Piliakalniai Vilniaus mieste

Didžiųjų Gulbinų piliakalnis – piliakalnis, stūksantis Vilniaus šiaurinėje dalyje, į rytus nuo kelio  A14  Vilnius–Utena , Didžiuosiuose Gulbinuose, Gulbino ežero saloje.

Piliakalnis yra archeologijos ir kraštovaizdžio paminklas, 2009 m. įrašytas Į LR Kultūros paveldo registrą (unik. kodas 33045).^[1] Užima 2234 kv. m teritoriją, datuojamas I tūkstantmečio pr. m. e. pab. – I mūsų eros tūkstantmečiu.

Piliakalnis yra vienintelėje Gulbino ežero saloje, vandens telkinio šiaurinėje dalyje. Sala netaisyklingo ovalo pavidalo, apie 0,25 ha ploto, gana stačiais į vandenį besileidžiančiais 5-6 m aukščio krantais, apaugusi lapuočiais medžiais – juodalksniais, klevais, liepomis. Pietvakarinis krantas paveiktas erozijos dėl žmonių poveikio – čia pramintas takas į salos viršų.

Piliakalnio aikštelė beveik trapecijos pavidalo, maždaug 40 m ilgio šiaurės–pietų kryptimi, apie 12 m pločio, kiek nelygi, aukštesniu šiauriniu galu, nuolaidėjanti į pietų pusę, iškiliu maždaug 1 m aukštesniu viduriu. Aikštelė apaugusi lapuočiais medžiais, jos rytiniame krašte yra sena maždaug 7×4,5 m dydžio bei 1,5-2 m gylio iškasa.

Aptikti pavieniai archeologiniai radiniai (lipdytos keramikos šukės).

Gariūnų piliakalnis – piliakalnis pietryčių Lietuvoje, Vilniuje, Gariūnuose, netoli Neries upės.

Atrastas 2014 m. balandį Vykintui Vaitkevičiui pakvietus VU Istorijos fakulteto doktorantės Aistės Petrauskienės seminaro dalyvius – Kultūros istorijos ir antropologijos specialybės studentus – pasižvalgyti po Vilniaus apylinkes, pažinti Paneriuose esančio kultūros paveldo įvairovę ir lauko tyrimų metodus.

Gariūnų piliakalnio žemės ir jos paviršiaus elementai – reljefas (Neries aukštutinės viršsalpinės terasos krašto iškyšulys, kurį iš šiaurės rytų pusės juosia Neries slėnis, iš šiaurės, šiaurės vakarų ir pietryčių – jo daubos, o iškyšulio vakarinėje pusėje esanti negili įlomė kyla į toliau besitęsiančią aukštumą; iškyšulys paveiktas gamtinės erozijos, jo šiaurės vakarinio krašto dalis nuslinkusi į griovą, dabar jis apaugęs spygliuočiais medžiais su lapuočių pomiškiu.

Piliakalnio aikštelė išdėstyta šiaurės rytų-pietvakarių kryptimi, netaisyklinga trikampė, apie 50 m ilgio ir maždaug 30 m pločio pietvakariniame gale, iki 1,5-2 m aukštesniu šiaurės rytiniu galu; aikštelės šiaurės vakarinio krašto dalis kiek nuolaidi – matyt, seniau nuslinkusi į griovą, dabar aikštelė apaugusi spygliuočiais medžiais su lapuočių pomiškiu.

Piliakalnio šlaitas

Piliakalnio aikštelės pietvakariniame krašte supiltas apie 0,5 m aukščio nuo aikštelės ir maždaug 2 m pločio pylimas, kurio išorinis 2-2,5 m aukščio šlaitas leidžiasi į jo išorėje esantį griovį, o piliakalnio terasos šiaurės vakariniame krašte esančio griovio išorėje, yra 0,5 m aukščio ir 2 m pločio pylimas; abu pylimai gerokai nusklidę, dabar jie apaugę spygliuočiais medžiais su lapuočių pomiškiu.

Gariūnų piliakalnio pietvakarinio krašte esančio pylimo išorėje yra maždaug iki 1 m gylio ir 3 m pločio griovys, o piliakalnio terasos šiaurės vakariniame krašte esančio pylimo vidinėje pusėje iškastas iki 1 m gylio ir 2 m pločio griovys; abu grioviai dalinai užslinkę, dabar jie apaugę spygliuočiais medžiais su lapuočių pomiškiu.

Prie piliakalnio aikštelės šiaurės rytinio galo, jo šiaurės vakariniame šlaite, maždaug 2 m žemiau aikštelės, yra natūrali pusapvalė nuolaidėjanti į šiaurės vakarus terasa; terasa kiek apslinkusi, dabar apaugusi spygliuočiais medžiais su lapuočių pomiškiu.

Piliakalnio šlaitai statūs, iki 70-75 m aukščio; šlaitai paveikti gamtinės erozijos, dabar jie apaugę spygliuočiais medžiais su lapuočių pomiškiu.

Gedimino kapo kalnas arba Vilniaus piliakalnio su papiliais ir gyvenviete trečias papilys, vadinamas Gedimino kapo kalnu – kalnas, stūksantis Vilniaus centre, Kalnų parko teritorijoje, Vilniaus pilių kultūrinio rezervato archeologijos paminklas.

Įrengtas atskiroje kalvoje Kalnų parko kalvų masyvo pietinėje dalyje, 700 m į pietryčius nuo pirmojo piliakalnio (Pilies kalno), 200 m į pietus nuo Stalo kalno. Pasiekiamas iš Vilniaus Paupio rajono Krivių gatvės, tarp namų Nr. 22 ir 24 pasukus į šiaurę.

Piliakalnis 1992 m. gruodžio 16 d. įrašytas į Kultūros vertybių registrą (unik. kodas 4514). Priklauso kompleksui „Vilniaus piliakalnis su papiliais ir gyvenviete“ (unik. kodas 664, jo eilės nr. komplekse – 4).

Piliakalnio aikštelė ovali, 27×19 m dydžio, dirvonuojanti. Maždaug aikštelės viduryje stovi iš akmenų sumūrytas aukuras. Aikštelė apardyta XVII-XVIII a. čia buvusių įtvirtinimų ir to paties laikotarpio kapų. Visuose papilio šlaituose, 3 m žemiau aikštelės, yra 3 m pločio terasa. Ji iš dalies apslinkusi, apaugusi medžiais ir krūmais. Kalvos šlaitai statūs, 10-25 m aukščio, vakarų pusėje įrengti laiptai. Kultūrinis sluoksnis sudarytas iš tamsios žemės, su archeologiniais radiniais. Esantys kapai: nedegintų mirusiųjų, laidotų lentiniuose karstuose ar be jų, su įkapėmis ir be jų. Dalis kapų suardyta vėlesnių žemės darbų metu, nedidelė dalis ištirta 1989 m. (archeologė Daiva Luchtanienė aptiko grublėtos ir žiestos keramikos, keturis XVII-XVIII a. kapus).

Gedimino kalno ovalioje aikštelėje, kurios ilgis 110–120 m, plotis 50-60 m.

Gedimino kalnas įrengtas atskiroje kalvoje, Neries ir Vilnios kairiuosiuose krantuose, jų santakoje. Iki XIX a. pradžios piliakalnis buvo Vilnios dešiniajame krante, nes jį iš P ir V juosė dabar jau užpilta senoji Vilnios vaga, o dabartinė vaga į R greičiausiai yra XIV a. prakasimas. Aikštelė ovali, pailga ŠR-PV kryptimi, 120×45 m dydžio. Jos 8 m pločio P kraštas viršuje 4 m aukštesnis, primena pylimą, nors yra natūralus darinys. Š šlaite yra senojo kelio žymės. Šlaitai statūs, 48 m aukščio. Jie ne kartą yra slinkę (ankstyviausia nuošliauža žinoma iš 1396 m.). Aikštelėje XV a. pradžioje pastatyta mūrinė Vilniaus aukštutinė pilis, kurios liekanos XX a. ne kartą restauruotos. Aikštelė išgrįsta akmenimis, dirvonuoja, šlaitai apaugę labai praretintais lapuočiais. R šlaitu į aikštelę veda 1895 m. įrengtas akmenimis grįstas kelias. Š šlaite 2003 m. įrengtas funikulierius.

Pilis priklauso Vilniaus pilių rezervatui.

„Gatvės atrodo monochrominės, bet nuo Bekešo ar Gedimino kalno matyti, kad Vilniuje vyrauja trys skirtingos spalvos: gelsvas sienų tinkas, žali sodai, raudonų čerpių stogai. Kaip tik tos trys spalvos panaudotos Lietuvos vėliavai. Tiesa, yra dar viena spalva – varpinių ir debesų baltumas. Bokštai ir debesys pratęsia aukštumos matmenį. Ketvirtasis miesto matmuo – laikas.“

Venclova, Tomas. Vilnius. Asmeninė istorija. – Vilnius: R. Paknio leidykla, 2011

Gedimino kalnas priešais ižą.

Plikšala su ratais nerangių

Gatvių, šita lerva, šita vyža, –

Žengei žvengiant žingine žengiu!

 

Nes mane lėkt vėjas apsvaigino:

Arba nors ir vieną, arba nors

Visas miestas nuo klevų sprogimo

Kaip vulkanas susigarbanos.

 

Gedimino žalsvas kalnas, mūrai

Atsistoję laukiančiam šalia,

Nors aplinkui, kaip vamzdec kultūrai,

Juoduma nenori būt žalia.

 

Taip, kaip nuo priklausomybių lobstat

Nepriklausomybėj, aš dvasia

Žalias kaip islamas. Nihil obstat:

Laukiu medžių sprogstant miglose.

 

Rankoj su centu, žilu ir smulkiu,

Taip žila lyg centas nuo duobės

Ginas, kaip aš laukiu: kils iš dulkių

Gediminas, kalnas sudrebės!

 

2013

Jonas Juškaitis. Eilėraščiai

 

 „Rytas. Pagaliau rytas. Po sapno – košmaro: aš – geležinis vilkas – stoviu kalno viršūnėje ir kaukiu, nes ką tik sapnavau šarvuotą galingą vyrą ir didelį miestą, štai pabudau ir kaukiu, aš, geležinis vilkas, kaukiu kaip vėjas prie jūros… Rytas. Pagaliau rytas. Po bemiegės nakties. Sapnas truko tik sekundę. Rytas po nakties. Aš praskriejau ja kaip išprotėjęs sprinteris. Rytas. Aš išeinu iš namų. Iš namų – į Miestą. Kad nenusižudyčiau. Kad nenusižudyčiau namuose. Kad nenusižudyčiau, aš išeinu.
Einu gatve. Rytas. Paukšteliai čiulba. Saulutė. Kaip skaidru širdy! Po bemiegės nakties. Po sapno. Po bėgimo per amžinybę. Aš einu einu gatve. Pro mane eina praeiviai. Moterys ir mergaitės. Moterys! Kur jos eina? Į darbą. Iš nuobodžio turbūt jos visos svajoja apie meilės angelą, kuris įskristų naktį pro langą. Tikras vyriškas angelas. Sparnai – tik metafora. Svarbiausia, kad jis būtų tikras vyras. Aš įlipu į troleibusą Nr. 3 ir važiuoju Antakalnio gatve Gedimino aikštės link. „Gerbiami keleiviai, neužmirškite…“ Prisimenu, kad užmiršau.“

 Rudokas, Tomas Arūnas. Geležinis vilkas. 1986

Grigiškių piliakalnis įrengtas Vokės upės kairiojo kranto vingyje esančiame aukštumos kyšulyje, dabar apaugusiame lapuočiais medžiais. Aikštelė pailga Šiaurės rytų–pietvakarių kryptimi, 27x7m dydžio, iškiliu viduriu. Jos pietvakarių pusėje supiltas 2 m aukščio, 20 m pločio, 10 m ilgio pylimas (3 pav.), kurio išorinis 4 m aukščio šlaitas leidžiasi į 18 m pločio, 1,5 m gylio griovį, už kurio toliau į pietvakarius tęsiasi aukštuma. Aikštelės šiaurės rytų pakraštyje supiltas 0,2 m aukščio, 10 m pločio pylimas, kurio išorinis 2 m aukščio šlaitas leidžiasi į 8 m pločio, 0,4 m gylio griovį, už kurio kyla antras 0,5 m aukščio, 8 m pločio, 9 m ilgio pylimas. Toliau į šiaurės rytus tęsiasi 20×8 m dydžio kalvos dalis, užsibaigianti 6 m pločio, 0,3 m gylio įlome ir už jos kylančia 1,6 m pločio, 0,3 m aukščio kalvele 1 m aukščio išoriniu šlaitu. Šie dariniai greičiausiai natūralūs. Piliakalnio šlaitai statūs, 14 m aukščio, šiaurės vakarų šlaitas sužalotas elektros linijos, po ja nustumiant žemės paviršių vietomis iki 2 m gyliu.

Piliakalnis datuojamas II tūkst. pradžia.

Gudelių piliakalnis Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje, Pilaitės seniūnija. Pasiekiamas keliu Salotė – Gudeliai, yra į kairę šiaurėn nuo kelio atsisukimo dešiniau, į Gudelius.

Piliakalnis įrengtas aukštumos kyšulyje, Sudervėlės kairiajame krante. Aikštelė trikampė, pailga pietvakarių – šiaurės rytų kryptimi, 52 m ilgio, 32 m pločio šiaurės rytų krašte, 2 m žemesniu pietvakarių galu. Šiaurės rytų krašte supiltas 0,8 m aukščio, 7,5 m pločio pylimas, kurio išorinis 1,5 m aukščio šlaitas leidžiasi į 3,5 m pločio, 0,5 m gylio griovį, už kurio supiltas antras 0,5 m aukščio, 5,5 m pločio pylimas, už kurio iškastas antras 2 m pločio, 0,4 m gylio griovys. Pietvakarių šlaite, 7 m žemiau aikštelės yra trikampė 12×11 m dydžio terasa, kurios išorinėje (pietvakarių) pusėje yra 13 m pločio, 0,5 m gylio griovys, už kurio supiltas 0,5 m aukščio, 12 m pločio pylimas. Vakarų šlaite, 4 m žemiau aikštelės yra 10 m pločio terasa, per 1 m nuolaidėjanti į pietvakarius. Šlaitai statūs, iki 20 m aukščio.

Piliakalnis apardytas duobių, apaugęs pušimis.

Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu – II tūkstantmečio pradžia.

Kreivasis Kalnas, arba Plikasis Kalnas, Trijų Kryžių Kalnas – kalnas Vilniaus senamiestyje, stūksantis 300 m į rytus nuo Pilies Kalno, Neries kairiajame ir Vilnios dešiniajame krante, Vilnios ir Neries santakoje esančioje aukštoje kalvoje (abs. aukštis 163,6 m). Čia sovėjusi Kreivoji pilis – viena gynybinių Vilniaus pilių. Kalnas labiausiai žinomas dėl čia pastatyto Trijų Kryžių paminklo.

Piliakalnis labai sunaikintas erozijos, viršus apardytas čia XVII-XIX a. buvusių gynybinių įtvirtinimų. Pietinėje dalyje ant pylimo 1916 m. pastatyti 3 kryžiai (1948 m. nugriauti, atstatyti 1989 m.).

Piliakalnio viršus dirvonuoja, šlaitai apaugę lapuočiais. Aikštelė keturkampė, pailga šiaurės–pietų kryptimi, 65×35 m dydžio. Rytiniame aikštelės krašte yra 1 m aukščio, 6 m pločio pylimas. Į šiaurės–rytų, šiaurės, šiaurės–vakarų puses nuo aikštelės nueina 10 m pločio, 2 m aukščio į šiaurės–vakarus nuolaidėjanti ketera, panaši į pylimą. Rytiniame šlaite, 6 m žemiau pylimo yra 7 m pločio terasa. Pietvakariuose šlaitas erodavęs, status, iki 70 m aukščio, kiti žemesni, 15-30 m aukščio.

1988–1989 ir 1991 m. prie Trijų Kryžių ištirtas 317 m² bendras plotas. Rasta medinės gynybinės sienos liekanų, brūkšniuotos ir žiestos keramikos. Ankstyviausia buvo 2 m pločio medinė gynybinė siena, sudaryta iš sukaltų 15-20 cm skersmens rąstų, tarpas tarp kurių išklotas 10-15 cm skersmens rąsteliais ir sutvirtintas smulkiais akmenimis. Ši gynybinė siena datuojama I tūkst. pradžia. Vėliau smėlinga žeme užpiltas aikštelės kraštas, suklotas skeltų rąstų klojinys ir iš molio suplūktas iki 3 m aukščio, 12 m pločio pylimas, ant kurio pastatyta medinė gynybinė siena. Pastarajai sudegus, gaisravietė užpilta smėlio sluoksniu ir naujas pylimas vėl suplūktas iš molio. Jo aukštis siekė iki 4 m, plotis 17 m. Ant jos stovėjusi medinė siena buvo tinkuota. Šiuos įtvirtinimus galima datuoti XIV a. pabaiga.

Kučkuriškių piliakalnis arba Naujosios Vilnios piliakalnis, Barsukynės kalnas – piliakalnis Vilniuje, Naujosios Vilnios seniūnijoje, Kučkuriškėse, iš pietų juosiamas Vilnios slėnio. Stūkso Pavilnių regioniniame parke, Ancučių kraštovaizdžio draustiniame, kalvotame paviršiuje (aukščiausia apylinkių kalva).

Aikštelė netaisyklinga, keturkampė, išsidriekusi rytų–vakarų kryptimi, kiek lenkta ties viduriu. Ilgis apie 55–60 m, plotis 10 m. Paviršius nelygus, susideda tarsi iš 2 dalių: vakaruose 50×20 m ilgio, su iki 2 m natūraliu įdubimu, bei rytuose 38×17 m dydžio, 2 m žemesniu rytiniu galu ir 1,5 m pietiniu šonu. Aikštelę dengia lapuočių ir spygliuočių miškas, ji kiek apardyta geodezinio reperio ir 1919–1921 m. karinių įtvirtinimų. Rytinėje piliakalnio pusėje sudaryti 4 pylimai: pirmas 12 m pločio, 0,4 m aukščio, antras – 9 m pločio ir iki 1,7 m aukščio, trečias – 11 m pločio ir iki 2 m aukščio, lenktas, galuose pereinantis į visą piliakalnį maždaug 5-7 m žemiau aikštelės kraštų juosiančią terasą, ketvirtas – 5 m pločio ir 1-1,5 m aukščio. Iš vakarų juosia du pylimai – vienas 16 m pločio ir iki 0,5 m aukščio, kitas – iki 0,5 m aukščio. Kučkuriškių piliakalnį juosia keleto griovių juostos. Terasa apslinkusi, apaugusi medžiais ir krūmais, jos plotis 3-5 m, aukštis 1,5-2 m, juosia visą piliakalnį maždaug 5-7 m žemiau jo aikštelės kraštų.

Kučkuriškių piliakalnis datuojamas 1 tūkstantmečio pr. m. e. pab. – 1 tūkstantmečio m. e. pr.

Tai vienas iš neseniai atrastų Vilniaus piliakalnių. Į paveldo objektų registrą įtrauktas 2009 m. rugsėjo 11 d.

Neravų piliakalnis – piliakalnis (Lietuvos Respublikos kultūros paminklų sąrašo Nr. AR1941; unikalus objekto MC kodas 17206; registro iki 2005 m. balandžio 19 d. Nr. A1146P) Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje, Neravuose, Grigiškių seniūnija. Pasiekiamas miško keliu Grigiškės – Vilnius (Gariūnai) – į šiaurę už geležinkelio, pavažiavus 900 m nuo keliuko į sodybą kairėje, iki antrosios kvartalinės linijos, ja į šiaurę 500 m – yra kairėje, miške, Panerių girininkijos 36 kvartalo šiaurės rytų kampe.

Piliakalnis įrengtas aukštumos kyšulyje, Neries kairiajame krante. Aikštelė trikampė, pailga šiaurės rytų – pietvakarių kryptimi, 60 m ilgio, 41 m pločio pietvakarių krašte. Čia supiltas 40 m ilgio, 1,5 m aukščio, 10 m pločio pylimas, už kurio iškastas 6 m pločio, 1 m gylio griovys – jis geriausiai matosi pietvakarių šlaite. Rytų – šiaurės rytų aikštelės krašte supiltas 15 m ilgio, 0,5 m aukščio, 7 m pločio pylimas. Šlaitai statūs, 12-25 m aukščio.

Piliakalnis apardytas arimų, rytinis šlaitas – griovos, apaugęs pušimis su retu pomiškiu.

Panerių piliakalnis arba Jankiškių piliakalnis – piliakalnis, stūksantis Vilniuje, prie Žemųjų Panerių pramoninio kvartalo vakarinio pakraščio, Jankiškėse, ties Titnago g. 14, miško masyve už 0,2 km į pietus nuo paskutinės maršruto troleibusų stotelės.

Piliakalnis palyginti neseniai išaiškintas, yra archeologijos ir kraštovaizdžio paminklas, 2009 m. rugsėjo 11 d. įrašytas Į LR Kultūros paveldo registrą (unik. kodas 33086). Užima 20064 kv. m teritoriją, datuojamas I mūsų eros tūkstantmečiu – II tūkstantmečio pr.

Piliakalnis įrengtas aukštumos kyšulyje, Neries kairiajame krante. Aikštelė trikampė, pailga šiaurės rytų – pietvakarių kryptimi, 60 m ilgio, 41 m pločio pietvakarių krašte. Čia supiltas 40 m ilgio, 1,5 m aukščio, 10 m pločio pylimas, už kurio iškastas 6 m pločio, 1 m gylio griovys – jis geriausiai matosi pietvakarių šlaite. Rytų – šiaurės rytų aikštelės krašte supiltas 15 m ilgio, 0,5 m aukščio, 7 m pločio pylimas. Šlaitai statūs, 12-25 m aukščio.

Piliakalnis apardytas arimų, rytinis šlaitas – griovos, apaugęs pušimis su retu pomiškiu.

Panerių piliakalnis II – piliakalnis, stūksantis Vilniuje, šalia Žemųjų Panerių pramoninio kvartalo vakarinio pakraščio, piečiau Jankiškių, miško masyve ties Titnago g. 14.

Piliakalnis yra archeologijos ir kraštovaizdžio paminklas, 2009 m. rugsėjo 11 d. įrašytas Į LR Kultūros paveldo registrą (unik. kodas 33087). Užima 33482 kv. m teritoriją Neries kairiojo kranto šlaito kyšulyje, šalia įlomės, kuria anksčiau iš slėnio Žemuosiuose Paneriuose kilo kelias. Datuojamas I m. e. tūkstantmečiu – II m. e. tūkstantmečio pradžia.

Piliakalnio aikštelė netaisyklinga trikampė, orientuota beveik šiaurės pietų kryptimi, maždaug 22 m ilgio ir 14 m pločio pietiniame gale, kiek žemėjanti į šiaurinį galą ir į kraštus. Apaugusi medžiais ir krūmais. Piliakalnio pietiniame gale supilti du pylimai: vienas maždaug 15 m pločio, 0,7 m aukščio nuo aikštelės bei 1,5 m aukščio nuo išorės, ir toliau išorėje, už griovio esantis antras, maždaug 5 m pločio, 18 m ilgio ir iki 0,7 m aukščio. Pylimai iš dalies nusklidę. Tarp pylimų yra maždaug 4,5 m pločio, 18 m ilgio ir 0,8 m gylio griovys, o antrojo pylimo išorinėje papėdėje antras – maždaug 5 m pločio, 18 m ilgio ir iki 1,5 m gylio kiek lenktas griovys. Grioviai iš dalies užslinkę. Šlaitai vidutinio statumo ir statūs, iki 30-35 m aukščio, apaugę mišku. Šiauriniame šlaite, maždaug 2 m žemiau piliakalnio aikštelės krašto yra senas, lenktas, maždaug 0,5 m gylio, 1,5 m pločio ir apie 25 m ilgio griovys, panašus į seną apkasą, tame pačiame šlaite, keliais metrais žemiau yra maždaug 3-4 m skersmens duobė su jos išorėje esančiu iš išmestų žemių susidariusiu lyg pylimu, o žemiau šiame šlaite irgi yra dar bent kelios panašios duobės. Jos išsidėsčiusios kas keletą metrų beveik iki pat kalvos pašlaitės.

Šalia stūkso pirmasis Panerių piliakalnis.

Pilaitės piliakalnis, Pilaitė – piliakalnis Pilaitės mikrorajone Vilniuje, Sudervėlės upelio kairiajame krante, prie pat Pilaitės dvaro. Šalia stūkso kitas nežinomos kilmės piliakalnis, kuris vadinamas Kryžiuočių kapais, kas mena, jog čia vykdavo mūšiai su kryžiuočiais.

Šiuo metu Pilaitės piliakalniu vadinama kalva, apaugusi medžiais ir krūmais, gana nuolaidžiais (nuo 6 m iki 10–13 m aukščio) šlaitais. Jos aikštelė – stačiakampio formos, apie 60 m ilgio šiaurės rytų–pietvakarių kryptimi, apie 45 m pločio šiaurės rytų dalyje ir apie 55 m – pietvakarių dalyje. Aikštelės šiaurės ir šiaurės rytų dalyse pastebimas nežymus paaukštėjimas, o ten iškastose duobėse matoma mūro liekanų. Mūro pėdsakų aptikta ir kitose aikštelės vietose. Istorinių šaltinių nėra, išskyrus istoriko Mykolo Balinskio teiginius, jog čia gali būti kryžiuočių kronikose minima Visvaldės pilis (Wissenwalde – Stumbrų giria) ir kad XVI a. Viršilų giminė čia pasistatė mūrinę pilį. Taip pat šis istorikas savo knygoje Historya miasta Wilna (Vilniaus miesto istorija) parašė, kad tai „viena iš seniausių įtvirtintų vietovių prie Vilniaus“.

Žvalgomieji tyrinėjimai VU vykdyti aikštelės šiaurės ryų pakraštyje, padidinus ir išvalius nuo seno iškastą duobę, kurioje matėsi mūro pėdsakų. Ištirtas 5×5 m plotas. Nustatyta, kad šioje vietoje būta nedidelio bokštelio, kurio vidinis skersmuo tik apie 2 m, o sienų storis prie pamato siekė 1,7–2 m. Išlikęs sienos aukštis – apie 1 m. Bokštelio pamatai sumūryti iš pavienių plytų ir akmenų. Valant bokštelio vidų ir išorę, rasta keletas grindų plytelių (apie 11x11x4,5–2,5 cm dydžio), kurių paviršius geltonai ir rudai glazūruotas, rombinė grindų plytelė (dydis apie 17x8x2,3 cm), taip pat keletas nedidelių plokštinių koklių fragmentų (pora iš jų su iškiliu rozetės ornamentu, vienas gotikinio stiliaus, kiti puošti susipynusių linijų ornamentu bei žalia arba mėlyna glazūra). Bokštelio liekanos gali būti datuojamos XVI a. antrąja puse–XVII a. pirmąja puse.

Aikštelės centre, kaip rodo žvalgomieji tyrinėjimai, kultūrinis sluoksnis tesiekia 10–30 cm storio ir po nestora velėna yra tik plonas griuvenų sluoksnelis. Ankstesnio, nesusijusio su dvarviete sluoksnio, surasti nepavyko. Aikštelės pietų ir pietvakarių pakraštyje žvalgyti ten esančios didelės duobės (ilgis pietvakarių–šiaurės rytų kryptimi apie 16 m, plotis – apie 10–12 m, gylis iki 1,5 m) pakraščiai. Pasirodė, kad tai buvusio pastato vieta, kuri liko išardžius sienas, t. y. duobės orientacija ir dydis praktiškai atitinka buvusio statinio vietą ir dydį. Išlikę mūro fragmentai primena minėto bokštelio mūrus. Pilaitėje atlikti geofiziniai tyrimai (tyrė Lietuvos geologijos tarnybos darbuotojai V. Nasedkin ir J. Jacyna) parodė, jog čia buvo įtvirtinta dvarvietė su bokšteliais.

Pūčkorių piliakalnis (registro kodas iki 2005 m. balandžio 19 d. A1613, unikalus objekto MC kodas 16124; Lietuvos Respublikos kultūros paminklų sąrašo Nr. AR1646) – piliakalnis Vilniaus miesto rytinėje dalyje, 0,2 km į pietus nuo S. Batoro g. pervažiavus Vilnios tiltą ir pasukus Pūčkorių gatve į dešinę, Naujosios Vilnios seniūnija, Pavilnių regioninis parkas.

Pūčkorių piliakalnis buvo žinomas nuo pirmųjų mūsų eros amžių iki 13-14 a. Tai stačiašlaitis nupjauto kūgio pavidalo ir 11-19 m aukščio kalnas, iš šiaurės, vakarų ir pietų juosiamas Vilnios slėnio. Jo papėdėje galima pastebėti negilų, bet gana ilgą griovį, kuris kadaise juose piliakalnį. Piliakalnio viršuje esanti aikštelė yra netaisyklingo ovalo formos, 28 m ilgio ir 20 m pločio, ištęsta pietų ir šiaurės kryptimi, turi pylimo liekanų. Šiuo metu piliakalnis apaugęs medžiais, o jo šlaite įrengti laiptai.

Pūčkorių piliakalnio žvalgomieji tyrimai atlikti 1984 m. Piliakalnio tyrinėtojai atidengę daugiau nei pusės metro storio kultūrinį sluoksnį, susidedantį iš dviejų horizontų, rado jame lipdytos, nežymiai brūkšniuotos keramikos šukių, geležinį pjautuvą, akmeninio grindinio liekanų.
Šalia piliakalnio 1984 m. tyrinėjimų metu aptikta senovės gyvenvietė. Joje tyrinėtojai aptiko daugiau nei pusės metro storio kultūrinį sluoksnį, susidedantį iš dviejų horizontų, ir rado jame lipdytinės, nežymiai brūkšniuotos keramikos šukių, geležinį pjautuvą, akmeninio grindinio liekanų. Piliakalnio papėdėje rasta akmens amžiaus titnaginių dirbinių, skelčių, skaldos, lipdytinės grublėtosios ir žiestosios keramikos šukių, geležies gargažių. Šie radiniai aptikti visai negiliai, po 10–15 cm storio dirvožemio sluoksniu.

Rokantiškių piliakalnis su gyvenviete – piliakalnis (naujai išaiškinamųjų sąraše Nr. 975, unikalus objekto MC kodas 17323; registro iki 2005 m. balandžio 19 d. Nr. A10K) ir gyvenvietė (unikalus objekto MC kodas 17324) yra Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje, Naujosios Vilnios seniūnija.

Piliakalnis įrengtas aukštumos kyšulyje esančioje atskiroje kalvoje, Murlės kairiajame krante. Aikštelė ovali, pailga pietvakarių – šiaurės rytų kryptimi, 28×25 m dydžio, iki 1 m iškiliu viduriu. Aikštelę šlaituose, 4 m žemiau juosia 3,5 m pločio į išorę nuolaidėjanti terasa. Šiaurės vakarų ir rytiniame šlaite, 6 m žemiau pirmosios terasos yra antra 1-2 m pločio terasa, 8 m žemiau kurios, 6 m aukščiau papėdės, šiauriniame šlaite yra trečia 3 m pločio terasa. Pietvakariniame šlaite, 4 m žemiau aikštelės, yra 20 m ilgio, 6 m pločio, 0,2 m gylio griovys, kurio pietvakarių pakraštyje supiltas 1 m aukščio, 10 m pločio pylimas 4 m aukščio išoriniu šlaitu. Šlaitai statūs, iki 30 m aukščio, pietvakarių šlaitas 5-6 m aukščio, viršutinėje dalyje dirbtinai pastatintas.

Aikštelę apardė jos pakraščiuose iškasti apkasai, terasą pietvakarių šlaite – duobės. Aikštelė dirvonuoja, šlaitai apaugę tankiais lapuočiais.

Šiaurės rytų piliakalnio papėdėje, 0,7 ha plote yra papėdės gyvenvietė, tyrinėta 1993 m. Iki 1 m storio kultūriniame sluoksnyje rasta grublėtos ir žiestos keramikos. Apie 1 km į pietvakarius buvo X a. – XI a. pilkapiai, tyrinėti 1852–1853 m. ir 1925 m., vėliau sunaikinti. 800 m į šiaurės vakarus yra XVI a. – XVII a. Rokantiškių piliavietė.

Vilniaus Stalo kalnas – kalnas, stūksantis Vilniaus centre, Kalnų parko teritorijoje, Vilniaus pilių kultūrinio rezervato archeologijos paminklas.

Pavadinimą kalnas gavęs dėl savo formos – viršūnėje jis lygus kaip stalas. Priešais – Trijų Kryžių paminklas ant Plikojo kalno. Stalo kalną galima aplankyti iš T. Kosciuškos gatvės pusės; iš čia užkopus į kalną, patenkama į estradą. Vasarą joje vyksta įvairūs koncertai, šventės. Galima tiesiai užkopti į kalną ir iš Olandų gatvės pusės, takelis yra tarp Krivių stotelės ir Karo muziejaus.

Stalo kalno piliakalnis įrengtas atskiroje kalvoje (absoliutus aukštis 164,6 m) stačiais 20-35 m aukščio šlaitais, 600 m į rytus nuo Pilies kalno, 50 m į rytus abs. nuo Kreivojo kalno. Aikštelė netaisyklingo keturkampio formos, kiek pailga šiaurės-pietų kryptimi, 150×110 m dydžio. Į šiaurės vakarus nuo jos tęsiasi 130 m ilgio, 10 m pločio viršuje ožnugaris. Aikštelė buvo iškasinėta duobėmis. 1955 m. kalno viršus buvo sulygintas buldozeriais, šitaip sustumiant vertingą kultūrinį sluoksnį į aikštelės pakraščius. Nuo to laiko kalnas yra plokščias. Aikštelė dirvonuoja, į ją iš šiaurės rytų pusės veda gruntinis kelias, šlaitai apaugę lapuočiais. 1995 m. tiriant aikštelės vakarų ir pietų pakraščius, aptiktas iki 1,8 m storio kultūrins sluoksnis su žalvarinio žiedo fragmentu, žiesta keramika.

Kalnų parko piliakalnių aplinkoje, į šiaurę nuo Kreivojo kalno, tarp Kreivojo kalno ir Stalo kalno esančiame slėnyje bei į pietus nuo jų, 7 ha plote yra papėdės gyvenvietė. Ji tyrinėta 1933, 1939, 1956, 1989, 1995, 1997 m. Aptikta sudegusių XIV a. pastatų liekanų, geležinių peilių, raktų, strėlių antgalių, ietigalis, pentinas, žirklės, raktas, spyna, žiestos keramikos, gyvulių kaulų, šlako, grūdų.

Literatūroje įsivyravusi hipotezė dėl šioje vietoje stovėjusios Kreivosios pilies (Kreivojo miesto), istoriniuose šaltiniuose įvardijamos kaip Curvum castrum. Istorikai, tyrėjai mano, kad Stalo kalnas Kreivojo miesto teritorijoje turėjo atlikti gynybinę funkciją.

Staviškių piliakalnis – Važiuodami sostinės Verkių gatve beveik iki jos galo, link Žaliųjų ežerų, privažiuosite Staviškių piliakalnį. Kitaip jis dar žinomas Naujųjų Verkių vardu. Nuo jo šiaurės rytų kryptimi apie puse kilometro nutolęs Staviškių pilkapynas.

Piliakalnis datuojamas I tūkst. Jis įrengtas atskiros kalvos pietinėje dalyje. Viršuje yra trikampė, pailga, 50 m ilgio ir 40 m pločio aikštelė su 1 m pakilimu viduryje. Piliakalnis stačiašlaitis, 10 m aukščio.

2000 m. Staviškių piliakalnis sutvarkytas, jo šlaite įrengti laiptai. Rytiniame šlaite stovi 1928 metais pastatyta Jėzaus skulptūra.

Vaidotų piliakalnis – piliakalnis, stūksantis pietinėje Vilniaus pusėje, kairiajame Vokės krante, Vaidotuose, miškingame kvartale tarp Piliakalnio, Vėjo ir Kunigiškių gatvių, 0,4 km į pietryčius nuo Vėjo ir Kiaunių gatvių sankryžos.

Piliakalnis yra archeologijos ir kraštovaizdžio paminklas, 2013 m. spalio 4 d. įrašytas Į LR Kultūros paveldo registrą (unik. kodas 33861).[1] Užima 13 000 kv. m teritoriją, datuojamas I mūsų eros tūkstantmečiu – II tūkstantmečio pr.

Piliakalnis apaugęs lapuočiais medžiais. Jis įrengtas aukštumos iškyšulyje į Vokės slėnį, supamas šio slėnio raguvų. Šlaitai gana statūs, iki 10–15 m, vietomis iki 20 m aukščio. Lankymui nėra pritaikytas.