1323 m. sausio 25 d. Vilniaus miestas pirmą kartą buvo paminėtas rašytiniuose šaltiniuose, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino Europai skirtuose laiškuose, kuriuose buvo pabrėžta Lietuvos ir Vilniaus kaip valstybės sostinės orientacija į Europą, siekiai atsižvelgiant į etnopolitinės, kultūrinės ir konfesinės įvairovės sąveiką kurti europinį valstybingumą kaip priešingybę azijinei despotijai. Ši strategija išliko aktuali visą 1323–2023 metų laikotarpį. Siekiant pažymėti Lietuvos sostinės Vilniaus ir Gedimino laiškų 700 metų sukaktis, šiemet Seime patvirtintos oficialios minėjimų programos.
Apie Vilnių, Lietuvos sostinę išties prirašyta labai daug – gausybė įvairios tematikos ir straipsnių nugulė į Lietuvos bibliotekų lentynas. Vienur rašoma apie miesto istoriją, kitur – apie Vilniaus architektūrą, gamtą, kultūros ir meno paminklus. Sulaukus 700 metų sukakties, metų gale vilnistikos lobynus papildys dar ne vienas išsamus kūrinys.
Vilnius – Lietuvos Respublikos sostinė, įsikūrusi pietrytinėje Lietuvos dalyje, tarp dviejų upių – Neries ir Vilnios. Tai – apskrities, miesto ir rajono savivaldybių, arkivyskupijos centras. 2022 m. duomenis čia gyvena 550 333 žmonių, miesto plotas yra apie 401 km², tad miestiečių tankis siekia 1372 žm./km².
2021 m. visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, 63,2 % miesto gyventojų yra lietuviai, 16,5 % – lenkai, 11,9 % – rusai, 3,5 % – baltarusiai, 0,9 % – ukrainiečiai, yra žydų, totorių, romų, vokiečių ir kitų. 65,4 % Vilniaus gyventojų yra katalikai, 8,9 % – stačiatikiai, 1,0 % – sentikiai, 0,2 % – evangelikai liuteronai, 0,2 % – evangelikai reformatai, 0,1 % – musulmonai.
44 % Vilniaus teritorijos užima žalieji plotai (Vingio parkas, Kalnų, Bernardinų ir kiti parkai). Vilniuje yra Vilniaus universiteto botanikos sodas, Pavilnių regioninis parkas, Verkių regioninis parkas, Vilniaus pilių rezervatas, Dvarčionių, Griovių geomorfologiniai, Karoliniškių kraštovaizdžio draustiniai, 3 gamtos paminklai: geologiniai – Plikakalnio atodanga, Pūčkorių atodanga, geomorfologinis – Šeškinės ozas, zoologinis gamtos paveldo objektas – Aukštųjų Panerių geležinkelio tunelis. 20 % Vilniaus teritorijos užima statiniai, 21 % – žemės ūkio paskirties plotai, 2 % – vandens telkiniai, 4 % – keliai, 9 % – kitos paskirties plotai.
Neries kairiajame krante įsikūręs Senamiestis (vienas didžiausių Rytų Europoje, plotas 360 ha), Antakalnis, Dvarčionys, Kirtimai, Markučiai, Naujamiestis, Naujininkai, Rasos, Užupis, Vilkpėdė ir kiti pramonės ir gyvenamieji rajonai. Neries dešiniajame krante – daugiausia gyvenamieji rajonai: Baltupiai, Fabijoniškės, Jeruzalė, Justiniškės, Karoliniškės, Lazdynai, Pašilaičiai, Pilaitė, Santariškės, Šeškinė, Šnipiškės, Verkiai, Viršuliškės, Žirmūnai, Žvėrynas ir kiti. Mieste iš viso veikia 21 seniūnija.
Nuo 2015 m. miestui vadovauja Remigijus Šimašius. Naujai išrinktas, nuo 2023 m. vadovausiantis meras – Valdas Benkunskas.
Informacija parengta remiantis „Visuotine lietuvių enciklopedija“
„Gedimino laiškai“ (2023)
Mus pasiekę Gedimino laiškai – svarbiausias tų laikų Lietuvos pasakojimas apie valdovą ir jo kurtą valstybę. Paprastai minimi šeši išlikę, 1322–1325 metais lotyniškai rašyti, Lietuvos valdovo laiškai. Vis dėlto esama ir septinto, ypatingo, vokiškai sukurto ir į lotynų kalbą netrukus išversto Gedimino laiško: tai dalis sutarties, sudarytos Vilniuje 1323-iųjų spalio 2-ąją tarp Lietuvos ir Livonijos žemių valdytojų. Išskyrus pirmą, popiežiui Jonui XXII adresuotą, laišką, kurio parašymo data ir vieta nenurodytos, kiti šeši laiškai tikrai sukurti Vilniuje. Gedimino laiškus reikšmingai papildo, jų parašymo aplinkybes ir turinį aiškina, sostinės gyvenimo tikrovę atveria dar vienas išlikęs to laiko dokumentas – 1324-ųjų lapkričio 3-iąją į Vilnių pas Lietuvos valdovą atvykusių popiežiaus legatų pasiuntinių pranešimas. Jame – viešų valdovo kalbų citatos.
Antrame Gedimino laiške, datuotame 1323 metų sausio 25 diena, Vilniaus miestas paminimas pirmąkart. Ir šis Vilniaus paminėjimas išties yra išskirtinis. Kodėl? Pagrindinio Lietuvos miesto vardas išliko užrašytas ne svetimšalio pirklio kelionės dienoraštyje, ne jį užpuolusios kaimynų tautos analuose, bet iš šio miesto didelę Europos valstybę valdžiusio viešpaties tekste. Jame Vilnius iš karto pristatomas pasauliui kaip valdovo miestas, taigi kaip sostinė.
Naujas Gedimino laiškų leidimas, su vertimu su įvadiniu straipsniu ir komentarais. Sudarytojas ir vertėjas Sigitas Narbutas, įvadinio straipsnio ir komentarų autorius Darius Kuolys.
Vladas Drėma „Dingęs Vilnius“
Šis unikalus albumas dovanoja neįkainojamą ir nepamirštamą kelionę per amžius ir epochas, kuomet buvo statomas, restauruojamas, keičiamas ir dabartinę savo dvasią įgavo Vilnius – mūsų sostinė ir šalies pažiba, perlas, kuriuo gali didžiuotis visa Lietuva! Kolekcininkų, istorikų ir visų Lietuvos patriotų vertinamame leidinyje – neįkainojama kelionė po vieną gražiausių miestų Europoje – Vilnių. Didelio formato albume – daugybė V. Drėmos vaizdingų, išsamių, netikėtus istorinius faktus atskleidžiančių aprašymų ir ypatingą vertę sudaranti iliustracinė medžiaga, kurioje nepamirštas nė vienas gražiausias Vilniaus kampelis.
Vladas Drėma (1910–1995) – dailės istorikas, dailėtyrininkas, muziejininkas, dailininkas, kultūros istorijos tyrinėtojas ir žinovas. Baigęs profesionalaus meno studijas, V. Drėma piešė, kūrė tapybos, grafikos, scenografijos kūrinius, akvareles, ekslibrisus, apipavidalino kelių lietuvių poetų knygas, kitus leidinius. Nuo 1931 m. dalyvavo dailės parodose.
Sovietmečiu neturėdamas galimybių kurti ir dėstyti, ėmėsi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dailės istorijos ir Vilniaus meno studijų, dirbo archyvuose ir bibliotekų rankraštynuose. V. Drėma buvo aukštos kvalifikacijos dailės istorikas, ieškantis autentiškų šaltinių, nepripažįstantis paviršutiniškumo, dailėtyrininkas enciklopedistas. Ilgus dešimtmečius autorius kruopščiai ir tikslingai rinko medžiagą muziejuose, archyvuose, bibliotekose ir sukaupė nepaprastai turtingą ir vertingą informaciją.
Jan Bulhak „Vilnius“ (1 dalis – 2012, 2 dalis – 2013, 3 dalis – 2011)
Janas Brunonas Bulhakas (1876–1950 ) Vilniuje įsikūrė prieš Pirmąjį pasaulinį karą, sostinėje jis gyveno 34 metus. Per šį laiką J. Bulhakas įamžino Vilniaus kultūrinius įvykius, šventes, miesto istorinę raidą, todėl ir šiandien žinome, kaip atrodė Vilnius prieš daugiau nei 100 metų.
Tritomiame „Vilniaus“ albume šių dienų vilniečiui pristatomos fotografijos, kuriose užfiksuota vizuali gyvenimo įvykių kronika, papildyta amžininkų portretais, etnografiniais vaizdais bei meniškais Vilniaus apylinkių kraštovaizdžiais. Taip pat Vilniaus kraštovaizdžio ir jo architektūros paminklų fotografijos. Čia sudėti miesto panoramų, gatvių, aikščių, senamiesčio kiemų, bažnyčių, rūmų ir jų interjerų vaizdai žiūrovui atskleidžia kitus ne mažiau įdomius pažintinius maršrutus po Vilnių ir jo priemiesčius.
Icchokas Meras „Lygiosios trunka akimirką“ (1963, naujausias leidimas – 2006)
Rašytojo Icchoko Mero (1934–2014) Kūrinyje vaizduojamas karo metų Vilniaus getas, tačiau autoriui rūpi ne istorinė autentika, o situacijų visuotinumas ir universalioji pasirinkimų prasmė. Romano veiksmas plėtojamas trijuose lygmenyse, apimdamas šachmatų partiją, jaunuolių Izaoko ir Esteros meilę bei šešis pasakojimus apie šeimos patriarcho Abraomo Limano vaikų likimus. Nenuslūgstančią įtampą sukuria šėtoniškos žaidimo sąlygos: jei laimės komendantas, žus geto vaikai, o Izaokas liks gyvas; jei laimės jaunuolis, jis žus, bet vaikai bus išgelbėti. Vienintelė – beveik neįmanoma išeitis – lygiosios.
Ričardas Gavelis „Vilniaus pokeris“ (1989, naujausias leidimas – 2019)
Ričardo Gavelio (1950–2002) romane „Vilniaus pokeris“ drąsiai ir atvirai tyrinėjami skaudūs Lietuvos istorijos bei lietuviškos dvasios dalykai. Autentiški įvykiai čia pinasi su neįtikimais, tarpais pasakojimas perauga į visišką fantasmagoriją, padiktuotą įaudrintos personažų psichikos. Tokiu rafinuotu būdu autorius stengiasi pavaizduoti Vilnių kaip ištisą pasaulį, realus Vilnius čia pasirodo kaip miestas vaiduoklis, miestas sapnas. Tą pačią tragišką istoriją keturi personažai pasakoja kiekvienas kitaip, vidiniuose monologuose skiriasi ne tik įvykių interpretacija – netgi patys įvykiai kiekviename pasakojime skirtingi, neretai prieštaringi ar išvis nesuderinami.
Jurgis Kunčinas „Tūla“ (1993, naujausias leidimas – 2020)
Jurgio Kunčino (1947–2002) romanas „Tūla“ priskiriamas prie ryškiausių lietuvių literatūros kūrinių, pasirodžiusių per du pastaruosius dešimtmečius. Fatališka meilė, Vilniaus gatveles užgulusi sovietmečio pilkuma, nerimo ir liūdesio slegiamas inteligentiškas jaunuolis – iš tokių vaizdų susiklostė geriausias J. Kunčino romanas.
Skaitydami romaną „Tūla“, mes vėl einame per Vilnių kartu su pakaušusiu liūdnu jaunuoliu, atpažindami gatveles, kavines, dažnai sutinkamus žmones, kol per žaismės sceną patenkame į nerimo ir fatališko jausmo skaistyklą. „Tūla“ yra dosnios neįmanomos meilės dūžtanti banga, vienatvės, klajonių ir nerimo romanas, jau smilkstančios santvarkos liūdna fotografija.
Romain Gary „Aušros pažadas“ (1960, naujausias leidimas – 2016)
Knyga „Aušros pažadas“ – tai autobiografinis romanas, kuriame Romainas Gary aprašo savo vaikystę ir jaunystę. Tai reiklios motiniškos meilės ir absurdiškų susidūrimų su tikrove bei tikėjimo beribėmis dvasios galiomis ir žmonių tarpusavio ryšiu metas.
Romano „Aušros pažadas“ siužetas išsiskleidžia dvejopai – tai ir motinos meilės pažadas, gautas gyvenimo aušroje, ir sūnaus pažadas motinai įprasminti jos auką ir atsikovoti pasaulį iš svajones trupinančio gyvenimo. Knyga prasideda nuo pasakojimo apie pasiaukojančią motinos meilę – viena, neturtinga ji įnirtingai kovoja, kad suteiktų savo sūnui tai, kas geriausia.
Rašytojas pasakoja apie savo vaikystę, praleistą Vilniuje. Čia, Didžiosios Pohuliankos (dabar J. Basanavičiaus) gatvėje 16 numeriu pažymėtame name, prabėgo keleri rašytojo vaikystės metai.
Romainas Gary (Romenas Gari, tikrasis vardas – Roman Kacew, 1914–1980) – žymus prancūzų rašytojas, užaugęs Vilniuje, Lietuvos žydų šeimoje. Pasikeitė vardą, kai pabėgo iš okupuotos Prancūzijos kovoti su Didžiąja Britanija prieš Vokietiją Antrojo pasaulinio karo metais. Jo tėvas Arieh-Leib Kacew paliko šeimą 1925 m. ir sukūrė naują šeimą. Nuo to laiko rašytoją augino jo motina Nina Owczinski. Kai jam buvo keturiolika, jiedu su motina persikėlė į Nicą, Prancūziją. Romainas Gary yra vienintelis autorius, pelnęs net dvi literatūrines Goncourt’ų premijas, vieną jų Emile’io Ajaro (Emilio Ažaro) slapyvardžiu.
Kristina Sabaliauskaitė „Silva Rerum“ (1 dalis – 2011, 2 dalis – 2011, 3 dalis – 2014, 4 dalis – 2016)
Silva Rerum – lotyniškai „daiktų miškas“ – taip vadinta XVI–XVIII a. populiari, iš kartos į kartą perduodama Lietuvos bajorų „šeimos knyga“, kur, be tokių reikšmingų gyvenimo įvykių kaip gimimo, vestuvių ir mirties datos, būdavo įrašomos ir įvairiausios sentencijos, eilėraščiai, patarlės, per iškilmes sakyti tostai, sveikinimo kalbos ir panegirikos. Tad ko baiminasi Jonas Motiejus Norvaiša kiekvieną kartą, kai atsiverčia šeimos silvą ir ima plunksną į rankas? Dailės istorikė, rašytoja Kristina Sabaliauskaitė (g. 1974), atgaivindama istorinio romano žanrą Lietuvoje, skaitytoją talentingai perkelia tiesiai į LDK XVII a. vidurio bajorišką atmosferą – su autentiškomis audinių faktūromis, spalvomis, brangakmenių žėrėjimu, patiekalų skoniais ir kvapais – ir dovanoja tikrą kelionę laike.
Pasakojimas apie Norvaišų giminę „plaukia“ per visas keturias romano dalis. Visa ši lietuviška saga sulaukė labai didelio skaitytojų susidomėjimo, tiražai buvo kartojami ne vieną kartą.
Darius Pocevičius „Istoriniai Vilniaus reliktai“ (1 dalis – 2018, 2 dalis – 2022)
„Istoriniai Vilniaus reliktai“ – tai keliatomis leidinys. Šiuo metu jį sudaro dvi dalys.
„100 istorinių Vilniaus reliktų“ sėkmė įkvėpė miesto tyrinėtoją Darių Pocevičių (g. 1968) panagrinėti vėlesnį 1944–1990 m. laikotarpį, kuris svarbus ne vien Vilniui, bet ir visai Lietuvai. Per karą ištuštėjusi sostinė išaugo 5 kartus ir tapo namais beveik 600 tūkst. žmonių. Aplinkinius kaimelius versdama daugiabučių mikrorajonais pagal plotą ji padidėjo mažne 30 kartų. Daugiakalbiame megapolyje pirmąsyk per šimtametę istoriją lietuviai tapo dauguma.
Iš D. Pocevičiaus tyrimo matyti, kad sovietinis Vilniaus laikotarpis buvo margas, kontrastingas ir itin kontroversiškas. Analogų neturėję miesto pokyčiai knygoje atsispindi kitaip nei daugelyje ligšiolinių tyrimų, į šią istorijos atkarpą nepelnytai žiūrinčių tik per ideologinę prizmę.
Pagrindiniai knygos veikėjai – ne politikos ar kultūros elitas, o naujieji vilniečiai, „pirmoji karta nuo žagrės“. Jų rūpesčiai ir pramogos – štai kas pirmiausia domino autorių, susitelkusį į to meto kasdienybės kultūrą. Ji atsiskleidžia ne per sausus faktus, o per gyvąją miesto istoriją – iki šiol išlikusius įdomiausius viešosios erdvės reliktus.
Antroje „Istorinių Vilniaus reliktų 1944–1990“ dalyje prisimenamas laikotarpis nuo 1965 iki 1990 m.: autorius pateikia tuomečių knygynų, leidyklų, vaistinių, juvelyrinių ir valiutinių parduotuvių apžvalgą, atkreipia dėmesį į reliktus, kuriuos mieste paliko dailininkai, kompozitoriai, rašytojai, šachmatininkai, „Spartos“ fabriko darbininkai, pirmieji kompiuterių specialistai.
Vis dėlto ši knyga skiriasi nuo anksčiau autoriaus parašytų, nes svarbiausi čia – nebe miesto artefaktai, bet 7-ajame ar 8-ajame deš. subrendę, dabar garbaus amžiaus vilniečiai, prabylantys tarsi gyvieji praėjusios epochos „reliktai“. Daug dėmesio skirta meno kūrėjams, ypač dailininkams. Jie Vilniaus viešąsias erdves papuošė šimtais kūrinių.
„Pasižvalgymai po Vilnių“ (2015)
Leidinio, kuriame būtų rašoma apie visus sostinės mikrorajonus ir mažesnes miesto vietove, iki šiol nebuvo. Spragą užpildė Vilniaus kraštotyrininkai – bibliotekininkai, sumanę parengti šią knygą – sudarytojos Zita Tiukšienė ir Nijolė Sisaitė. Pažymėtinas šio leidinio aktualumas. Knygos rengėjai išsamiai išstudijavo publikacijas apie Vilnių ir jų pagrindu parengė leidinį. Apgalvotai pasirinkti šio populiaraus leidinio literatūros šaltiniai: dažniausiai remiamasi žymių specialistų parašytais straipsniais ir knygomis, remiamasi nauja publikuota tyrimų medžiaga, apžvelgiami vertingiausi leidiniai. Rengiant knygą, pasinaudota įvairiose Lietuvos bibliotekose sukaupta informacija ir informacijos ištekliais.
Leidinys „Pasižvalgymai po Vilnių“ skiriamas moksleiviams ir plačiajai visuomenei. Tepasiekia ši knyga visas Vilniaus bendrojo lavinimo mokyklas, bibliotekas. Ši knyga tikrai padės labiau pažinti Vilnių, skatins juo domėtis ir skaityti knygas. O Vilniaus tyrėjus tepaskatina toliau gilintis į sostinės mikrorajonų, vietovių istorijų studijas – atsispirti yra nuo ko.
Marius Marcinkevičius „Juodoji Vilniaus saulė“ (2018)
Pirmasis Mariaus Marcinkevičiaus romanas suaugusiems – „Juodoji Vilniaus saulė“ ištrina ribas tarp realybės ir vaizduotės ir su gaivališka aistra vaizduoja Miestą, kupiną mistiškų vietų, ženklų ir veikėjų.
Neūžauga senis visu kūnu ir siela jaučia, kad Vilniaus miesto laukia didžiulė nelaimė. Jos išvengti gal ir įmanoma, tačiau miestą turi saugoti keistas jaunuolis, atvykęs čia iš Tibeto kalnų.
Romano veiksmas vyksta tarpukario Vilniuje, okupuotame lenkų, visai prieš pat Kalėdas, kai viduržiemio saulė nuauksina stebuklinguosius Vilniaus stogus.
Romane „Juodoji Vilniaus saulė“ pinasi fantazijos ir realybė, nyksta ribos tarp šio ir ano pasaulio, veikėjais čia tampa ir tikros istorinės asmenybės, ir sukurti personažai. Istorija apima begalę kultūrų, kurios iš tikrųjų gyvos Vilniuje – lietuviai, lenkai, rusai, žydai – visi gyvena keistu laiku, patiria netikėtų susitikimų ir nutikimų, išgyvena meilę, neapykantą, yra valdomi aistros ir mistinių ženklų.
Tačiau šiame romane, įtraukiančiame, klaidinančiame skaitytoją tarp mistikos ir realybės, užkrečiančiame nežabotu smalsumu, svarbiausia yra viena detalė – tai Vilniaus dvasia, kuri sklendžia virš miesto ir sklinda iš knygos puslapių.
Marius Marcinkevičius (g. 1966) – rašytojas, gydytojas. Iki šiol rašė knygas vaikams. Jo knyga „Draugystė ant straublio galo“ pelnė gražiausios knygos premiją už vaikiškos vaizduotės pajautimą ir profesionalią jos raišką (2017 m. Knygos meno konkursas). Skaitytojų ir kritikų liaupsių pelnė ir knygos „Maži eilėraščiai mažiems“, „Sivužas“.
Baigęs medicinos studijas Vilniaus universitete, Marius Marcinkevičius išvyko į Kiniją, vėliau ir Uzbekiją, kur mokėsi akupunktūros. Keliavo po Indiją, Izraelį, kitas pasaulio šalis. Kelionės – tai M. Marcinkevičiaus pomėgis ir svarbus įkvėpimo šaltinis.
Rašyti pamėgo dar vaikystėje, tačiau kai ėmė kurti šmaikščius ketureilius apie mokytojus ir klasiokus, buvo išbartas ir nustojo rašyti. Prie šio užsiėmimo grįžo gimus vaikams. Būtent todėl pirmosios M. Marcinkevičiaus knygos buvo skirtos mažiesiems skaitytojams. Jos verčiamos į užsienio kalbas, pagal jas kuriami spektakliai, dainos. Pats autorius sako, jog nuolat konkuruoja su jutubu – visada turi rašyti taip, kad jo istorija būtų įdomesnė nei tai, ką vaikai galėtų pažiūrėti internete.
Tomas Venclova „Vilniaus vardai“ (2017)
„Vilniaus vardai“ – tai autorinė poeto, intelektualo, Jeilio universiteto literatūros profesoriaus, aktyvus Lietuvos viešojo gyvenimo dalyvio Tomo Venclovos (g. 1937) enciklopedija. Joje pasakojama apie Vilniuje – nuo pat jo įkūrimo iki mūsų dienų – gyvenusius, dirbusius, apsilankiusius ir miesto istorijoje pėdsaką palikusius žmones.
„Vilniaus asmenybių galerija – vienas netikėčiausių reginių, kurie yra atsiskleidę man prieš akis“, – rašo pats autorius šios knygos įžangoje.
„Pasakojimai apie Vilnių ir vilniečius“ (1 dalis – 2018, 2 dalis – 2019, 3 dalis – 2020, 4 dalis – 2022, 5 dalis – 2023)
Humanitarinių mokslų daktarė, istorikė Zita Medišauskienė (g. 1959) – šių knygų sudarytoja, kviečia skaitytoją susipažinti su skirtingų epochų, skirtingų laikmečių Vilniumi ir jo gyventojais. Autorė pateikia autentiškos medžiagos, liudijančios apie dažnai nelengvą kadaise gyvenusių žmonių kasdienybę, rūpesčius, buitį.
„Vilniaus atminties punktyrai“ (2020)
Tai pirmoji žurnalistės ir miesto gidės Gabijos Lunevičiūtės knyga. Autorė, „Savaitgalio ekskursijų“ įkūrėja, yra pelniusi Svetingiausio Vilniaus gido apdovanojimą.
Knyga kviečia pasivaikščioti senųjų vilniečių pėdomis – kiekvieną pasakojimą papildo gausiai archyvinėmis ir dabartinėmis nuotraukomis iliustruota informacija apie minimus pastatus, vietas, įvykius bei to laikmečio žemėlapiai.
Kostas Federavičius „Vilniaus sonetai“ (1993)
1
Paklausyk, ką Vilnelė tau šneka,
Bėgdama pro nuraudusią Oną,
Šitą rudenio dieną geltoną,
Tau palenkusi klevo šaką.
Paklausyk, ką ji šneka maloniai,
Jos žodynas iš Vilniaus seno.
Žydros aukštumos – Dievo kloniai –
Jai negaili oratorė meno.
Paklausyk! Visas Vilnius ją girdi,
Apkabinęs nuraudusią Oną.
Joj girdžiu aš ir tavo širdį
Šito rudenio dieną geltoną.
Paklausyk: juk gyvenimas tokis –
Kaip Vilnelės per akmenis šokis.
Judita Vaičiūnaitė „Kristalas: poezijos rinktinė“ (2010)
Vilnius. Archeologija
Atkasėm mūro sienas,
durų ar vartų angą,
šaltas akmens pakopas,
gilyn vis grimztantį dangų,
atkasėm grindinio dundesį –
gūdžią amžių atodangą.
Atkasėm varganą troją,
skurdžią mažą pompėją,
požemių miesto šventus horizontus
– klintis išopėjo,
atkasėm savo šaknis iš akmens
– jos pilnos sopėjimo.
Atkasėm vėl skaidriabriaunį
sapno ar ledo karjerą,
krištolo aukštą karjerą –
tebeplakant širdžiai kairėj,
atkasėm koklio žalsvumą
ir žvakės ugnį, kurią
gobsim nuo vėjo delnais.