Pradžioje tai buvo sienų tapyba, paplitusi įvairiuose Ukrainos regionuose – rytuose – Dniepropetrovsko srityje, vakaruose – Polesėje, Bukavinoje. Kiekvienos srities meistrai turėjo savo savybes, dažnai skyrėsi dažymo maniera, spalvomis, ornamentika. Tai rodo, kad čia meistrai dirbo ilgą laiką. Žinomiausias centras, kur kruopščiai puoselėjama originali tapybos tradicija – tai Petrikovkos kaimas Dniepropetrovsko srityje, todėl šio kaimo pavadinimas tapo puošybos pavadinimu.
Petrikovkos puošyba turi ilgą tradiciją, kuri yra glaudžiai susijusi su Zaporožės večės kultūra. Kaimas buvo įkurtas 1772 metais ir gavo pavadinimą nuo paskutinio Zaporožės večės kazokų atamano Kalnyševskio Petro, kuris inicijavo Zaporožės kazokų persikėlimą iš senojo Kurilovkos kaimo į naują vietą. Kaimas tapo Protovchanskio-Palanco apskrities centru, čia buvo vietinė administracija ir net maža įgula. Po 1775 metų, kai buvo paleista Zaporožės večė, Petrikovka tapo „valdiška“ valstybės gyvenviete. Petrikovkoje nebuvo nuolatinės feodalinės priespaudos. Tai ir turėjo įtakos liaudies meno raidai. Moterys puošė namų sienas, krosnis spalvingais gėlių piešiniais. Taip pat buvo dekoruojami namų apyvokos daiktai, indai.
XIX amžiuje Petrikovka jau buvo žinomas puošybos centras. Buvo sakoma, kad Petrikovkoje nėra menininkų, nes kiekviena šeimininkė prieš didžiąsias šventes iš naujo baltindavo namelius ir puošdavo nauja puošyba. Buvo daromos vadinamos kalkės „malevki“ (pirmosios buvo permatomas) ir pardavinėjamos nebrangiai turguje „žmonių džiaugsmui“ – sienų, lubų apvadų ar rankšluoštinių puošybai. Kiekvienas meistras turėjo savo simbolius – spanguoles, aguonas, vyšnias, „cybulka“, gaidį, gegutę. Laikui bėgant, „malevki“ tapo eskizais tapybai ant porceliano, tekstilės, medienos gaminių. Norėdami piešti meistrai naudojo kreidą, spalvotą molį, anglį, namų gamybos dažus, vėliau pigius anilino dažus. Rinkosi ryškiausias spalvas. Dažai buvo skiedžiami kiaušinio tryniu, pienu, vyšnių klijais. Pavyzdžiui, žalios spalvos dažai buvo paruošti iš jaunų rugių sulčių, į kuriuos buvo pridėta kiaušinių trynių.
Petrikovkos meistrai turėjo „tiksliai atmuštas akis“ ir neeilinį rankų jautrumą. Jie kūrė be išankstinio pasiruošimo ir nenaudojo jokio matuoklio. Meistriškai piešė plonu, pagamintu iš katės kailio teptuku. Piešdami dar naudojo įvairių augalų stiebus ir net pirštus.
1936 metais buvo labai susidomėta liaudies kūryba. Kijeve, po to Maskvoje buvo atidarytos pirmosios liaudies meno parodos, pristatyti meistrai – Tatjana Pata, Irena Bilokon ir Anna Pilipenko Isaeva. Kaime atsidarė dvimetė puošybos mokykla. Mokykla veikė iki 1941 metų, bet sugebėjo parengti tris laidas talentingų studentų, kurie dirbo įvairiuose meno srityse.
Mokyklos auklėtinis Fiodoras Panko 1958 metais organizavo menų artelę, kuri apie šešiasdešimtųjų vidurį buvo reorganizuota į meninės produkcijos gamyklą „Draugystė“. Vėliau, 1970 metais, vienas Petrikovkos puošybos mokyklos mokinys Vasilijus Sokolenko atsidarė Petrikovkos puošybos muziejų. 70-90-ieji metai buvo Petrykovkos puošybos klestėjimo laikotarpiu. Deja, vėliau gamykla nustojo egzistuoti. Sunki finansinė padėtis visoms kultūros įmonėms privertė daugelį meistrų ieškoti naujų rinkų, siūlančių daugiau galimybių. Šiandiena grupelės entuziastų neįtikėtinų pastangų dėka atgaivintas liaudies meno centras „Petrikivka“.
Aktyviai veikia ir liaudies meno studija „Petrikivska vitinanka“, kur moterys, išmanančios šios puošybos paslaptis, pasitelkė kitos gerai Ukrainoje žinomos liaudies meno rūšies – karpinių techniką. Studijai vadovauja liaudies meistrė Liudmila Babič. Parodoje pristatomi Liudmilos Babič, Anos Derevenko, Liudmilos Lopatko, Natalijos Noviseles, Inos Tkačiovos, Margaritos Valiošinos, Tatjanos Volok Petikovkos karpiniai.
