Nauji leidiniai Muzikos ir meno skaitykloje: 2021 m. sausis
Nauji leidiniai Muzikos ir meno skaitykloje: 2021 m. sausis
- 2021-01-19
- Autorius: Administratorius
- Kategorija Naujienos
Prabėgus šventinio laikotarpio šurmuliui, kviečiame Jus pasidairyti po Muzikos ir meno skaityklos knygų naujienas. Kviečiame susipažinti su naujausiais leidiniais ir natomis bei užsisakyti el. kataloge.
Jonas Jurkūnas „Apie ką visa tai? Žiūrėjau pro langą. What is this all about? I Was Looking Through the Window. Natos balsui ir fortepijonui“
Jono Jurkūno kūrinių natų rinkinys vokaliniams duetams ir fortepijonui. Natos balsui ir fortepijonui.
Vertė: Albina Strunga.
Rūta Oginskaitė „Žebriūnas: nutylėjimai ir paradoksai“
Arūnas Žebriūnas (1930–2013) – kino režisierius, sukūręs filmus „Paskutinė atostogų diena“, „Mažasis princas“, „Gražuolė“, „Naktibalda“, „Velnio nuotaka“, „Seklio Kalio nuotykiai“, „Riešutų duona“, „Turtuolis, vargšas…“ ir daugelį kitų.
Jis atėjo į Lietuvos kino studiją XX amžiaus 7 dešimtmetyje, kartu su pirmaisiais pokario lietuvių kino profesionalais. Niūrus mažakalbis atsiskyrėlis, šaipęsis iš standartų ir kūręs filmus „žiūrovo aukštesniajam Aš“, Žebriūnas visada išdidžiai tikėjo menininko misija. Filmais jam rūpėjo ginti jautresniuosius nuo šiurkščiųjų, trapų savitumą – nuo bandos banalybės.
2011-aisiais, sulaukęs 81 metų ir apdovanotas Nacionaline premija „už kūrybą, klojusią pamatus poetiniam kinui“, jis sakė pasijutęs kaip iškasena, „kurią kažkas atkapstė, nuvalė ir pasakė – gražu“.
Man gražu nuo „Paskutinės atostogų dienos“, nuo 1964-ųjų. Jo pirmųjų filmų herojai – vaikai, ir ne viena jauna siela užaugo veikiama Žebriūno kino. Rašau apie jį, nes noriu, kad būtų žinomas jo likimas, tipiškas pirmiesiems lietuvių kino kūrėjams ir vis tiek labai individualus. Labiausiai noriu, kad jo filmus atrastų vis nauji žiūrovai.
Rūta Oginskaitė
The Seasons by Petras Repšys
Petras Repšys – vienas garsiausių ir universaliausių lietuvių dailininkų, gimęs 1940 m. Šiauliuose.
Jo freska „Metų laikai“ Vilniaus universitete – įstabiausias XX a. lietuvių dailės kūrinys.
Šis informacinis leidinys skirtas supažindinti universiteto svečius, studentus ir darbuotojus su dailininko asmenybe ir pagrindinėmis „Metų laikų“ siužetų reikšmėmis.
Petro Repšio „Metų laikai“
Petro Repšio freska „Metų laikai“ Universiteto Lituanistikos centro vestibiulyje – ryškiausias
pastarųjų metų monumentaliosios dailės kūrinys, epiškai aprėpiantis senąją agrarinę lietuvių
pasaulėjautą bei gyvenseną.
Marcelijus Martinaitis
Rišardas Fichmanas „Šachmatų gramatika“
Rišardo Fichmano knyga „Šachmatų gramatika“ skiriama ir tiems, kas dar iš viso nemoka žaisti šachmatais, ir tiems, kas jau žino, ką gali nuveikti kiekviena figūrų 64-ių langelių lentoje, bet norėtų sužinoti daugiau šio nuostabaus žaidimo paslapčių.
Patyręs treneris Rišardas Fichmanas kelia sau tikslą išmokyti jus strateginių šachmatų kovos metodų, patobulinti jūsų žaidimo supratimą.
Net jei ir nežaisite oficialiuose turnyruose, šachmatai jums teiks daug daugiau malonumo, negu iki šiol.
Lietuvių tradiciniai muzikos instrumentai
Knygą sudarė Lina Bukauskienė
2018 metais Lietuvos nacionaliniame muziejuje veikusi paroda „Lietuvių tradiciniai muzikos instrumentai“ buvo skirta jubiliejinei Lietuvos dainų šventei „Vardan tos…“ ir Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmečiui. Joje eksponuoti visų tipų instrumentai ir nuotraukos iš įvairių Lietuvos muziejų, institucijų ir privačių rinkinių. Šis leidinys – jubiliejinės parodos katalogas. Jame pirmą kartą plačiau pristatomas ir Lietuvos nacionalinio muziejaus tradicinių muzikos instrumentų rinkinys. Norėtųsi, kad leidinyje pateikiama medžiaga prisidėtų prie instrumentinio muzikavimo tradicijų gaivinimo ir saugojimo, paskatintų meistrus daryti senuosius instrumentus, o folkloro ansamblius bei tradicinės ir šiuolaikinės muzikos atlikėjus – jais groti.
Gabrielius Simas Sapiega „Harmonijos pagrindai“
Prisimindamas XVIII a. prancūzų kompozitoriaus ir teoretiko Jean-Philippe’o Rameau (laikomo klasikinės harmonijos mokslo pagrindėju) teiginį, kad „harmonija – tai daugiau nei vieno garso sutelktis, kuri ausiai yra maloni. Melodija – harmonijos įrodymas“, autorius ragina skaitytoją nepamiršti, kad mokantis harmonijos labai svarbu analizuoti muzikinius kūrinius, domėtis ne tik jos formavimo principais, bet ir platesniu kontekstu: istoriniu, muzikos kūrinio formos raidos, melodikos tradicijų ir pan.
„Harmonijos pagrindai“ – tai svarbiausių harmonijos žinių sąvadas, skirtas ne tik konservatorijų ir menų (muzikos) gimnazijų moksleiviams, aukštųjų muzikos mokyklų studentams, bet ir norintiems savarankiškai pažinti esminius tradicinius akordų jungimo principus, išmokti juos taikyti harmonizuojant melodiją. Čia glaustai pateikiami mokyklinės harmonijos pagrindai, pradedant akordų sudarymu, jungimu ir baigiant enharmoninėmis moduliacijomis, neakordiniais garsais. Mokymosi temos išdėstytos tokia tvarka, kokia įprastai yra mokoma harmonijos pamokose II–IV gimnazijos klasėse (metų kursui skiriamas vienas skyrius).
Mokomoji knyga „Harmonijos pagrindai“ skirta pasirengti baigiamajam muzikologijos egzaminui ir bus naudinga visiems, besimokantiems harmonijos ir besidomintiems ja.
Liucija Drąsutienė „Fortepijono metodikos tradicijos ir dabartis“
Siekdama priartėti prie šiuolaikinių fortepijono mokymo tendencijų, autorė išskyrė muzikinio mąstymo temą ir su ja susijusias skambinimo iš lapo, skambinimo iš klausos ir kūrinio eskiziško rengimo metodikas, rėmėsi Lietuvos ir kitų šalių fortepijono pedagogikos autoritetų mintims.
Knyga „Fortepijono metodikos tradicijos ir dabartis“ skirta studentams pianistams, siekiantiems fortepijono pedagogo kvalifikacijos, taip pat pradedantiems mokytojams.
Vladimiras Tarasovas „Būgnininko dienoraščiai“
„Ši knyga – savotiškas dramingas: tradicinis būgnininko solo, iš vieno piešinio pereinantis į kitą, grįžtantis į pradžią ir vėl pasukantis – jau kita kryptimi. Džiazo muzikos nėrinys, kuriame piešinys persilieja natūraliai ir nėra susietas su chronologija ar konkrečiomis datomis. Tik sąlyčio taškai – su laiku, su vieta, su žmonėmis, pažintį ir draugystę su kuriais man padovanojo likimas. Ši knyga – veikiau būgnininko, kuriam likimas ir profesija suteikė galimybę keliauti po įvairias šalis, užrašai ar dienoraštis.“
Vladimiras Tarasovas
Pasaulyje gerai žinomas būgnininkas Vladimiras Tarasovas ir GTČ – Ganelino, Tarasovo ir Čekasino trio yra Lietuvos džiazo legendos. Dar tuomet sovietiniame Vilniuje „Neringos“ kavinėje vakarais grodami džiazą jie kūrė laisvą atmosferą, dariusią įtaką susirinkusių intelektualų mąstymui. Džiazas – ta muzika, kuri labiausiai nesileidžia būti ideologizuojama, ji laužo užkardas ir stereotipus. Įveikęs sovietinių suvaržymų absurdą GTČ trio peržengė SSRS sienas ir pasirodęs pirmiausia Lenkijos džiazo festivalyje, paskui Italijoje, Olandijoje, Britanijoje, JAV, įrašė Lietuvą į pasaulio džiazo istoriją.
„Būgnininko dienoraščiai“ – su nuotraukomis – apie laikus tolimame Archangelske, apie atsitiktinumą, atvedusį į gražiausių raudonų stogų Vilnių, apie grojimą solo ir duetu, ir trio, ir su puodais, ir su orkestrais, ir dar apie išskirtinius mūsų laikų muzikantus, dailininkus, poetus – laisvai kuriančias asmenybes, apie garsius festivalius, spalvingas keliones ir susitikimus visame pasaulyje.
Vladimiras Tarasovas (g. 1947) – vituozas perkusininkas, kompozitorius, pedagogas, režisierius, garso ir vaizdo instaliacijų kūrėjas, eksperimentininkas, pasaulyje vertinamas kaip vienas išraiškingiausių perkusininkų ir free džiazo atlikėjų. Vladimirui 2009 m. įteiktas „TriSet featured imageumf“ apdovanojimas, jis yra festivalio „Vilnius Jazz“ (2012 m.) laureatas, o 2016-aisiais kartu su Ganelino trio nariais buvo įvertintas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija už Lietuvos džiazo mokyklos kūrimą.
Krystian Lupa „Utopija: laiškai aktoriams“
XX amžiaus teatro palikimas – Teatro tekstų biblioteka – tai serija knygų, supažindinančių skaitytojus su žymiausias pasaulio teatro kūrėjais bei jų tekstais, turėjusiais Įtakos teatro radai ir pokyčiams. Serija skiriama visiems, kurie studijuoja teatro meną ir domisi jo istorija bei dabartimi.
Krystianas Lupa (g. 1943) – lenkų režisierius, scenografas, dramaturgas ir pedagogas, padaręs įtaką daugybei teatralų pasaulyje, išugdęs naują Lenkijos teatro kūrėjų kartą ir vadinamas vienu iškiliausių šiandien gyvenančiu Europos teatro režisieriumi.
„Utopija. Laiškai aktoriams“ – jau knygos pavadinimas byloja apie jos adresatą. Ir apie įkvėpimo šaltinį. Utopija – vienas iš Lupos kūrybos rakta žodžių.
Knygą, parašytą dienoraščio forma, galima sąlygiškai suskirstyti į dvi dalis. Pirmoji skirta aktoriaus kūrybinei kelionei link savo personažo nuo repeticijų pradžios iki spektaklio premjeros. Antrojoje kalbama apie tai, kaip aktoriui išsaugoti šios kelionės idėją ir kiekvieną kartą ją atnaujinti, kai spektaklis jau vaidinamas.
Utopija nėra tik profesionalus praktinis vadovas aktoriams. Tai knyga, siūlanti platesnį akiratį. Joje kalbama apie asmenybės saviugdą ir išsakoma savita kuriančio žmogaus filosofija. Esminis jos aspektas – tai kūrybos akto prilyginimas „susitikimui su NEŽINOMU“…
Audronis Liuga
Muzikos komponavimo principai XVIII: nuo audijavimo link komponavimo | 2018