Vilniaus miesto savivaldybės centrinė biblioteka (Žirmūnų g. 6) kviečia pamatyti Simonos Bareikytės darbų parodą virtualiu formatu.
Apie parodos autorę
Simonos Bareikytės sukurta kūrinių serija yra apie vidinę jauseną ir jos stabilizatorius. Tai tarsi tęsinys parodos „Apnuoginta esybė“, kuri buvo eksponuojama 2019 m. Babtyno – Žemaitkiemio dvare. Tik šioje serijoje Simona apnuogina save kaip moterį, trokštančią turėti vaikų. Atvirai kalbama apie savo išgyvenimus bei troškimus.
Pasirinkta meno forma – koliažas, leidžiantis sudėlioti paveikslą iš skirtingų elementų, fragmentuoti objektus. Simona dar kaip objektą pasirenka savo asmeninį gyvenimą, kurį mėgina fragmentuoti ir pateikti visuomenei. Pažymėtina, kad koliažai gali būti kuriami iš įvairių medžiagų, net ir medžio. Autorė savo kūryboje naudoja popierių, pavyzdžiui, žurnalų iškarpas. Šioje serijoje darbų pagrindui pasirenka senas, niekam nereikalingas atvirutes. Nostalgija sveikinimų rašymui ranka, lėtam laiškų siuntimui į fizinę pašto dėžutę. Darbuose vyrauja sveikinimo atvirutės, netiesiogiai nurodančios troškimus. Autorė ieško unikalios savo vizualinės kalbos ir vis išryškina tvarumą, net ant kai kurių kūrinių yra paliktas tekstas, pažymintis, jog panaudotas perdirbtas popierius.
Žiniasklaidoje kartais keliami klausimai apie moterų nenorą susilaukti vaikų, kodėl vis rečiau gimdo. Ši kūrinių serija verčia pažvelgti iš kitos perspektyvos. Jaučiami autorės stiprūs vidiniai išgyvenimai, mėginimai numalšinti atsiradusį motinišką instinktą. Viename iš darbų paliečiama Motinos diena. Noras žydėti kaip motinai paliekamas auksinės žuvelės valiai, o širdgėlą mėginama numalšinti šokoladu. Kažkam mintyse gali kilti iš pirmo žvilgsnio gan paprastas klausimas, pavyzdžiui, kodėl nesusilaukiama vaiko, jeigu norima. Galima tik numanyti, jog nepavyksta sutikti to tikrojo mylimojo, žaidžiama žaidimo kauliukais. Tačiau „brangus laikrodis“ vis primena laiko tėkmę.
Įdomus aspektas, kad darbų serijoje atsiranda kitataučiai vaikai, kurie vedami už rankos. Prižiūrėjimas kitų vaikų suteikia džiaugsmo, nuspalvina gyvenimą ryškesnėmis spalvomis, bet vaikams grįžus į savo šeimas, lieka viduje šaltis ir skausmingi dūriai. Noras turėti savo vaiką niekur nedingsta, tik sustiprėja likus vienatvėje.
Šiame gyvenimo etape Simonos kūriniai tampa tikslesni, mažiau perkraunami karpiniais. Kai kuriuose darbuose paliktas atvirutės tekstas tampa vaizdo papildiniu, kaip tam tikra užuomina. Kažkiek sumaišties bei netvarkingumo įveda palikta atspausdinimo vieta, autorius ir pan. Taip pat nėra aišku kokia seka reikėtų žiūrėti kūrinius. Tačiau žiūrovas (-ė) gali pastebėti eiliškumą, remiantis kūriniuose atsispindinčiomis šventėmis, sezoniškumu ir laisva interpretacija įterpti likusius darbus.
Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad iškarpų dėliojimas gan tvarkingas ir apgalvotas. Subtiliai įterpiami skeletų fragmentai, ilgiau stebint tarp jų išsiryškina ir papildomi elementai. Ne viename kūrinyje pasikartoja kaimo vaizdai, kai kur sugretinama su miestu. Tarsi gimtųjų namų ilgesys ir aplankantis jausmas, kad kartais tenka pabūti skirtingose „planetose“.
Simonos kūriniuose vyrauja ne vien preciziškos iškarpos, bet kai kur atsiranda plėšimo momentas, paliekantis žymes autorės vidiniuose išgyvenimuose. Šalia atsirandantys žodžiai tampa dviprasmiški emocijų atžvilgiu, sustiprina vidinį emocinį chaosą. Tačiau keletas kūrinių nėra kažkuo išsiskiriantys savo menine išraiška, pavyzdžiui, darbas, kuriame tvarkingai sudėlioti stačiakampio formos karpiniai.
Visoje serijoje vyrauja polichrominis koloritas, chromatinės spalvos, tam tikrais aspektais įterpiamos achromatinės spalvos fragmentai, kas suteikia kontrastą. Gan įdomus pasirinkimas, net ir iš spalvų perspektyvos, prie žaislinio meškučio įterpti moters kūno dalį nuo kaklo iki krūtinės, nukreipiant žvilgsnį į papuošalą. Be to, reikėtų atkreipti dėmesį, kad karpinių kompozicijos klijuojamos ant skirtingų spalvų fono, kuris gali sukurti ne tik vienalaikį kontrastą, bet ir papildo karpinių spalvinę kompoziciją. Pavyzdžiui, raudonas fonas sustiprina vyro žvilgsnį į žiūrovą (-ę). Dar vienas įdomus aspektas, jog raudoni bateliai išnaudojami ir stebinčiojo (-iosios) žvilgsnio atvedimui iki vyro žvilgsnio. Įvyksta susitapatinimas su moterimi, norinčia pajusti aistrą, bet tada žvilgsnis nukreipiamas į pilką drugį. Vienu metu gali atrodyti, kad vyksta kova į ką pirmiau reikėtų atkreipti dėmesį, bet nugali vyro žvilgsnis. Mėginama vedžioti per kontrastingus jausmus.
Kuo daugiau kartų žiūrima į kūrinius, tuo daugiau atrandama vis kažkas naujo, vis labiau norisi koncentruotis į ženklus, reikšmes. Autorė suteikia kažkiek laisvės ir nejučia leidžia panirti į savo pamąstymus, ypatingai moterims, apie atsirandantį motinišką instinktą, šeimos kūrimą. Vis labiau į atmintį įsirėžia darbas su vaisiais, ledine rodykle…