„Penketas. Tapybos anatomija“
XX amžiaus aštuntojo dešimtmečio antroje pusėje į lietuvių tapybą atėjo grupė jaunų tapytojų, kartu 1976 m. baigusių studijas tuometiniame Vilniaus dailės institute ir turėjusių ambicijų rengti bendras parodas bei angažuotis radikalesnei opozicijai tuometinės tapybos radai. Tai vadinamasis Penketas: Bronius Gražys, Henrikas Natalevičius, Mindaugas Skudutis, Raimundas Sližys ir Romanas Vilkauskas.
Knygoje pristatoma kurso draugų kūrybinė veikla nuo studijų pradžios 1970 m. iki paskutiniosios parodos 1986 m.
Naujos knygos muzikos ir meno skaitykloje: 2017 m. spalis
Naujos knygos muzikos ir meno skaitykloje: 2017 m. spalis
- 2017-10-18
- Autorius: Administratorius
- Kategorija Naujienos Naujos knygos
Kviečiame susipažinti su naujomis natomis ir knygomis muzikos, meno, rankdarbių temomis. Visus šiuos leidinius į namus pasiskolinti galite Muzikos ir meno skaitykloje.
Tadashis Suzukis „Kultūra – tai kūnas“
Tadashis Suzukis (g. 1939) – tarptautinį pripažinimą pelnęs japonų teatro režisierius, mokytojas, iškilus mąstytojas, įkvėpęs daugybę šiuolaikinio teatro kūrėjų visame pasaulyje. Ne vieną dešimtmetį jis tyrinėja įvairias teatro formas nuo no, kabukio ir graikų dramos iki Shakespeareb klasikinių veikalų ir Čechovo ar Becketto moderniosios dramaturgijos. Šio ilgo ir kruopštaus darbo rezultatas – teatro universalumo ir transformacinių galių giluminis suvokimas, kuriuo autorius dalijasi šioje knygoje „Kultūra – tai kūnas“.
Į rinkinį įeina svarbiausi Suzukio tekstai, parašyti per pastaruosius keturiasdešimt metų: garsiąją Suzukio aktorių ruošimo metodiką papildantys „Apie režisūrą“ ir „Apie vaidybą“; anksčiau parašytą „Pėdų gramatiką“ papildantis „Kultūra – tai kūnas“; mintys, pasižymėtos statant „Trojietes“ ir „Karalių Lyrą“.
Skaidra Trilupaitytė „Lietuvos dailės gyvenimas ir institucijų kaita“
Praėjus beveik trims dešimtmečiams nuo lietuviškojo Atgimimo ir Sąjūdžio susikūrimo pradžios, Skaidros Trilupaitytės monografijoje naujai pažvelgiama į anuometinius Lietuvos kultūrinio gyvenimo transformacijos procesus. Autorė analizuoja totalitarinių veiklos nuostatų sunykimą ir autonomiško meninio lauko susikūrimą XX a. devinto dešimtmečio pabaigoje – dešimto dešimtmečio pradžioje.
Knyga skirta ne pačios dailės, bet meno politikos aspektams, istorinėms kaitos aplinkybėms.
S. Kancevyčius „Bendruomenė ir teatras“
Knyga „Bendruomenė ir teatras“ – ne tik maloni dovana kultūrai, bet ir svarbi savęs pažinimui kultūros žygyje. Teatrologijos magistro ir režisieriaus Sigito Kancevyčiaus įnašas tame žygyje labai ryškus ir padrąsinantis. Knyga parašyta lengvai skaitoma kalba, suprantama ir kartu išlaiko akademinę motyvaciją. Labai grakšti knygos struktūra: teatras kaip socialinis reiškinys, bendruomeninė vaidinimo prigimtis ir dabartinės bendruomenės teatro istorija konkrečių vietovių patirties pagrindu. Nė vienas rajonas negali pasigirti panašaus turinio ir mokslinio lygio knygomis apie savo kultūros darbus.
Gražina Marija Martinaitienė „Atsiminimai apie skulptorių Juozą Mikėną“
Prieš keletą dešimtmečių dailės istorikės dr. Gražinos Marijos Martinaitienės užrašyti amžininkų prisiminimai apie vieną žymiausių XX amžiaus skulptorių Juozą Mikėną (1901-1964), ilgai gulėjo stalčiuje, išvydo dienos šviesą. Lietuvos dailės muziejaus išleista knyga „Atsiminimai apie skulptorių Juozą Mikėną“ atskleidžia kūrėjo asmenybę, jam nepalankų tuometį laikotarpį, kelią nuo gimtojo Skardupio, pažinties su Europos kultūra Paryžiuje iki paliktų pėdsakų Lietuvos skulptūros istorijoje. Kaip sakė Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys, prof. J. Mikėnas buvo ne tik moderniosios Lietuvos skulptūros, profesionaliosios mozaikos, freskos pradininkas, bet ir puikus pedagogas, palikęs visą būrį gabių skulptorių. Jo mokiniai – Juozas Kėdainis, Gediminas Jokubonis, Konstantinas Bogdanas, Vladas Vildžiūnas ir kiti.
Vitalija Bagdžiūnienė, Rankdarbių knyga „Kojinių ir šlepečių mezgimas virbalais“
Kojinės – būtina kiekvieno žmogaus aprangos dalis, bet ypač reikalingos šaltuoju metų laiku. Ši šiltų kojinių ir šlepečių mezgimo knyga, skirta netik standartinėms, bet ir kitokioms, kojoms. Čia pateikiama daugybė mezginių pavyzdžių, sugrupuotų pagal paskirtį ir sudėtingumą.
Knygoje naudojami Lietuvoje paplitusių raštų pavadinimai, pavyzdžiui, ripsas reiškia, kad tai toks mezginys, kurio viena eilė gerųjų akių, o kita – išvirkščiųjų, stulpeliai, toks mezgimo raštas, kai gerųjų ir išvirkščiųjų akių seka nekinta visose eilėse. Kojinių pavyzdžiai surikiuoti pagal sudėtingumą – pirmiausia vienspalviai ir dryžuotieji, po to sudėtingesni ir daugiaspalviai -tokie, kai vienu metu mezgama iš 2 ar daugiau skirtingų spalvų siūlų, įvairiais raštais. Šlepetės dažnai mezgamos tarpusavyje derinant įvairias technikas, raštus, tad šis darbas sudėtingesnis, knygos pabaigoje.
Nida Lungienė „Rokiškio tapytos langinės, 2005-2014“
Langinės, kaip lietuviško namo elementas, atsirado XVIII a. pab.–XIX a. pr. Jos buvo skirtos apsaugoti nuo prašalaičių. Ištyrinėjus dvare sukauptą medžiagą, archyvus ir fotografijas, pasak Rokiškio krašto muziejaus Istorijos skyriaus vedėjos Onutės Mackevičienės, pastebima, kad šis namo dekoro elementas Rokiškyje tarpukariu buvo itin populiarus. Pirmuose aukštuose parduotuvių ar kitų įstaigų savininkai (labai dažnai –¬ žydai) langines įrengdavo dėl saugumo, jos buvo praktiškos, tvirtos, kartais skardintos. Miestelėnai savo namus jomis taip pat puošė.
Mikalojus Povilas Vilutis „Albumas“
Albumas parengtas remiantis 2014 m. Vilniaus dailės akademijos ekspozicijų salėse „Titanikas“ įvykusia retrospektyvine paroda. Knygoje pateikiama nuosekli Vilučio kūrybos apžvalga, išskiriant svarbiausias kryptis – lakštinę grafiką, piešinius, tapybą, objektus ir taikomąją grafiką.
Mikalojus Povilas Vilutis – šilkografijos meistras, avangardistas. Jo kūryba keletą dešimtmečių išsiskiria lietuviškos grafikos kontekste, ir šiandien tebėra aktuali, kelianti didelį susidomėjimą. Dailininko kūrybinis kelias prasidėjo XX a. 8 dešimtmetyje.