„Aš iš meilės gavau džiovą…: dainos apie širdies sopulius“ – romansų rinkinis, kurį pristatome šią savaitę Muzikos ir meno skaitykloje.

Lietuvos literatūros tyrinėtoja Viktorija Daujotytė rašo:

„Lietuvių klasikinės tautosakos meilė santūri, daug gražių širdies žodžių, bet nėra kraujo – aistros. To baisaus ir baugaus neramumo, kuris verčia ir nusikalsti. To siautulingo, karnavališko džiaugsmo, kuris nesirūpina formos dailumu. Svarbu išsilieti, išsirėkti; išsidainuoti taip, kad ašaros plauktų upeliais, o plaukdamos plautų amžinas meilės žaizdas, atviras ar slaptas. Būtent tokią galią turi romansas, dainuojamasis eilėraštis. Jo kilmės šaknys – romanų kraštuose, Ispanijoje, kurios žmonės karšto temperamento, aistringi. Romansas buvo įdomus poetams, daug šio žanro kūrinių rusų poezijoje ir muzikoje. Užtenka romanso pavyzdžių ir lietuvių poezijoje – iki J. Strielkūno, XX a. pabaigoje ištarusio: ,,O mūsų meilė mirdama dainavo“ ir pakartojusio vieną svarbiausių romanso motyvų – nelaimingą meilę, širdies sopulių priežastį.

Romanso pasirodymas Lietuvoje yra susijęs jau ne su kaimo, o su miestelio (jei ne miesto) kultūra, ne su uždara sodyba ar su lauku, kaip klasikinė liaudies daina, o su atvirėjančiu pasauliu, su mokykla, žurnalu, laikraščiu. Romansas gauna impulsų iš literatūros, iš radijo, kai jis jau pasiekė Lietuvą. Romansus kuria jau rašto pramokę, romansai nusirašomi. Gimę šio amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais turėdavo dainų sąsiuvinius. Didžiąją dali sudarydavo kaip tik romansai. Jie Lietuvoje įsitvirtino kartu su gitara, armonika, dviračiu, skrybėle, albumais, moderniais šokiais. Kaspinu perrišta gitara ant sienos, kilimėlis su briedžiais, gulbėmis ar rožėmis apjuostu kryžiumi. „Mereškuotos“ užuolaidos, štai paklota lova su gražiai siuvinėtais pagalvių užvalkalais, nenuvystančių gėlių puokštė – būdingesnis romanso interjeras, dabar jau sunykęs. Atvirukai su raudonomis lūpomis, aukštomis šukuosenomis, su meiliai burkuojančiais paukšteliais. Mylėti reikia gražiai, sakyti ir rašyti gražius, aukštus žodžius. Romansinės stilistikos fotografijos – apkabinimas, rankos uždėjimas, gėlių laikymas, dviračio vedimasis. Žmogaus buičiai prireikia dekoracijų, specialaus dekoro. Buitis pertvarkoma, puošiama, kad nutoltų nuo kaimiečio trobos ar seklyčios. Tad prireikia ir kitokios dainos – romanso, kur daug širdies, skausmingo liūdesio, „sužeistų“ žodžių. Svarbiausios romansų situacijos – kitam ar kitai atiduota širdis, pradingusi meilė, ryžtas amžinai mylėti…

Romansas siekia jaudinti, graudinti. Romansas laukia ašarų. Romansui tinka rankų grąžymas, melodraminiai gestai. Romansas – melodramiškas iš prigimties. Tačiau melodrama melodramai nelygi. Ir romansas romansui nelygus. Yra tiesiog darnių tekstų, dažniausiai lengvai ironiškų – kad ir „Nusiboda man gyventi“. Kitų tekstai ne tokie darnūs, užtat „griebia už širdies“ („Ant ežerėlio kranto“). Kartais romansinė „atributika“ yra tokia ryški, kad net sunku patikėti, jog ji natūrali, pirminė.

Romansų rinkinys ,,Aš iš meilės gavau džiovą“ – tekstai ir jų melodijos. Skaitykime. Dainuokime. Prisiminkime jaunus, iš giliausios širdies dainuojančius tėvus ir protėvius. Mylėkime ir taip, kaip moko romansas. Mylinti širdis kalba daugeliu kalbų. Viena jų – amžinai romansinė.“

Taip pat parodoje:

Nejolė Laukavičienė-Širvinskaitė. Dovanoju tau dainą. Populiariausios lietuviškos estradinės dainos;
Padainuosim mes suėję. Dainynas: žodžiai ir natos. 1-2 d.;
Dainuokim, dainuokim, dainuokim. Populiarių lietuviškų dainų su natomis rinkinys.  1-3 d.;
Paulius Drabužis. Mano meilės užteks.  Dainos, romansai, baladės;
Antanas Belazaras. Slaptasis muzikos peizažas. Dainos, romansai, akvarelės;
Antanas Belazaras. Dainos ir romansai.

Kompaktinės plokštelės:

Judita Leitaitė. Dainuoju jums;
Judita Leitaitė. Renkuosi meilę;
Kada snaigės šoka;
Kada kvepia žiedai;