Lietuvos Respublikos Seimas minint Lietuvos skautų judėjimo šimtmetį 2018 – uosius paskelbė skautų judėjimo metais. Šia proga Lietuvoje numatyta bendra tautiška skautų stovykla, skautiškų dainų ir skaitovų konkursas bei kitos veiklos, skirtos paminėti šventinei sukakčiai. Virtualioje parodoje kviečiame iš arčiau susipažinti su Vilniaus krašto skautų gyvenimu nuo įkūrimo iki šių dienų.
Skautybė – pasaulinis, visuomeninis, savanoriškas, nepolitinis judėjimas, veikiantis pagal Roberto Baden-Powellio suformuotus įstatus, tikslus, principus ir metodus.
Lietuvoje pirmoji Vilniaus lietuvių skautų bei skaučių draugovės sueiga įvyko 1918 m. lapkričio 1 d. Vilniaus Vytauto gimnazijoje, tad ši diena laikoma Lietuvos skautų organizacijos įkūrimo diena. Skauto pavadinimą pasiūlė Lietuvių kalbininkas Jonas Jablonskis.
Skautų judėjimo pradžioje skautinė uniforma dar nebuvo nustatyta, dauguma skautų nešiojo tautines juostas, o vadovai – švilpuką su šilkine virvele, kurios galai buvo įleisti į viršutines kišenes. Švilpukas buvo naudojamas sutartinėms komandoms. Visi skautai ir skautės nešiojo sidabrinį Vytį apskritame dugnelyje, kurio spalva galėjo būti įvairi: skauto(-ės) – geltona, paskautininkio – raudona, skautininko – žalia. Prie kairiojo peties nešiojo prisegtus kaspinėlius, kurie žymėjo patyrimo laipsnį. III laipsnio – raudoną, II – žalią, I – raudoną, žalią, geltoną.
Lenkų okupuotame Vilniaus krašte
Vytauto Didžiojo gimnazija, davusi pradžią skautų judėjimui, vėliau neleido mokiniams kurti skautų draugovę, bijodama, kad lenkai neturėtų priežasties vienintelei lietuviškai gimnazijai uždaryti. 1926 m. vasario 16 d. susirinkęs pranciškonų rūmuose būrelis moksleivių, su lyderiu P. Žižmaru, nutarė kurti Gedimino Vilkų skiltį. Reikėjo gauti iš okupantų leidimą veikti, bet lenkai jo nedavė. Gedimino Vilkai rinkdavosi privačiuose butuose, Gedimino kalne, Panerių kalnuose ir kitur. Buvo pusbalsiu giedamas Tautos Himnas. Niekas iš lietuvių inteligentų, išskyrus daktarą Joną Basanavičių, vėliau išrinktą Garbės Skautu, apie šį judėjimą nežinojo. Skautai darydavo slaptas išvykas į užmiestį, į Trakų ežero salą, į pilies griuvėsius. 1927 m. vasario 16 d. daktarui J. Basanavičiui, Gedimino Vilkai pasirodė Vilniaus gatvėse, eidami sargybas prie Garbės Skauto karsto. Lenkai, pamatę, kad lietuvių skautų dvasios nuslopinti negalės, pagaliau leido viešai veikti . Draugovė dalyvavo bendrose Vilniaus skautų šventėse, stebindama lenkus savo gražiomis dainomis ir pavyzdinga tvarka stovyklose. Vilniaus skautai leidžia savo organą „Vilniaus Skautas“ (išėjo 7 numeriai).
Sovietų okupacijos laikotarpiu skautų judėjimo vertybės tapo nepriimtinos santvarkai, tad skautų organizacijos aktyviai kūrėsi ir veikė užsienyje.
Atgimimas
Skautų organizacijos atgimimas, be abejo, yra susijęs su lietuvių tautos atgimimu ir Sąjūdžiu. Dauguma jaunuolių į skautiją atėjo iš Sąjūdžio žaliaraiščių. Jie, užsirišę ant dešinės rankos žalią raištį su geltonais Gedimino stulpais, prižiūrėdavo mitinguose tvarką.
Nuo pat atkuriamojo štabo įkūrimo Vilniuje pradėta registruoti visus norinčius tapti skautais. Vaikų buvo labai daug, tuo tarpu vyresniųjų buvo kur kas mažiau. Vaikai mažai žinojo apie skautybę, o užsiregistravę iš karto laukė veikos. Trūko ne tik vadovų, bet ir literatūros, todėl skautų veikla vystėsi gana spontaniškai. Ilgai lauktas atkuriamasis Lietuvos skautų suvažiavimas įvyko Vilniuje 1989 metų balandžio 29-30 d. Išeivijos Lietuvių skautų patirtis ir pagalba atgimstančiai Lietuvos skautų sąjungai tapo tvirtu pagrindu, į kurį buvo tvirtai remiamasi kuriant šią organizaciją Lietuvoje.
Šiandien
Vilniaus mieste aktyviai veikia daugiau nei dvidešimt vienetų. Kernavės ir Skaisčio, Vingio tuntai vienija po 9 draugoves, kuriose skautauja jaunesnieji skautai (6-10 m.), skautai (10-14 m.), patyrę skautai (14-18 m.), vyresnieji skautai (18+). Vilniaus Vingio tunte veikia 4 jaunesniųjų skautų bei skautų vienetai. Taip pat krašte gyvuoja Ąžuolo, Balsių draugovės, jūrų skautų Vidgauto tunto laivai.
Nuotraukų šaltiniai:
- www.epaveldas.lt
- Debesų karžygys: Legenda apie Praną Žižmarą / sud. Gražina Mareckaitė; Vilniaus apskrities kultūros centras. – Vilnius: Trys žvaigždutės, 2007. – 200 p.
- Baltijos kelias / sud. Vytautas Visockas. – Vilnius, 200. – 213 p.
Pranas Žižmaras (1907 – 1944) – žymiausias lietuvių skautų vadas, sporto reginių organizatorius lenkų okupuotame Vilniaus krašte. P. Žižmaras gimė Sankt Peterburge, septynių vaikų šeimoje. 1918 m. Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę, šeima 1921 m. iš Rusijos grįžo į Vilnių ir apsigyveno už Aušros Vartų, Liepkalnio- Rasų rajone, Turgelių gatvėje (šiandien šios gatvės 8 numeriu pažymėtą namą žymi atminimo lenta).
Baigęs mokyklą Pranas ieškojo galimybių studijuoti teisę Romoje ir tikėjosi ateityje dirbti diplomatinėje tarnyboje, kadangi buvo darbštus ir užsispyręs, tačiau prasidėjus Antrajam Pasauliniam karui, teko šių planų atsisakyti. 1938 m. pavasarį Pranas tapo gyva legenda kovoje už lietuvybę Vilniaus krašte, kadangi dvikovoje su kardais jis nugalėjo lenką Jerzy Chom-Chomskį. Ši pergalė buvo plačiai aprašyto to meto spaudoje ir tapo tarsi simboliu kovoje už lietuvybę okupuotame krašte.
Atgavus Vilnių, Pranas Žižmaras buvo paskirtas Vilniaus sporto apygardos pirmininku. Eidamas šias pareigas, jis nemažai nuveikė Lietuvos sporto labui ir Vilniaus krašto integravimui į Lietuvos valstybę.
1926 m. Vilniuje įkūrė pirmąją lietuvių Gedimino skautų draugovę, kuriai vadovavo iki 1935 m. Prasidėjus karui 1940 m. visuomenininkas P. Žižmaras buvo suimtas NKVD ir išvežtas į Komijos lagerį, kuriame 1944 m. spalio 27 d. mirė.
Nuotraukos iš knygos Debesų karžygys: Legenda apie Praną Žižmarą / sud. Gražina Mareckaitė; Vilniaus apskrities kultūros centras. – Vilnius: Trys žvaigždutės, 2007. – 200 p.
Skautų ženklu R. Baden-Powell’io pasirinkta lelijėlė (fleur-de-lis) senovės žemėlapiuose rodė šiaurės kryptį. Taigi lelijėlė skautui yra priminimas, kad jis turi būti patikimas kaip kompasas, gerbti skautiškuosius idealus ir rodyti kelią kitiems. Lelijėlė dažnai naudojama įvairioje skautiškoje simbolikoje. Taip pat ji yra Pasaulinio skautų judėjimo organizacijos (WOSM) ir Lietuvos skautijos ženklų dalis.
Trys lelijėlės žiedlapiai simbolizuoja tris pareigas: Dievui, kitiems ir sau. Dvi žvaigždės atspindi tiesą ir žinias, o dešimt jų kampų sibolizuoja dešimt skautų priesaikų. Lelijėlę juosia virvė, surišta tikruoju mazgu. Tai simbolizuoja pasaulinę Judėjimo vienybę ir brolybę. Kaip tikrasis mazgas negali atsirišti, taip Judėjimas vystydamasis išlieka vieningas. Ženklas yra dviejų spalvų: baltos ir violetinės. Heraldikoje balta spalva simbolizuoja tyrumą, violetinė – atsakomybę ir pagalbą kitiems.
Susikūrus Lietuvos skautijai jos ženklu tapo vyriausiojo skautininko Felikso Šakalio sukurta lelijėlė. Ženklas susideda iš lelijėlės ir rūtelės. Lelijėlė simbolizuoja broliją, rūtelė – seseriją. Trys lelijėlės lapai simbolizuoja pareigą Dievui, Tėvynei ir Artimui. Lelijėlės lapus jungiantis žiedas rodo skautijos vienybę ir tvirtybę. Po lelijėle esantys gediminaičių stulpai simbolizuoja priklausymą Lietuvos valstybei.
Teksto ir nuotraukų šaltinis www.skautai.lt
