Leidinių paroda „Sparnuoti medžio drožiniai“ Muzikos ir meno skaitykloje
Leidinių paroda „Sparnuoti medžio drožiniai“ Muzikos ir meno skaitykloje
Naujoje Muzikos ir meno skaityklos parodoje pristatome jums lietuvių menininkų medžio drožėjų kūrybą. Kitaip jie vadinami lietuvių liaudies skulptoriais.
Medžio drožyba – meno šaka, apimanti meninių dirbinių iš medienos gamybą. Medis apdirbamas naudojantis įvairių formų raižytuvais, peiliukais, dildėmis. Naudojama mediena turi būti patvari, lengvai apdirbama, vientisa (dažnai naudojama liepa, klevas, ąžuolas, uosis). Kadangi dirbiniai iš medžio nėra ilgaamžiai, jų patvarumas didinamas padengiant laku, dažais. Medžio drožyba paplitusi daugelyje pasaulio regionų: dirbiniai įvairuoja nuo smulkių ornamentų, skulptūrėlių iki masyvių vientiso medžio skulptūrų, totemų stulpų.
Lietuvoje medžio drožinėjimas turi gilias tradicijas. Medinių kryžių, stogastulpių, koplytstulpių, rūpintojėlių gamyba (kryždirbystė) laikoma nacionaliniu šalies paveldu.
Ekspoziciją pradedame Marijos Matušakaitės knyga „Lietuvos skulptūra iki XVII a. vidurio“. Šioje knygoje pirmąsyk vienoje vietoje rasime visas gotikines ar renesansines skulptūras. Kai kurios iš jų – šiandienės meno istorijos naujiena. Knygos aprėpiama erdvė netikėta – Baltarusija, Ukraina, Palenkė pasirodo kaip Lietuvos praeities liudytojos Didžiosios Kunigaikštystės geografija.
Medžio drožybos menas neįsivaizduojamas be garsiausio XX a. dievdirbio Liongino Šepkos. Drožinėti L. Šepka pradėjo tik įžengęs į penktą dešimtį, 1950 m. sukūrė apie 1500 medinių skulptūrų: apvalių žmogaus ūgio statulų, žvėrių ir paukščių figūrėlių, bareljefų. Kūryboje vyravo religinė tematika, legendų, dainų, gamtos motyvai. Parodoje rodome du L. Šepkos kūrybai skirtus meno albumus.
Sauliaus Lampicko iš Dzūkijos kūryba – įvairi: jis drožia sakralinės temos kūrinius, kryždirbystės objektus, taip pat mitologinius siužetus, nevengia ir šių dienų aktualijų. Savita S. Lampicko kūryba išsiskiria šių dienų liaudiškosios medžio drožybos kontekste. Drožiniuose atsispindi nuoširdus autoriaus santykis su gamta, religija, mitologija. 2008 m. jo kūryba buvo įvertinta Liongino Šepkos premija. Knygos apie S. Lampicką pavadinimas „Sparnuota medžio drožyba“ įkvėpė ir parodos temą.
Daugiau kaip 30 metų Anykščiuose kūrė medžio drožėjas ir kryždirbys Jonas Tvardauskas. Jo drožinius, bareljefus, monumentalias skulptūras daugelį metų buvo galima matyti parodose, lankytinose ir memorialinėse vietose – prie kultūros istorijos paminklų, mokyklų, kultūros namų bei kitų visuomeninės paskirties pastatų interjeruose. Autoriaus darbų yra ir užsienyje. Jo kūriniai eksponuojami Lemonto liaudies meno muziejuje Čikagoje, JAV lietuvių namuose Lemonte. Drožtos stacijos puošia Valgos (Estija) miestelio katalikų bažnyčią, stogastulpis Karaliui Mindaugui – Lietuvos ambasados kiemą Prahoje, skulptūra ir dekoratyvinis pano gražina Čekijos miesto Nepomuko mokyklą.
Parodoje rasite Lietuvos nacionalinio muziejaus leidinį „Liaudies meistras Jonas Bugailiškis. Kryžiai, skulptūros, muzikos instrumentai, kaukės, žaislai, inkilai“. Jis skirtas įvairiapusei liaudies meistro Jono Bugailiškio kūrybai ir edukacinei veiklai. Skaitytojas supažindinamas su jo sukurtais kryžiais ir skulptūromis, rekonstruotais ir senaisiais tradiciniais lietuvių muzikos instrumentais, žaislų kopijomis, neįprastų pavidalų inkilais, Užgavėnių kaukėmis ir meistro santykį su gamta ir tikėjimu atspindinčiais kūriniais.
Virgilijus Vaičiūnas – Lietuvos tautodailininkas, medžio skulptorius, architektas. Knygoje „Iš medžio iškirsti stebuklai“ gausu medžio drožinių, paremtų modernia medžio plastika, įkvėpta šiuolaikiško žmogaus pasaulėjautos. „Skulptūra neturi būti padaryta iki galo, ją turi užbaigti pats žiūrovas“ – sako V. Vaičiūnas. Siūlome ir parodos lankytojams kūrybinių įkvėpimų, vartant „medinių stebuklų“ knygas.
Parodos apžvalgą pabaigsime Paryžiuje studijas baigusio ir Prancūzijoje dirbusio Antano Mončio kūryba. Mončys dalyvavo Nepriklausomųjų salono parodoje, sukūrė 16 skulptūrų Šv. Marcelio bažnyčioje Lione, surengė individualių parodų Prancūzijoje, Belgijoje, Vokietijoje, Monake, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Italijoje, Lietuvoje. Vadovavo skulptūrų studijoms Paryžiaus universitete, Europos meno akademijoje Triere, UNESCO skulptūros studijai Tulūzoje. Tomo Sakalausko knygoje „Ketvirtoji dimensija. Prologas, septynios dalys ir epilogas“ gretinamos A. Mončio ir Justino Mikučio gyvenimo ir kūrybos paralelės.