Vilniaus istorinis centras, šiandienos visuomenei pasakojantis daugybę skirtingų istorijų, vis dar žengia savitumo paieškų keliu. Kiekvienai kartai ypač aktualu išsaugoti miesto veidą, atskleisti jo tapatumą ir suvokti savąjį santykį su juo. Išsaugojęs viduramžių miestui būdingą planinę struktūrą ir UNESCO pelnytai įvertintas dėl savo reikšmės Vidurio ir Rytų Europai, senamiestis patyrė daugybę pokyčių ir iki šiol yra įtakojamas besikeičiančių urbanistikos paveldo apsaugos tendencijų.
Vilniaus architektūros paveldo praradimai siejami su sovietine miestų atstatymo ideologija bei praktika. 1944 m. sovietams įsitvirtinus Vilniuje, pradėta skaičiuoti karo metu miestui padaryta materialinė žala. Skaičiuojant nuostolius, fiksuojant išlikusią Vilniaus architektūrą, tapo akivaizdu, jog senasis miestas buvo prarastas ne karo metu, o po karo.
„Sovietinio Vilniaus“ kūrimo versija rėmėsi modernistine sveiko ir patogaus gyventi miesto ideologija. Pagal senamiesčių sanacijos koncepciją, istorinės miesto dalies higienos, gyventojų tankumo ir transporto problemos buvo sprendžiamos, griaunant techniškai susidėvėjusius pastatus, mažinant užstatymą, platinant gatves, o istorinius pastatus keičiant šiuolaikiškais. Šie bruožai akivaizdūs pokario Vilniaus senamiesčio tvarkyboje dėl to, kad sanacija buvo ypač sėkmingai pritaikyta sovietinėje urbanistikoje ir tapo ideologiniu pagrindu po karo pertvarkant daugelį SSRS miestų.
1948 m. pradėti pirmieji miesto tvarkymo darbai. Vienas pagrindinių akcentų buvo ištisų kvartalų bei posesijų „išvalymas“, motyvuojant miesto sanitariniais ir transporto poreikiais. Visgi daugelio žmonių sąmonėje pokario senamiestis iš tiesų buvo panašus į griuvėsius, tad jų valymas, o ne restauravimas buvo priimtiniausias greito ir patogaus atstatymo būdas.
1959 m. buvo patvirtintas Senamiesčio rekonstrukcijos planas – pirmasis kompleksinis paveldosauginis dokumentas Sovietų Sąjungoje, sustabdęs senojo Vilniaus rekonstravimą ir leidęs naujame mieste išsaugoti senąją architektūrą.
Parodoje „Senas ir naujas Vilnius“ pristatomi fotografų Jano Bulhako ir Mečislovo Sakalausko fiksuoti vaizdai, leidžiantys lankytojams paklaidžioti po XX a. Vilnių ir pažvelgti į miestą, dar nepatyrusį karo nuostolių ir atgimusį pokario laikmečiu. Istorija keičia miesto veidą, o fotografija, įamžinanti praeitį, kviečia prisiminti istorinį Vilnių bei susieti jį su dabarties realijomis, todėl šalia istorinių fotografijų eksponuojamos fotografijos profesijos studentų Marinos Filistovič, Gintarės Grigėnaitės, Mariušo Pyž, Indrės Šernaitės, Laimos Viršilaitės ir jų profesijos mokytojos Jogailės Butrimaitės atliktos senamiesčio nuotraukos, provokuojančios susimąstyti, ar XX a. pradžioje užgimusi paveldosaugos kryptis išsaugoti miesto visumą yra tęsiama iki šiol ir kokia ateitis laukia mūsų sostinės istorinės dalies.
Kviečiame pamatyti fotografijų parodą „Senas ir naujas Vilnius“ Vilniaus centrinėje bibliotekoje (Žirmūnų g. 6), kuri veiks iki rugpjūčio 3 d.
