų sukurtą 1973-iaisiais. Tačiau vertėjas Mantas Tamulevičius sako, kad knyga nėra vien apie „AC/DC“, bet ir brolius įkūrėjus, o pats knygos autorius Jesse Finkas nevengia kritikos grupei.
Muzikologė, Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto muzikinės kultūros tyrinėtoja, profesorė Daiva Kšanienė rašo, jog Muzikinio teatro istorija yra kur kas gilesnė ir turtingesnė nei yra įprasta manyti. Pasirodo, teatro šaknys, kurias muzikologė aprašo savo naujoje knygoje „Klaipėdos muzikinio teatro (operos) raida 1945-1986 metais ir jo priešaušris XIX a. – XX a. ketvirtajame dešimtmetyje“, siekia XVIII a. ir šiemet, anot jos, derėtų švęsti ne 30-uosius teatro gyvavimo metus, o 95-uosius arba netgi 197-uosius.
Monografijoje nagrinėjama etninės tapatybės idėjos išraiška lietuvių akademinėje muzikoje nuo XX a. pr. romantinės muzikos kūrimo pavyzdžių iki XXI a. postmodernizmo ir neomodernizmo.
„Šiame darbe pirmą kartą lietuvių kompozitorių kūrybos savitumas ir nacionalinis charakteris atskleidžiamas siejant ją ne tik su liaudies dainų ir sutartinių citavimu ar jų intonacinės medžiagos panaudojimu. Tyrime pateikiamas naujas požiūris į nagrinėjamos akademinės muzikos sąsajas su regionų kultūra, senąja baltų pasaulėžiūra bei Lietuvos istorija“ – rašo recenzentė Aušra Zabielienė.
Šioje etnomuzikologinėje knygoje „Nuo tradicinės polifonijos iki polifoninės tradicijos“ siekiama atskleisti šiuolaikinės liaudies muzikos tradicijos tąsos sudėtingumą. Joje apžvelgiama lietuvių muzikos kaita nuo XX a. pradžios, kai Lietuvos kaimuose dar tebegyvavo iš kartos į kartą perduodamos polifoninės giesmės sutartinės, iki XXI a. pradžios, kai tos sutartinės tapo nebe paveldimos, o išmokstamos, kai jas ėmė puoselėti miestiečių bendruomenė. Tyrimas pradedamas svarstymais, kokias naujas dainavimo ir muzikavimo įamžinimo galimybes suteikė garso įrašymo technologija, kaip ji paveikė tradicijos tąsą, ir baigiamas žvilgsniu į šiuolaikinį miestą, kur muzika kuriama, jos klausomasi ir mokomasi pasitelkiant įvairias medijas, kur senosios giesmės virsta „elektroninėmis sutartinėmis“.
„Nuo sporto nepabėgsi“ – tai knyga, kviečianti pakeisti savo gyvenimą ir pradėti sportuoti. Knygos tikslas – įpūsti ugnies, pakurstyti aistrą gyventi dėl savęs: dėl geros sveikatos, dailaus kūno ir džiugios sielos. Šioje knygoje rasite atsakymus į daugelį klausimų, pasinaudosite profesionalių trenerių patarimais, o garsūs sportininkai savo istorijomis paskatins sportuoti ir susimąstyti apie gyvenimo kokybę bei sveikatą.
Maldutis neplėtojo kurios nors vienos temos, nekūrė didelių serijų ar ciklų, tačiau visoje jo kūryboje nuolat atsikartoja vienatvės, ilgesio ar nykimo leitmotyvas. Menininkas tiek temomis, tiek fotografiniu objektu bei raiškos būdais artimas 9-ame dešimtmetyje susiformavusiai „socialinio peizažo“ kartai, kuriai atstovavo vilniečiai Algirdas Šeškus, Alfonsas Budvytis, Gintaras Zinkevičius, Remigijus Pačėsa, Vytautas Balčytis, Milda Drazdauskaitė, kauniečių „Plėšriųjų sekcija“ ir kt. To meto jaunųjų karta, oponuodama vadinamajai Lietuvos fotografijos mokyklai, specialiai griovė įprastus kompozicijos, raiškos principus, rinkosi lakonišką kalbą, kūrybai kėlė jau kitokius estetinius reikalavimus nei įsitvirtinę fotografijos klasikai. Pakelėse užfiksuotus taip įprastus kryžius ar koplytstulpius A. Maldučio fotografijose pakeitė elektros stulpai, krepšinio lentos ar kiti dėmesio neverti objektai.
Pasak autoriaus, „negalėjau eit fotografuot kaimo, laukų, švenčių, nes aš – ne kaimo žmogus. Augau ant cemento, esu betono vaikas, tad ir fiksavau savo natūralią aplinką, stengiausi perteikti tai, kaip jaučiausi.“