2022 m. gruodžio 24 d. sukanka 100 metų, kai gimė avangardinio kino kūrėjas ir kino kritikas, rašytojas ir poetas Jonas Mekas. Šio žmogaus kūryba buvo itin svarbi pasaulinei kultūrai ir naujų meno formų paieškai, formavo visuomenės istorinę sąmonę, skatino neprarasti lietuviškumo ir garsino Lietuvos vardą. Įvertinant Kūrėjo darbų svarbą ir reikšmę, šie metai paskelbti Jono Meko metais.
Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių kilmės poetas, kinematografininkas, kino kritikas Jonas Mekas gimė 1922 m. gruodžio 24 d. Semeniškiuose (Biržų raj.), gausioje Povilo ir Elžbietos Mekų šeimoje. Joje dar augo sūnūs Adolfas, Povilas, Petras, Kostas ir duktė Elžbieta.
Ant tėvo kelių, 1928 m. Nuotr. iš knygos „Žmogus be vietos“ (2000 m., p. 525)
Nuo pat jaunų dienų buvo aktyvus publicistas – redagavo laikraščius „Naujosios Biržų žinios“, „Panevėžio apygardos balsas“. 1943 m. baigė Biržų gimnaziją. Lankė Panevėžio dramos teatro vaidybos studiją (vadovas J. Miltinis). 1944 m. pasitraukė iš Lietuvos, su broliu Adolfu 8 mėnesius buvo kalinti priverstinių darbų stovykloje Elmshorne, Vokietijoje.
Paskutiniai mėnesiai gimtųjų Semeniškių sodyboje. Broliai Jonas, Petras ir Adolfas su mama, 1944 m. gegužės 28 d. Nuotr. iš knygos „Gyvenimo laiškai“ (2019 m., p .31)
Po karo, 1946–1947 m. Mainzo universitete studijavo filosofiją ir literatūrą. 1946–1948 m. Wiesbadene su Leonu Lėtu, Algirdu Landsbergiu ir broliu Adolfu leido avangardinį kultūros žurnalą „Žvilgsniai“. 1949 m. pabaigoje JT pabėgėlių organizacija broliams padėjo išvykti į JAV. Taip jie atsidūrė Niujorke.
Jonas ir Adolfas Mekai prieš išplaukdami į JAV, 1949 m. Nuotr. iš knygos „Gyvenimo laiškai“ (2019 m., p. 48)
Praėjus vos dviem mėnesiams po atvykimo, J. Mekas pasiskolino pinigų pirmajai „Bolex“ kino kamerai įsigyti ir pradėjo filmuoti trumpas savo gyvenimo akimirkas. Netrukus jis įsitraukė į Amerikos avangardinio kino judėjimą. 1954 m. kartu su broliu Adolfu įkūrė žurnalą „Film Culture“, kuris netrukus tapo svarbiausiu kino leidiniu JAV.
Darbe „Graphic Studios“, 1952 m., Nuotr. iš knygos „Žmogus be vietos“ (2000 m., p. 429)
1958 m. J. Mekas pradėjo savo legendinę „Movie Journal“ rubriką „Village Voice“. 1962 m. įkūrė Kino kūrėjų kooperatyvą, o 1964 m. – kino kūrėjų kinoteką, kuri ilgainiui išaugo į „Anthology Film Archives“ – vieną didžiausių ir svarbiausių pasaulyje įstaigų, kurioje saugomi ir rodomi avangardiniai filmai.
J. Mekui ir sutuoktinei Hollis Melton 1974 m. gimė duktė Oona, o 1981 m. – sūnus Sebastianas.
Informacija parengta remiantis:
- Jono Meko kūrybos interneto svetainė;
- Modernioji lietuvių egzilio proza. – Vilnius, 2006. – P. 89;
- Visuotinė lietuvių enciklopedija, el. straipsnis apie Joną Meką.
Ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu su broliu Adolfu parašė 3 pasakų knygas („Trys broliai ir kitos pasakos“, 1946 m.; „Iš pasakų krašto“, 1947 m.; „Knyga apie karalius ir žmones“, 1947 m.) Kinematografinio pasakojimo būdas ryškus poezijos rinkinyje „Semeniškių idilės“ (1948). Eilėraščių rinkiniai „Gėlių kalbėjimas“ (1961), „Pavieniai žodžiai“ (1967), „Reminiscensijos“ (1972), „Dienoraščiai 1970–1982“ (1985), „Žodžiai ir raidės“ (2007) – fragmentiški, kaleidoskopiški, impresionistiniai, daug reikšmės teikiama kiekvienam žodžiui ar skiemeniui, intonacijai, pauzėms tarp žodžių. J. Meko poeziją veikė Rytų estetika. Dienoraščių ir esė knygoms „Neturiu, kur eiti“ (I had Nowhere to go 1991), „Laiškai iš Niekur“ (1996), „Žmogus be vietos: Nervuoti dienoraščiai“ (2000), sapnų knygai „Mano naktys“ (2007) būdinga ekspresyvi psichoanalizė, būties apmąstymai. Parengė pokalbių ir laiškų rinkinį „Trys draugai: John Lennon, Yoko Ono, Jurgis Mačiūnas“ (1998). Dar išleista: rinktinės „Poezija“ (1971, 2001, 2021), prozos knyga „Žmogus prie lyjančio lango“ (2010). 2020 m. išleista laiškų knyga „Jono ir Adolfas Mekai: Gyvenimo lai(š)kai“ (sudarė Kęstutis Pikūnas, anglų kalba pavadinimu „Letters Home“, 2021 m.).
Jonas ir Adolfas Mekai, Niujorkas, apie 1958 m. Nuotr. iš knygos „Gyvenimo laiškai“, 2019 m., p. 9
J. Mekas 1962 m. su kitais menininkais įkūrė Kino kūrėjų kooperatyvą, 1964 m. – „The Filmmakers’ Cinematheque“, 1964–1970 m. buvo įstaigos direktorius, 1970 m. įkūrė Filmų antologijos archyvą Niujorke – tai vienas didžiausių avangardistinio kino archyvų pasaulyje.
J. Mekas vienas pirmųjų pasaulyje išplėtojo dokumentinio filmo dienoraščio žanrą („Prarasta, prarasta, prarasta“ / Lost Lost Lost, 1976 m., „Rojus dar neprarastas“ / Paradise Not Yet Lost, 1977 m., „Netobuli trijų vaizdų filmai“ / Inperfect 3-Image Films, 1995 m.). Juose rodomi įvykiai, situacijos, vaizdai, miestai, metų laikai, draugai.
Su broliu Adolfu sukūrė šiuo filmus: „Medžių ginklai“ (Guns of the Trees, 1961 m.), „Dienoraščiai, pastabos ir eskizai“ (Diaries, notes and sketches, 1964–1969 m.), „Prisiminimai iš kelionės į Lietuvą“ (Reminiscences of a Journey to Lithuania, 1972 m.), nufilmavo Niujorko J. Malinos ir J. Becko pastatytą pjesę 4Brigas“ (The Brig, 1964 m., už kurį pelnė Venecijos dokumentinių filmų festivalio Didijį prizą).
Sukūrė 160 avangardistinio kino portretų („Scenos iš Andy Warholo gyvenimo“ / Scenes from the Life of Andy Warhol, 1965–82 m., „Zefiro Torna, arba Vaizdai iš Jurgio Mačiūno gyvenimo“ / Zefiro Torna or Scenes from the Life of George Mačiūnas, 1992 m., „Su gimtadieniu, Johnai Lennonai“ / Happy Birthday to John Lennon, 1996 m., „Tautos gimimas“ / Birth of Nation, 1997 m.). Protestuodamas prieš meną, vaizduojantį dramatiškus, svarbius įvykius, J. Mekas filmuose siekė parodyti žmogų kasdienybėje, atskleisti jo jausmus, emocijas, išaukštinti nereikšmingus gyvenimo momentus. Stiliui būdinga improvizacinė kompozicija, filmuojant ir montuojant įterpiami trumpi vaizdai. J. Meko kūryba ir veikla padarė didelę įtaką pasaulio avangardistinio kino raidai.
Apie J. Meką ir A. Meką sukurtas dokumentinis filmas „Kalbėti į pačią širdį“ (1971 m., režisierė B. Pajėdienė). Apie J. Meką sukurti dokumentiniai filmai „Jono Meko antologija“ (2000), „Niujorkas – mano šuo“ (2004 m., abiejų režisierius V. V. Landsbergis), „Aš radau, arba Palakiojimai“ (2001, režisierius A. Maceina), „Rojaus fragmentai“ (Fragments of Paradise 2022 m., režisierė Katie Davison). Nuo 2006 mediatekoje Meno avilys Vilniuje saugomas J. Meko fondas. 2007 m. Vilniuje įkurtas Jono Meko vizualiųjų menų centras. 2020 m. Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešojoje bibliotekoje įkurtas Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centras. 2021–2022 m. Lietuvoje rodyta fotografijų apie J. Meką paroda „Semeniškių idilės“.
2022 m. pavasarį „Šviesių žmonių parkelyje“ Antazavėje (Zarasų r.) įsikūrė pirmasis „gyventojas“ – Jono Meko skulptūra, kurią sukūrė skulptorius Mykolas Sauka. 2022 m. gruodžio 9–10 d. Klaipėdos valstybiniame dramos teatre pristatytas lenkų rež. Michało Borczucho spektaklis „Lost Lost Lost“ apie JAV avangardinio kino krikštatėviu vadinamo Jono Meko gyvenimo vingius ir jo kūrybą.
2022 m. gruodį, po 3 metus trukusių atnaujinimo darų, atidarytas Jono Meko skersvėjis. Gatvelėje jau yra Žygimanto Amelyno sukurta freska, vaizduojanti J. Meką pagal Antano Sutkaus nuotrauką. Taip pat vaizdo įrašai, bylojantys apie J. Meko akimirkas Lietuvoje.
Venecijos dokumentinių filmų festivalio Didysis prizas (1964). Lietuvos nacionalinė premija (1995). Ordino Už nuopelnus Lietuvai Didysis kryžius (2003). Venecijos bienalės specialusis žiuri paminėjimas (2005), Pasižymėjimo ženklas (2008, Austrija).