PRAĖJĘS RENGINYS. Viktorijos Daniliauskaitės ir Ryčio Valantino jungtinės parodos „Diena nuo pirmadienio“ atidarymas
PRAĖJĘS RENGINYS. Viktorijos Daniliauskaitės ir Ryčio Valantino jungtinės parodos „Diena nuo pirmadienio“ atidarymas
|
Prasideda:
2021-10-15 18:00Baigiasi:
Vieta:
Lazdynų biblioteka |
Spalio 15 d., penktadienį, 18.00 val. kviečiame į Viktorijos Daniliauskaitės ir Ryčio Valantino jungtinės parodos „Diena nuo pirmadienio“ atidarymą su menotyrininku Gyčiu Oržikausku Lazdynų bibliotekoje (Architektų g. 17).
Viktorija Daniliauskaitė:
Gimė 1951 m. Jakutske (Rusija) tremtinių šeimoje. 1956 m. su šeima grįžo į Lietuvą.
1968–1974 m. grafikos studijos LTSR valstybiniame dailės institute.
Nuo 1977 m. dalyvauja parodose.
Ilgus metus dirbo Vilniaus universiteto, vėliau Medicinos bibliotekoje. Gyvena Vilniuje.
Apdovanota diplomu Talino grafikos trienalėje (1983), Diplomu Rygos mažosios grafikos trienalėje (1987), Kultūros ministerijos prizu (1989), diplomu XXVI Baltijos šalių knygos meno konkurse. (1994), Pirmąja premija tarptautiniame ekslibrisų konkurse (1996).
Kūrinių yra Lietuvos dailės muziejuje, privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.
Rytis Valantinas:
Gimė 1961 m. Kaune.
1979 m. baigė Vilniaus M. K. Čiurlionio meno mokyklą.
1979-1986 m. studijavo grafiką Vilniaus dailės akademijoje.
1994-2005 m. dirbo lektoriumi Vilniaus dailės akademijos Piešimo katedroje. Nuo 1987 m. dalyvavo įvairiose grafikos parodose bei trianalėse Lietuvoje ir užsienyje. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1990-1991 m. dalyvavo Lietuvos talonų ir banknotų grafinio dizaino kūrime. Dailininkas yra 10 ir 25 talonų, 100, 200 Lt bei į apyvartą nepatekusio 1000 litų banknotų nominalų autorius.
Nuo 2005 iki 2009 m. Rytis Valantinas gyveno Atėnuose, kur daugiausiai dirbo tapybos srityje ir sukūrė tapybos darbų ciklų, inspiruotų asociacijų, potyrių, atradimų, gyvenant Graikijoje. Nuo 2008 m. dailininkas dalyvauja įvairiose tapybos parodose.
Gytis Oržikauskas (gimė 1987m.) – menotyrininkas, paveldosaugininkas, architektas, darbo dienomis valstybinės kultūros paveldo komisijos vyriausiasis specialistas, laisvalaikiu – fotografas, tapytojas, savamokslis kūrėjas, skatinantis pažvelgti į Vilniaus miestą kitu kampu.
Išsilavinimo sritys: architektūra (bakalauro laipsnis), menotyra (architektūros istorija ir teorija, magistro laipsnis). Jau devynerius metus dirba paveldosaugos srityje, Kultūros paveldo departamente ir Valstybinėje kultūros paveldo komisijoje.
Renginys yra projekto „Naują pažinti – seną prisiminti“ dalis. Projektą remia Vilniaus miesto savivaldybė.
Dalyvauti renginyje gali asmenys, turintys galimybių pasą ar kitą galimybių pasui tolygų dokumentą. Renginio metu privaloma dėvėti apsauginę veido kaukę.
Paroda veiks iki lapkričio 16 d.
Informacija telefonu: 852 44 5121
Diena prasideda tarp žemės ir dangaus: Viktorijos Daniliauskaitės ir Ryčio Valantino tapybos paroda Lazdynų bibliotekoje
Lazdynų biblioteka sveikina du išskirtinius dailininkus – Viktoriją Daniliauskaitę ir Rytį Valantiną, spalio 15 dieną atidarančius savo jungtinę parodą „Diena nuo pirmadienio“. Abu dailininkai veikiausiai negalėjo išsirinkti geresnės vietos savo darbams eksponuoti, negu sostinės rajone, garsėjančiame gamtiškumu ir šviesos efektais.
Lazdynai Viktoriją Daniliauskaitę pasitinka savo palėptais ženklais. Nuo žemės paviršiaus nušluoti kaimai virto daugiabučių gyvenamųjų namų utopija, tačiau statytojai gudriai ir pagarbiai naujuose kiemuose paliko istorijos liudininkus. Tai visų įmanomų dydžių, formų ir konfigūracijų gysloti senieji rieduliai, palikti ženklinti sankryžas, pėsčiųjų alėjas, perėjas ir miškelius. Akmenys kaip dėmesio objektai tiek mūsų rajone, tiek V. Daniliauskaitės „objektų“ parodoje pasirinkti neatsitiktinai: neatmenamą krašto istoriją jie pasakoja nuo ledynmečio, o žmogaus istoriją jie pasakoja amžinumu – akmens neįmanoma sunaikinti, jį galima sutrinti į dulkes, tačiau tos pačios dulkės tėra tik kitas, efemeriškas akmens pavidalas. Akmens užgimimas praeities bendruomenėms buvo ypatingas įvykis – antikoje iš dangaus nukritę trys akmenys buvo garbinami kaip grožio ir harmonijos deivės charitės. Akmenys taip laikyti promotės žemės kaulais, juos per petį mėtydami protėviai tariamai atkūrė po tvano išmirusius žmones. Tokiais būdais mitologijoje buvo bandoma paaiškinti mistišką akmenų trauką, kurią jaučiame rinkdami į jūros krantą išmestus akmenėlius. V. Daniliauskaitė yra plačiai žinoma kaip grafikė, pasišventusi tautiškumo, baltų mitologijos bei sakmių ir aplamai lietuviškos pajautos temoms. Autorės darbai liaudies meną primena dideliu abstrakcijos lygiu, kuomet kiekviena figūra, siluetas ar forma yra įkrauti perkeltine prasme ir apvalyti nuo blaškančių nereikalingumų. Pasakojimas ir simbolika yra svarbiausi jos kūrybos aspektai, todėl kas geriausiai galėtų papasakoti mūsų krašto istoriją, negu akmenys. Grožio ir harmonijos temą sukomponuoti akmenys atliepia savo spalvingumu – pastabi grafikės akis mato natūralią akmenėlių tonaciją nuo juodos į baltą per įvairiausių pilkų atspalvių gradaciją. Tarytum kadaise egzistavo tolygiai iš juodos į baltą persiliejantis luitas, sudaužytas į šipuliukus, kuriuos autorė surinko atgal savo kompozicijose. Kituose paveiksluose atvirkščiai – akcentuotas akmenėlių margumas. Jie kaip maži paukščių pulkeliai maišosi sūkuriuose. Margumas, monochromatika bei laipsniškas tonavimas buvo mūsų protėvių pasaulio matymo kategorijos, atspindėtos visur, net tautiniame kostiume. Tarsi ženklindama šį faktorių autorė akmenėlius apvilko liaudiškas spalvas primenančiais siūlais. Akmenų, kaip promotės kaulų įspūdis stebėtojui aiškiai parodytas sugretinant darbus, kuriuose svarbūs jau nebe akmens, bet tautinės geometrijos, ornamentikos bei juostų įvaizdžiai.
Rytį Valantiną Lazdynai pasitinka kaip Vilniaus saulėtekių ir saulėlydžių šventovė. Netoli „Ryto“ skulptūros esanti atodanga vadinama miesto balkonu saulėtekiams stebėti, o patys Lazdynai saulę sulaiko ilgiausiai, net miesto centro slėniui paskendus į šešėlį. Publika R. Valantiną pažįsta kaip grafiką, sukūrusį lietuviškojo lito atvaizdus, arba kaip santūrių tonų figūratyvių siužetų tapytoją. Šįkart R. Valantinas pristato iš svečių šalių atvežtus saulės atšvaitus, ištapytus kruopščiai komponuotais, vienas kitą subtiliai pastiprinančiais arba atmušančiais, minkštais it pastelė tonais. Švelni kaip ūkas šviesa užpildo paveikslų erdvę ir alsuoja mistiška atmosfera, iš praeities atliepiančia tapytojo J. M. W. Turner (1775–1851) įžvalgas apie amžinumą, laikinumą, neapibrėžtumą, kismą ir būtį – viską, ką galima nupasakoti vien šviesos efektais. Graikijoje tapyti paveikslai švyti ryškiu, šiuolaikišku koloritu, tačiau jie įkrauti klasikine, amžina tema – ką visos kartos matydavo saulės nutviekstame danguje? Autorius šiems paveikslams priešpastato porą abstrakčių kompozicijų, kuriose prigesinti, žemiški tonai kondensuojasi į aiškias ribas turinčius plastiškus siluetus. Skirtumas tarp efemeriškų, nepamatuojamą gylį turinčių dangiškų kompozicijų ir sąlyginai plokščių, žemiškų, kilimą primenančių abstrakcijų atliepia ir abiejų dailininkų darbų tarpusavio ryšį – kontrastą tarp žemės ir dangaus pradų ir šių sferų skirtingą simboliką, egzistuojančią mūsų kolektyvinėje kultūrinėje sąmonėje.
Menotyrininkas Gytis Oržikauskas