PRAĖJĘS RENGINYS. Lėlių paroda „Vaikystės takais“
PRAĖJĘS RENGINYS. Lėlių paroda „Vaikystės takais“
|
Prasideda:
Baigiasi:
Vieta:
Naujosios Vilnios biblioteka |
Kviečiame į lėlių parodą „Vaikystės takais“ Naujosios Vilnios bibliotekoje, Gerovės g. 1. Paroda veiks iki spalio 14 d.
Parodoje pamatysite 5 autorių rankų darbo lėles. Pačios lėlės atrodo lyg gyvos, neseniai išlipusios iš nerealios pasakos ir atsidūrusios mūsų realiame pasaulyje. Parodoje gausu ne tik pasakų motyvų, bet ir cirko, kabareto ar legendų poskonių. Kaip visos autorės teigia, lėlininkystė yra toks amatas, kuris reikalauja puikiai išmanyti ne tik siuvimą, bet ir piešimą, siuvinėjimą, dizainą, batsiuvystę ir net fotografiją.
Daugiau apie autores:
Larisa Junevičienė į lėlių pasaulį įsitraukė jau 2017 m. menų studijoje „Artoteka“. Larisos lėlės it gyvos, gali keisti drabužius, nusiauti batus, sėdėti ar stovėti. Autorė teigia, jog lėlininkas turi išmanyti anatomiją, valdyti ir skulptoriaus, ir dailininko, ir kirpėjo, ir siuvėjo, ir batsiuvio, ir juvelyro amatą. „Svarbiausia – įsiklausyti į savo kuriamą lėlę, kuri pati pasako iš kokios epochos ar pasakos ji atkeliavo, kokios nori suknelės, netgi pasako kuo ji vardu.“
Daivą Maminskienę nuo vaikystės žavėjo elfai, fėjos, raganaitės, kiškiai, varlės ir lapės ir kiti pasakose aktyviai veikiantys veikėjai. Būtent tokius pasakiškus veikėjus autorė perkelia į gyvą pasaulį, nes jos darbai – lyg pasakos inscenizavimas realybėje. Pasakų motyvų Daiva mato ir kasdienybėje: „Dažnai stebiu žmones. Kartais man jie atrodo įdomūs, kartais keisti ir juokingi, su elfų ausimis.“
Olga Slavinskienė kas savaitę veda lėlių siuvimo pamokėles vaikams. „Kai vaikas sukuria savo pirmą lėlę, džiaugsmo būna tiek, kad atrodo galima juo pripildyti visą pasaulį. Tai mane motyvuoja kurti toliau.“ Rankdarbiai autorę lydi nuo pat vaikystės: ji visada mėgo siūlus, karoliukus, žavėjosi, kaip iš tokių paprastų dalykų galima sukurti neįprastą grožį. Į lėlių pasaulį Olga pasinėrė palaipsniui: iš pradžių siuvinėjo kryželiu, vėliau siuvo pliušinius meškiukus, o galiausiai pabandė siūti lėles. Prie šio amato ir pasiliko. „Mano mėgstamiausia akimirka, kai pamatai, kad lėlė žiūri į tave, pajunti jos sielą.“ – sako Olga Slavinskienė
Olga Norvilienė yra kitų šios parodos lėlininkių mokytoja. Galima teigti, kad be jos nebūtų ir šios parodos. Vilniuje, Stepono g. 20, yra įsikūrusi Olgos studija, net pro langą galima pamatyti studijoje esančių Olgos kurtų lėlių. Jos lėlės gyvos, turi savo charakterį ir savitus bruožus, net emocijas. Olga šiltai priima kiekvieną lankytoją, papasakoja apie savo lėles, studijoje vedamus užsiėmimus, leidžia lėles imti į rankas ir pajusti lėlininko amato dvasią.
Olga Antonenko gimė Rygoje, tačiau šeimą sukūrė Vilniuje: „Ryga ir Vilnius yra pasakų miestai, todėl nieko keisto, kad norėjau pasaką prikelti gyvybei“. Autorė teigia, jog lėlių kūrimas – daugiadisciplininė kūryba, kurioje reikia derinti piešimą, lipdymą, siuvinėjimą, siuvimą, karoliukų vėrimą, drožybą, pasaulio istoriją bei literatūrą, keliones, anatomijos žinias. O viso šio neįmanoma suderinti be lakios FANTAZIJOS. „Drugelio skrydis, graži gėlė ar nukritęs lapas – visa tai gali tapti postūmiu kurti naują lėlę“ – sako Olga.