Kviečiame aplankyti Žymanto Morkvėno fotografijų parodą „Laimingi Musteikos pasaulio žmonės“ Antakalnio bibliotekoje.
„Laimingi Musteikos pasaulio žmonės“. Taip autorius Žymantas Morkvėnas pavadino fotoarchyvą, kuriame ramiai ir lėtai, jau daugiau nei dvidešimt metų, renkamos fotografijos apie Musteikos kaimo žmones, jų kasdienybę ir aplinką. „Ramiai“ ir „lėtai“ yra vieni svarbiausių žodžių, apibūdinančių Musteikos pasaulį: „Šio šilinių dzūkų krašto ypatingą dvasią galima pajusti čia praleidus dieną, tačiau jį suvokti prireiktų ne vienerių metų. Nuo civilizacijos jį saugo miškai, pelkių vandenys ir nepatogūs privažiavimo keliai. Naktį čia apšviečia ne žibintai, bet Paukščių takas, kurio vagą atkartoja Musteikos upelio gysla. Antanas dar apeina aplinkinius miškus patikrinti, ar audra neišvertė pušelės, tinkamos kašelių pynimui. Jonas, saugodamas upelio tėkmę, lanko bebrų užtvankas. Danutė su kaimynu dalijasi miške rastu džiaugsmu – pirmosiomis surinktomis voveraitėmis ir viltimi, kad šiemet šilai lepins geru grybų derliumi. O Tadas iš savo „autolapkės“ džiaugsmingai šūkteli „Sekantis!“, nors eilė prie maisto produktų jau nebėra tokia ilga.“
Musteikos istorija gyva žmonių veiduose ir kasdieniuose darbuose. Joje susitinka senųjų kaimo gyventojų patirtis ir jaunosios kartos energija, o skirtingų kartų ryšys susiveja į subtilią ir harmoningą pynę, kuria bendruomenė džiaugiasi ir didžiuojasi. Parodoje musteikiškių kasdienybės vaizdai persipina su kraštovaizdžiu, kuriame fotografijos gimsta. Čia galima išvysti kukutį, vedantį vaikus dreviniame avilyje, Musteikos medžiotojus garsinusio kurtinio žvilgsnį, samanų rinkimą gyvulių kraikui, atsiveriančias šilagėlių pieveles, iki šiol gyvą grybų ir uogų rinkimo tradiciją ar randus pušų kamienuose, menančius kadaise kaime klestėjusį sakų rinkimo amatą. Nors gamta čia vartojama, žmogus išlieka jos dalimi, o ne užkariautoju. Kaip autorius pastebi, atšiaurios gamtos apsuptyje gyvenantys žmonės išlaiko pagarbesnį ir jautresnį santykį su aplinka – stengiasi su ja sugyventi, o ne ją nugalėti. Musteikos pelkynai užaugina daug mašalų ir uodų, smėliai nedžiugina derliumi ir privilioja pavasarines šalnas, tačiau gamtos ritmas čia girdisi labiau nei laikrodžio tiksėjimas.
Fotografuoti Žymantas Morkvėnas pradėjo daugiau nei prieš trisdešimt metų, juostelėje fiksuodamas Lietuvos nepriklausomybės siekį. „Anapilin išėjusi krikšto mama paliko šūsnį pinigų automobilio pirkimui. Nepaklausiau jos – vietoj automobilio nusipirkau veidrodinį fotoaparatą“, – prisimena autorius. Šis sprendimas tapo atspirties tašku – taip jis pasinėrė į gamtos fotografiją, kurios mokėsi iš fotografo Jono Augustausko ir Kęstučio Virbicko. Nors nuotraukos ne kartą publikuotos knygose, albumuose, kalendoriuose ir prestižiniuose žurnaluose, ši paroda autoriui pirmoji, nes jo galutinis tikslas – nuotrauka, pakabinta ant sienos ar paveikslas, į kurį žvilgsniu vis norisi sugrįžti, tyrinėti ir atrasti naujas prasmes.
Autorius – gamtininkas, savo veiklą skiriantis praktinei gamtosaugai nevyriausybinėje organizacijoje „Baltijos aplinkos forumas“, dėstantis Vilniaus universitete ir aktyviai įsitraukiantis į visuomeninę veiklą. Tačiau kasdieniniame gyvenime jis ir Musteikos kaimo gyventojas, ūkininkas, ganantis gyvulius upelio slėnyje. Žymantas Morkvėnas save laiko gamtos fotografu, nemokančiu fotografuoti žmonių. Vis dėlto, fotografuodamas žmones, jis vadovaujasi tais pačiais principais kaip ir stebėdamas laukinės gamtos personažus – stengiasi išlikti nematomu stebėtoju ir tyrinėtoju, kuriam išlaukimas yra svarbesnis už režisūrą. Paradoksalu, tačiau pirmoji jo paroda pasakoja daugiau apie žmones, o ne gamtą.
Paroda veiks iki spalio 20 d.
Maloniai kviečiame!
Žymantas Morkvėnas, nuotr. autorius Irmantas Gelūnas