Lietuvos Konstitucijos metai

2022 metais sukanka 100 metų, kai Steigiamasis Seimas parengė ir 1922 m. rugpjūčio 1 d. priėmė Lietuvos Valstybės Konstituciją – pirmąją modernią, nuolatinę, demokratinio turinio Lietuvos Respublikos Konstituciją. Todėl šie metai paskelbti Lietuvos konstitucijos metais.

Prieš 100 metų Lietuvos Valstybės Konstitucija įtvirtino, jog Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika, pirmąkart išplėtotai suformulavo, kad suverenitetas priklauso tautai, įteisino įstatymų leidžiamąją, įstatymų vykdomąją ir teisminę valdžią, numatė autonominių vienetų sudarymo galimybę, konstitucinį statusą suteikė valstybinei kalbai, vėliavai ir herbui.

Konstitucija – pagrindinis ir svarbiausias, aukščiausios galios teisės normų aktas. Jis nustato valstybės valdžios organizavimo ir veiklos, taip pat asmens ir valstybės santykių pagrindus. Konstitucija priimama ir keičiama sudėtingesne tvarka nei paprastai įstatymai. Tai įstatymų įstatymas, visos teisinės sistemos branduolys, svarbiausias teisės šaltinis, garantuojantis teisės kryptingumą, jos normų suderinamumą, prireikus – ir subordinaciją. Konstitucinės nuostatos yra įtvirtintos vientisame, kodifikuotame, didžiausios teisinės galios tiesiogiai taikomame akte, kurį sudaro preambulė, pagrindinė dalis, baigiamieji nuostatai ir sudedamosios dalys: 1991 m. vasario  11 d. „Konstitucinis įstatymas Dėl Lietuvos valstybės“, 1992 m. birželio 08 d. „Konstitucinis aktas Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“, 1992 m. spalio 25 d. referendume kartu su Konstitucija priimtas įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“ ir 2004 m. liepos 13 d. „Konstitucinis aktas Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“.

Lietuvos Respublikos Konstitucija, Vilnius: 2013.

Preambulėje (ypač didelės teisinės reikšmės konstitucinio teksto dalyje) glaustai įtvirtinti svarbiausi principai – atvira, teisinga, darni pilietinė visuomenė ir teisinė valstybė, puoselėjanti tautinę santarvę, bei esminės vertybės – Lietuvos valstybės ir jos teisės tęstinumas, gimtosios (lietuvių) kalbos, rašto, papročių perimamumas, žmogaus teisių prigimtiškumas, neatsiejama asmens teisės į saviraišką dalis – teisė laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje. Preambulėje nustatytas tam tikrų teisės tradicijų, valstybingumo ir jo įtvirtinimo teisėje tęstinumas – lietuvių tauta Lietuvos valstybės teisės pamatus grindė Lietuvos Statutais ir Lietuvos Respublikos Konstitucijomis (Lietuvos konstitucijos).

Tamulevičius, Kęstutis. Lietuvos valstybės konstitucijos (su okupacijos periodu) 1918-1992 m. Vilnius: 2020.

Pirmieji Lietuvos valstybingumo rašytiniai šaltiniai ir pirmieji konstitucinės reikšmės dokumentai, įtvirtinantys valstybės suverenumą, jos teisinius pagrindus, bajorų luomo teises, varžantys absoliučią monarcho valdžią, yra Lietuvos Statutai, Gegužės trečiosios konstitucija ir ją lydintis Abiejų Tautų tarpusavio įžadas, kurio ypatingą reikšmę liudija šio akto forma, archajiška kalba, o svarbiausia – karaliaus bei jo įpėdinių pareiga laikytis šio akto ir jam prisiekti įžengiant į sostą.

Šiuolaikinės valstybės konstitucionalizmo raidai pirmasis konstitucinės reikšmės turintis dokumentas yra 1917 m. Lietuvių konferencijoje Vilniuje išrinktos Lietuvos Tarybos 1918 m. paskelbtas Vasario 16 Aktas. Jame Lietuva skelbiama nepriklausoma demokratine valstybe su sostine Vilniumi, laisva nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis, deklaruojamas tikslas sušaukti demokratiniu būdu renkamą Steigiamąjį Seimą, kuris turi nustatyti valstybės pagrindus, santykius su kitomis valstybėmis.

1918 m. lapkričio 13 d. Valstybės Tarybos Prezidiumas ir ministras pirmininkas prof. A. Voldematas leidinyje „Lietuvos Aidas“ paskelbė Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatinius dėsnius, kuriuos sudarė 29 straipsniai. 1919 m. sausio 24 d. Dėsniai papildyti 30 straipsniu. Steigiamasis Seimas 1920 m. birželio 2 d. priėmė antrą Laikinąją Lietuvos Valstybės Konstituciją. 1922 m. birželio 2 d., 1928 gegužės 25 d. ir 1938 m. vasario 11 d. (įsigaliojo gegužės 12 d.) buvo priimtos nuolatinės Lietuvos Valstybės konstitucijos.

Lietuvos Valstybės Konstitucija su paaiškinimais: neoficialinis leidinys. Kaunas: 1922 (egzempliorius saugomas LMAVB).

Vyriausybės žinios, 1922, nr. 100 (egzempliorius saugomas LMAVB).

Sovietinės okupacijos metais Lietuvoje galiojo 1940 m. rugpjūčio 25 d. ir 1978 m. balandžio 20 d. Konstitucijos. Po Nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. Aukščiausioje Taryboje įstatymu buvo atkurtas 1938 m. vasario 11 d. Konstitucijos galiojimas ir priimtas Laikinasis Pagrindinis Įstatymas. Šiuo metu galiojanti Lietuvos Konstitucija buvo priimta referendume 1992 m. spalio 25 d.

Lietuvos Respublikos Konstitucija, Vilnius: 1993, p. 7.

Konstitucinė teisė – nacionalinės teisės sritis – paprastai suprantama kaip sistema teisės normų, nustatančių valstybės organizaciją, viešosios valdžios organizavimą ir jos įgyvendinimo pagrindus, taip pat asmens ir valstybės santykių pagrindus. Konstitucinė teisė – centrinė nacionalinės teisės sritis, reguliuoja svarbiausius visuomeninius santykius, įtvirtina visos teisės sitemos kūrimo principus. Taigi konstitucinė teisė nustato ir kitų teisės sistemos sričių teisinio reguliavimo pagrindus.

Konstitucinės teisės šaltiniai – tai įvairios konstitucinės teisės normų išraiškos formos. Konstitucija, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimai, konstituciniai įstatymai, įstatymai, tarptautinės sutartys, poįstatyminiai aktai nei kiti teisės šaltiniai sudaro Lietuvos konstitucinės teisės šaltinių sistemą.

Birmontienė, Toma ir kt. Lietuvos konstitucinė teisė. Vilnius: 2002.

Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams. Teismas užtikrina Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje, nustatyta tvarka spręsdamas, ar teisės aktai yra teisėti, ar jie atitinka Konstituciją. Pagrindinės Konstitucinio teismo funkcijos yra šios:

  • Konstitucinių teisinių vertybių įtvirtinimas;
  • Taikdarystė socialiniame politiniame gyvenime;
  • Teisinis politinių konfliktų sprendimas;
  • Politinio proceso nepertraukiamumo arba politinės kaitos užtikrinimas;
  • Pedagoginė;
  • Žmogaus teisių apsauga;
  • Demokratijos užtikrinimas ir visuomenės kultūros ugdymas;
  • Konstitucijos evoliucijos užtikrinimas;
  • Teisminės praktikos standartų tarptautinė sklaida.

Lietuvos Konstitucinis teismas, Gedimino pr. 36, Vilnius.

Dėl visų šių teisės aktų konstitucingumo į Konstitucinį Teismą kreiptis taip pat turi teisę kiekvienas asmuo, jeigu mano, kad tokio teisės akto pagrindu priimtas sprendimas pažeidė jo konstitucines teises ar laisves ir jis išnaudojo visas teisinės gynybos priemones. Toks asmuo į Konstitucinį Teismą gali kreiptis tik tada, kai byloje dėl jo konstitucines teises ar laisves pažeidžiančio sprendimo yra priimtas galutinis ir neskundžiamas bendrosios kompetencijos ar administracinio teismo sprendimas, kuriuo byla išnagrinėta iš esmės arba atsisakyta priimti skundą, t. y. toks teismo sprendimas, kuriuo užkertamas kelias tolesnei pažeistų asmens teisių ar laisvių gynybai bendrosios kompetencijos ar administraciniuose teismuose. Į Konstitucinį Teismą dėl pažeistų konstitucinių teisių ar laisvių galima kreiptis ne vėliau kaip per 4 (keturis) mėnesius nuo galutinio ir neskundžiamo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Konstitucinį Teismą sudaro devyni teisėjai, skiriami devyneriems metams ir tik vienai kadencijai. Teisėjus skiria Seimas po lygiai iš kandidatų, kuriuos pateikia Respublikos Prezidentas, Seimo Pirmininkas ir Aukščiausiojo Teismo pirmininkas. Konstitucinio Teismo pirmininką iš šio teismo teisėjų skiria Seimas Respublikos Prezidento teikimu.

Pirmą kartą skiriant Konstitucinio Teismo teisėjus trys iš jų buvo paskirti trejiems metams, trys – šešeriems metams ir trys – devyneriems metams. Konstitucinis Teismas kas treji metai atnaujinamas vienu trečdaliu. Teisėjai, kurie buvo paskirti trejiems arba šešeriems metams, po ne mažesnės kaip trejų metų pertraukos vėl gali būti paskirti į šias pareigas.

Šiuo metu Konstitucinio teismo pirmininko pareigas eina Danutė Jočienė. Kiti Teismo teisėjai yra šie:

Elvyra Baltutytė;

Gintaras Goda;

Vytautas Greičius;

Giedrė Lastauskienė

Vytautas Mizaras;

Algis Norkūnas;

Daiva Petrylaitė;

Janina Stripeikienė.

1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės nutarimo faksimilės lentelė ant Lietuvos Konstitucinio teismo rūmų sienos, Gedimino pr. 36.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo lentelė ant Lietuvos Konstitucinio teismo rūmų sienos, Gedimino pr. 36.

Užupio Konstitucija, Paupio g.

Vilniaus Užupio rajone esanti Užupio Respublika turi savo Konstituciją. Ant Paupio gatvės sienos, metalinėje lentoje, kabo į daugelį pasaulio kalbų išverstas pagrindinis Užupio Konstitucijos įstatymų rinkinys, iš viso 42 lentelės.

Dešiniau Konstitucijos pavaizduotas Užupio Respublikos simbolis – kiauras delnas. Delnas simbolizuoja atvirumą ir tolerantiškumą, kiaurymė – tai kad Užupyje galima gyventi, mylėti, dirbti, tačiau neįmanoma turėti.

1998 m. balandžio 1 d., Užupio Konstitucijos autoriai – Romas Lileikis ir Tomas Čepaitis, Paupio gatvės pradžioje esančioje lentoje paskelbė Konstituciją todėl, kad Lietuvoje dar trūksta tolerancijos, o tai „ateina iš baimės“.

Užupio Konstitucija skelbia:

  1.    Žmogus turi teisę gyventi šalia Vilnelės, o Vilnelė tekėti šalia žmogaus.
  2.    Žmogus turi teisę į karštą vandenį, šildymą žiemos metu ir čerpių stogą.
  3.    Žmogus turi teisę mirti, bet tai nėra jo pareiga.
  4.    Žmogus turi teisę klysti.
  5.    Žmogus turi teisę būti vienintelis.
  6.    Žmogus turi teisę mylėti.
  7.    Žmogus turi teisę būti nemylimas, bet nebūtinai.
  8.    Žmogus turi teisę būti nežymus ir nežinomas.
  9.    Žmogus turi teisę tingėti arba nieko nedaryti.
  10. Žmogus turi teisę mylėti ir globoti katę.
  11. Žmogus turi teisę rūpintis šunimi iki vieno iš jų gyvenimo pabaigos.
  12. Šuo turi teisę būti šunimi.
  13. Katė neprivalo mylėti savo šeimininko, bet sunkią minutę privalo jam padėti.
  14. Žmogus turi teisę kartais nežinoti, ar jis turi pareigų.
  15. Žmogus turi teisę abejoti, bet tai nėra jo pareiga.
  16. Žmogus turi teisę būti laimingas.
  17. Žmogus turi teisę būti nelaimingas.
  18. Žmogus turi teisę tylėti.
  19. Žmogus turi teisę tikėti.
  20. Žmogus neturi teisės prievartauti.
  21. Žmogus turi teisę suvokti savo menkumą ir didingumą.
  22. Žmogus neturi teisės kėsintis į amžinybę.
  23. Žmogus turi teisę suprasti.
  24. Žmogus turi teisę nieko nesuprasti.
  25. Žmogus turi teisę būti įvairių tautybių.
  26. Žmogus turi teisę švęsti arba nešvęsti savo gimtadienio.
  27. Žmogus privalo prisiminti savo vardą.
  28. Žmogus gali dalintis tuo, ką turi.
  29. Žmogus negali dalintis tuo, ko neturi.
  30. Žmogus turi teisę turėti brolių, seserų ir tėvų.
  31. Žmogus gali būti laisvas.
  32. Žmogus atsako už savo laisvę.
  33. Žmogus turi teisę verkti.
  34. Žmogus turi teisę būti nesuprastas.
  35. Žmogus neturi teisės padaryti kitą kartą.
  36. Žmogus turi teisę būti asmeniškas.
  37. Žmogus turi teisę neturėti jokių teisių.
  38. Žmogus turi teisę nebijoti.
  39. Nenugalėk.
  40. Nesigink.
  41. Nepasiduok.

 

Užupio Konstitucija lietuvių kalba.

Užupio Konstitucija žemaitiškai.

Parodai parengti naudoti šie šaltiniai:

  1. Birmontienė, Toma ir kt. Lietuvos konstitucinė teisė. – Vilnius, 2002. – 919, [5] p.
  2. Lietuvos Konstitucinis teismas.
  3. Lietuvos valstybės konstitucijos (su okupacijos periodu) 1918–1992 m. – Vilnius, 2020. – 191, [1] p.
  4. Lietuvos Respublikos Konstitucija.
  5. Lietuvos Respublikos Seimas.
  6. Maksimaitis, Mindaugas. Lietuvos valstybės konstitucijų istorija. – Vilnius, 2005. – 390, [2] p.
  7. Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2007, t. XII,   141.
  8. Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2006, t. X, p. 522