Kviečiame aplankyti Audros Raudytės tapybos darbų parodą „Vieno dvaro istorija“ Antakalnio bibliotekoje, Antakalnio g. 49.
Šią parodą Antakalnio biblioteka organizuoja kartu su Antakalniečių bendruomene.
Parodo autorė apie save:
Gimiau Vilniuje, 1978 m. liepos 20 d. Antakalnyje, paskui mane nusivežė į kitą Neries krantą, Žirmūnus, mano pirmuosius namus. Mano vaikystė prabėgo su vaizdu į Nerį, kai beržai dar nebuvo pasiekę penkto aukšto, matėsi Neries vingis, kitoje pusėje Antakalnio vidurinė mokykla, Žirmūnų paplūdimys. Buvo smagu augti gamtos apsuptyje ir girdėti paukščiukų čiulbėjimą, dangaus žydrynę, praskrendančius lėktuvus. Teko patirti „asfalto“ žaidynes, tuo metu visas feisbukas buvo kieme – visi „laikai“ ar „nelaikai“, realūs kvietimai draugauti ar mamos šaukimas pro langą, „valgyti“ arba „namo“.
Vasaromis mane išveždavo į kaimą, Giedraičius. Negaliu sakyti, kad tai buvo „katorga“, kaip daugeliui sodas, bet įdomybių būta. Reikėdavo grėbti šieną, bindzinėti kiek nuobodžiaujant, draugių ten nebuvo, tik pusbrolis ir jo „chebra“. Puikai išmokau žaisti krepšinį, tai yra, pataikyti į krepšį, vėlesniais laikais mokykloje, oho, kaip duodavau, tik bėda ta, kad mane užstodavo ir neleisdavo įmesti. Dar buvo įdomu, kai močiutė liepdavo pagirdyti teliuką arba nuvesti į tvartą, – aš visada sutikdavau, nors labai jo bijojau, tai kibirą per ištiestų rankų atstumą paduodavau, o kibiras dažnai išsipildavo, nes nedrąsu buvo prilaikyti.
Baigiau Vilniaus Žirmūnų 7-ąją vidurinę mokyklą, pagarsėjusią fizika, chemija ir matematika, o kad tai visai ne mano arkliukas, supratau nuo pirmųjų dienų. „Labai gerai, Raudyte, sėsk, kuolas“, – sako tuometinė fizikos mokytoja. O Dievai, išsilygink tą kuolą paskui… Arba, kai visi pažymiai pradinėje klasėje penketai, bet už matematiką šviečiasi trejetas…Tada ateina mama į mokyklą ir vyksta bandymas nupiešti kokį dailesnį skaičių su pasižadėjimu, kad aš pasistengsiu. Bet va per muzikos ir piešimo pamokos siela džiūgavo, tiek mūsų, tiek mokytojų. Ot laimingas būdavo muzikos mokytojas, kai uždainuodavom visos tos, kurios iš Liepaičių, Dvarionkės. Labai mėgau ir piešimo pamokas. Mokytoja Saulė buvo labai graži, impozantiška ir pasakodavo mums daug pikantiškų istorijų, kai mes piešdavome. Iki šiol nepamiršau vieno namų darbo. Nupiešiau didelio formato pilną vaikų čiuožyklą. Čia jau „špilkos“ mamai, kur jį padėjo, nes niekur nėra… Nors tą piešinį prisiminiau tik daug vėliau, anksčiau nei man jo reikėjo, nei ką. O nuo 2019 m., kai mane aplankė tapyba, pradėjau galvoti, iš kur ji, kaip, kodėl ji…
Baigusi vidurinę mokyklą įstojau į Turizmo aukštesniąją mokyklą. Po studijų išvykau dirbti į Dubajų, dirbau 7* „Burj Al Arab“ viešbutyje. Po keturių metų grįžau namo, Vilniaus universitete baigiau vadybą ir iki šiol gyvenu Vilniuje. Buvau ir esu turizmo, viešbučių apsuptyje. 2016 m. pabaigoje įsigijau bilietą į vieną pusę, į Tailandą. Galima sakyti, kad tada ir prasidėjo mano klajonės po save, meditacijos, kurias kartojau ne kartą. Ši patirtis man labai brangi ir visuomet primena, kad nėra neišsprendžiamų problemų, yra tik skirtingi jų sprendimo būdai ir laikas. Kartais iš viso nieko nereikia spręsti, tiesiog nurimti. Ir tuomet įvyksta stebuklai, atsiranda daug šviesios laisvos vietos naujoms patirtims.
2019 m. šaltą sausio mėnesį mane ir aplankė naujoji patirtis – tapyba. O viskas prasidėjo nuo svajonių, kai 2018 m. išvakarėse nupiešiau savo svajonių dvarą, taip „papeckeliojau“ ir uždėjau ant šaldytuvo. Pirmosiomis Naujųjų metų dienomis atkreipiau dėmesį į piešimo pamokų skelbimą feisbuke. Hm, pamaniau, savo svajonę reikia nupiešti gražiai! Esu labai dėkinga savo pirmajai mokytojai Ivetai Jurkšienei, kuri mane įkvėpė. Ji žiūrėdavo į darbus ir ne kartą klausė: „Tai Jūs baigėte kažką?“ Žinoma, mane tai dar labiau įkvėpė savo fantazijoms drobėje. Bet dažnai būdavo ir taip, kad aš pamokoje nieko nenutapydavau, viską namie. Savo erdvėje, savu laiku mėgstu labiau paskleisti mūzą ir dabar. Iveta, pamenu, sakydavo: „Tai Jūs vėl nieko pamokoje nenutapėte…“ Tad toliau tapybą tęsiau pati. Tačiau laikui bėgant pajutau, kad noriu daugiau sužinoti, kas yra „tapybinė kalba“, kaip nupiešti tą ir aną, kodėl taip, o ne kitaip. Lankiau pamokas ir pas dailininką Vytautą Pošką. Šiuo metu mokausi tapybos paslapčių pas dailininką Vaidotą Vankevičių.
Noriu padėkoti visiems, kurie mane palaikė nuo pirmųjų dienų, taip pat įsigijo mano darbų. Tai mane visuomet įkvėpdavo ir įkvepia svajoti drąsiai ir tapyti, kaip jaučia širdis.
Su meile
Audra Raudytė
Raude‘Art
Paroda veiks iki lapkričio 20 d.
