PRAĖJĘS RENGINYS. Gražinos Vitartaitės tapybos darbų paroda
PRAĖJĘS RENGINYS. Gražinos Vitartaitės tapybos darbų paroda
|
Prasideda:
Baigiasi:
Vieta:
Lazdynų biblioteka |
Kviečiame į Gražinos Vitartaitės tapybos darbų parodą Lazdynų bibliotekoje, Architektų g. 17. Paroda veiks iki 2023 m. sausio 8 d.
Apie autorę:
„Stebėdama amžinąją gamtą ypač akivaizdžiai jaučiu savo laikinumą, tapatumą. Tada norisi dar labiau branginti dienas ir valandas.“
GRAŽINA VITARTAITĖ gimė 1942 m., Krekenavoje, Panevėžio rajone.
1957-1960 m. mokėsi Kauno dailės mokykloje, 1966 m. baigė monumentaliąją tapybą Valstybiniame Dailės institute (dabar Vilniaus Dailės akademija).
Nuo 1970 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narė.
1980-1989 m. Valstybinio Dailės instituto Tapybos katedros vyr. dėstytoja, docentė, katedros vedėja.
Surengė per 60 autorinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Dalyvavo bendrose menininkų parodose Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Austrijoje, Vokietijoje, JAV. Dailininkės tapybos darbų yra įsigiję Vilniaus ir Kauno muziejai, Rusijos Dailės fondas, LR fondas, LR Vyriausybės Baltijos poilsio namai, privačios meno galerijos, kolekcininkai Lietuvoje, JAV, Kanadoje, Prancūzijoje, Izraelyje, Suomijoje ir kitur.
Menotyros mokslų daktarė, docentė, Lietuvos Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatė Nijolė Tumėnienė:
„Gamta Gražinai Vitartaitei yra svarbiausias įkvėpimo šaltinis ir tai netrukdo dailininkei laisvai improvizuoti, kurti įtaigius, modernistinius, fantastinius vaizdus, derinti tradiciją su konceptualiu nūdienos mąstymu. Jos kompozicijos sukuria platų visatos pojūtį ir savitą filosofinio pasaulio matymą.“
Menotyros mokslų daktaras, profesorius Algis Uždavinys:
„ … Vienas svarbiausių šios menininkės bruožų yra gilus atsakomybės jausmas, nenorint paklusti lėkštai ir paviršutiniškai madai, kurią mėgina diktuoti neišmanėlių užgaidoms paklūstanti komercija. Šiuo požiūriu G. Vitartaitė ištikima rimtas estetines vertybes palaikančiai bei saugančiai tradicijai, kuri grindžiama poetišku subjekto santykiu su gamta, grožio, harmonijos ir saiko teigimu. Autorei svetima žmogaus orumą bei dvasinį integralumą pažeidžianti tendencija šiuolaikinėje dailėje, todėl ji nenori nieko gąsdinti ar šokiruoti, bet kviečia ramiai estetinei meditacijai, kupinai džiaugsmo vidinės dermės, svaiginančios laisvės pojūčio. Nors peizažas dažnai tėra prielaida subtiliems sielos virpesiams, raiškos pavidalo ieškančioms mintims, emocijoms perteikti, menininkė išsaugo intymų santykį su išorine tikrove ir jį brangina, neleisdama sau nuslysti į atsietų mentalinių abstrakcijų sritį. Jai rūpi išgyventi estetinę gamtos ir stebinčio subjekto vienovę, kuri nėra monotoniška, bet pilna įvairiausių detalių, spalvinių niuansų, romantiškų pajautų.
Nesuklysime tardami, kad G. Vitartaitės darbai yra tarsi meniniais vaizdais perteiktos muzikinės improvizacijos virstančios savotišku himnu pasauliui ir jame su savo būties paslaptimi žaidžiančiam žmogui. Todėl meilės grožiui menininkė nedeklaruoja tiesmukiškai – jai svetima socialinė didaktika, kadangi jūros ošimo ir vėjo dvelksmo neįmanoma perteikti manifestais.“
Menotyrininkė Gražina Gurnevičiūtė:
„Gražina Vitartaitė – savito peizažo meistrė – gamtos lyrikė, stichijos poetė, iliuzijų virtuozė. Jos abtrahuotos, fantazija persmelktos impresijos toli peržengė įprastas žanro ribas ir praplėtė tradicinio lietuviško peizažo kontekstą. Nedaug yra dailininkų, kurie savo kūryba būtų taip giliai įsiskverbę į gimtojo krašto dvasinę prigimtį ir kartu išliktų modernūs, nepriklausomi bei atviri mus supančiam pasauliui ir sau pačiam.“
Akademikas, habilituotas daktaras profesorius Romualdas Grigas:
„ … Man regis, kad iš tapytojos G. Vitartaitės drobių ypatingu dvasingumu, jo spindesiu alsuoja kompozicijos, kurios primena, nurodo žmogaus atsakomybę – atsakomybę už tą sakralumą, kuris praturtina jo paties prigimtį, teikia stiprybę. Primena ir prigimtinę pareigą bylinėtis už sakralumo pasaulyje tęstinumą: priešintis beprasmybei, tuščiaskambei butaforijai…“
Filosofijos mokslų daktaras VU docentas Naglis Kardelis:
„ … Tapyba, kuri jos kūrėjos suvokiama tuo pat metu, kaip ir muzika, ir kaip poezija, ir kaip filosofija atskleidžia Gražinos Vitartaitės siekį kurti menų sintezės idėją grįstą universalų meną, peržengianti siaurai suvokiamos „grynosios“ tapybos ribas. Tai tarsi lietuviškos dvasios šviesa erdvės properšose ir laiko šuliniuose, kurią privalome pastebėti anapus įprastos, kūno akimis regimos šviesos bei spalvos…“
INDIVIDUALIŲ PARODŲ KATALOGAI:
Gražina Vitartaitė. Tapya. Painting. Malerei. Vilnius. 1997.
Gražina Vitartaitė. Tapya. Katalogas. Vilnius, 2002.
TAPYBOS ALBUMAI:
Gražina Vitartaitė.Vidinės laisvės link. Tapybos albumas. Vilnius: TYPOART 2007, 168 p.
Gražina Vitartaitė. Kuršių nerija/ The Curonian Spit/ Die Kurische Nehrung. Tapya. Painting. Malerei. Vilnius:UAB Petro ofsetas. 2010, 64 p.
Gražina Vitartaitė. Peizažo metamorfozės. Tapya. Vilnius: UAB Petro ofsetas. 2015, 80 p.