Angelės Lileikytės paroda „Ieškojimai“ Antakalnio bibliotekoje
Angelės Lileikytės paroda „Ieškojimai“ Antakalnio bibliotekoje
- 2011-05-12
- Autorius: Administratorius
- Kategorija Žiniasklaidoje
Jeigu atvirai, į Antakalnio biblioteką tądien užsukau atsitiktinai, pasitikrinti elektroninio pašto. Išeidama pastebėjau besibūriuojančias pensinio amžiaus moteris ir visai jaunas mergaičiukes, tik ką po pamokų… Pasirodo, visos joslaukė parodos atidarymo, paveikslų, kurie nutapyti gana neįprasta technika – vašku ant šilko. Taigi likimas lėmė stabtelėti, pasigrožėti, pasiklausyti, paklausinėti. Tuo labiau, kad ši paroda užbaigė Nacionalinę Lietuvos bibliotekų savaitę, rengiamą kasmet visose Lietuvos bibliotekose. Klausimų būta daug ir įvairių. Juk pati menininkė čia sava tarp savų. Ji – profesionali bibliotekininkė, baigusi Vilniaus universtete bibliotekininkystę maždaug prieš 30 metų. Dirba ir dabar – Greitosios pagalbos universitetinės ligoninės bibliotekoje. Anksčiau jų buvo dvi, dabar, krizės laikotarpiu, ji ten – viena vienintelė. O Antakalnio bibliotekininkės mėgsta pristatyti kolegių meną: prieš tai buvo bibliotekininkės Svetlanos siuvinėti gobelenai, o Angelę pakvietė, nes pernai pamatė per televiziją jos surengtą parodą Medicinos bibliotekoje. Ši paroda Angelei – jau trečioji. Kodėl šilkas? Pasirodo, jis pats pasirinko Angelę. Atsitiktinai, bet fatališkai, kai ji prieš aštuonerius metus organizavo profesionalios menininkės Reginos Fledžinskienės dailės parodą savo darbovietėje ir nuvyko pas ją į studiją dėl parodos rengimo detalių. Angelei buvo leista pačiai išbandyti šią techniką. Tąsyk padarė šešis darbelius. Rimtai susidomėjo, ėmė lankyti šios menininkės studiją „Delmonas” kiekvieną šeštadienį, kasmet, po keturias valandas. Darbelių vis gausėjo. O jų kaupti ji nenorėjo, ėmė dalinti, dovanoti draugams, artimiesiems, kolegoms, kol ją „pastebėjo”. Taip jie iškeliavo į tolimas šalis: Vokietiją, Šveicariją, Ameriką. Todėl ir pačią pirmąją savo parodą ji pavadino „Atsitiktinumas”. Kažkada bandė platinti darbelius per Kaziuko muges, bet mirtinai sušalo, todėl dabar Kaziuko atsisakė… Neseniai vienas jos darbelis – rožinis senamiestis – iškeliavo į Maskvą, nes labai patiko vienai turistei – profesionaliai menininkei. Angelė sako, kad šilkas yra šiltas audinys: šilko skarelė šildo ir žiemą, ir vasarą. Mokinukėms Angelė atvirai prisipažino, kad mokykloje piešti nemėgo. Kad labiausiai jai patiko (ir dabar labai patinka) spalvinti knygeles. O ši technika Angelei – pirmiausia smagi spalvų terapija, ypač nykiais žiemos vakarais. Tai malonus laisvalaikio leidimas ir spalvų derinimo mokymosi menas. Spalva labai priklauso nuo nuotaikos. Taigi gali lavinti savo spalvų derinimo gyslelę kaip muzikinę klausą kuo dažniau praktikuodama – šiuo atveju spalvindama… Kai dauguma šiandien verkšlena, apšneka ar kaltina kitus, teisinasi arba kažką smerkia, Angelė atrado prasmingą laisvalaikio leidimo būdą, kuris ir malonus, ir naudingas. Labiausiai jai patinka daryti kaklaraiščius, nes nereikia vaško, ir rezultatas greitas. Ypač jų daug užsakė draugai per praėjusias Kalėdas, žinoma, dovanoms. Ar bandai piešti vašku ant šilko iš eskizo, nuotraukos ar be eskizo, rezultatas visada yra nenuspėjamas. Dažniausiai Angelė piešia paprikas, aguonas, saulėgrąžas, Vilniaus senamiestį (pagal graviūras ar savo darytą nuotrauką), dramblius. Kartais kurti vieną ar kitą darbelį paskatina pokalbis. Taip gimė du darbeliai, skirti mergaitei Rugilei- Rugiagėlėi, kolegės dukrai.Angelė gimė Šiauliuose, tėvelių jau nebėra… Kuo dar domisi be tapybos ant šilko? Labai mėgsta šokti. Gal kas pakviesį projektą „Šok su žvaigžde” (čia ne Angelės, o autorės komentaras). Dabar toks etapas, kai studijos nebelanko, dirba namie. O namie viskas einasi daug lėčiau. Batikos ant šilko technika panaši į kiaušinių marginimą vašku. Tai ne tik spalvų derinimo menas, bet ir geležinė kantrybė. Vaškas turi būti karštas šalia šilku aptempto rėmo. Žinoma, turi būti specialus įrankis, kuriuo pieši – tjautingas – burbuliukas su adatyte, per kurią ir bėga vaškas. Tenka spalvinti šviesiau – tamsiau, viską padengti vašku, uždėti specialių dažų sluoksnį, užtvirtinti karštu lygintuvu (specialaus puodo dar neturi). Jei darbas nepavyksta, iš jo Angelė siuva pagalvėles. Šiandien šis menas gana brangus užsiėmimas, nes šilkas nemažai kainuoja. Anksčiau vyko kažkiokie mainai su Uzbekija, ir šilko buvo galima gauti Kalvarijų turguje po 16 Lt. Dabar jau nebe… O ant sintetinio šilko batikos nepadarysi… Kokie ateities planai? „Darysiu tai, kol bus malonu. Jei kam patinka mano darbeliai, man tai suteikia džiaugsmo”, – sako Angelė.
Tekstas ir nuotraukos leidiniuose L.Vasiliauskaitės
Laimutė Vasiliauskaitė. Menas kaip fatališkas atsitiktinumas: Angelės Lileikytės paroda „Ieškojimai“ Antakalnio bibliotekoje // Draugo šeštadieninis priedas, 2011, gegužės 14d.,
[interaktyvus]. 2011 gegužės 14 [žiūrėta 2011 m. birželio 3 d.]. Prieiga per internetą:
Laimutė Vasiliauskaitė. Tarsi fatališkas atsitiktinumas: Angelės Lileikytės parodoje „Ieškojimai“apsilankius // „XXI amžius“, gegužės 11d. Nr.35., 5 p.