Išvirkščias miestas. Visuomenės veidrodis. Atminties kraštovaizdis. Meno ir istorijos sodas. Moralės akademija. Žmonių muziejus. Tai prasmės ir funkcijos, XIX a. pradžioje įžvelgtos naujai įrengiamose kapinėse tiek Vilniuje, tiek Vakarų Europoje.
Dr. Eglė Bazaraitė monografijoje „Kapinės už miesto, miške“ dekonstruoja trejų Vilniaus katalikų kapinių – Rasų, Bernardinų ir Saulės – erdvinę struktūrą, brėžia paraleles ir išryškina prieštaras su to laiko kapinėmis krikščioniškame Europos branduolyje. Monografijoje į katalikų laidojimo kraštovaizdžius žvelgiama pasitelkiant architektūrines priemones, pristatant šias miesto teritorijas kaip daugiasluoksnį erdvinį konstruktą, suformuotą istorinių bei kultūrinių kontekstų.
„Šioje knygoje bene pirmą kartą kalbant apie kapines susitelkiama ne ties laidotaisiais, ne ties antkapiais, teritorija, istorinėmis žiniomis, tačiau stengiamasi pažvelgti į Vilniaus kapinių simboliką, tradiciją, vertybes, aplinką ar kontekstą. Knygoje dėstomos mintys leidžia plačiau ir giliau suprasti istorines kapines kaip kultūros reiškinį Vilniuje, o kartu ir visoje Lietuvoje. Knygoje formuluojami teiginiai praplečia suvokimą, bet, svarbiausia, kviečia dialogui ir diskusijai.“ – kultūros ir dailės istorikas dr. Mindaugas Paknys (Lietuvos kultūros tyrimų institutas)
Kapinės už miesto, miške : katalikų laidojimo kraštovaizdžiai XIX a. Vilniuje : mokslo monografija / Eglė Bazaraitė. – [Vilnius] : Lapas, [2023]. – 343, [1] p.. – ISBN 978-609-8198-73-7. – UDK 718(474.5-25)(091)