PRAĖJĘS RENGINYS. Martino Jankaus tapybos darbų paroda „Neapibrėžta tapybos ir A. Ramono literatūros giminystė“
PRAĖJĘS RENGINYS. Martino Jankaus tapybos darbų paroda „Neapibrėžta tapybos ir A. Ramono literatūros giminystė“
|
Prasideda:
Baigiasi:
Vieta:
Naujosios Vilnios biblioteka |
Kviečiame pamatyti Martino Jankaus tapybos darbų parodą „Neapibrėžta tapybos ir A. Ramono literatūros giminystė“ Naujosios Vilnios bibliotekoje (Gerovės g. 1).
Martinas jankus gimė 1970 m. Kaune. 1988 m. baigė M. K. Čiurlionio meno mokyklą. 1988-1992 m. studijavo tapybą Vilniaus dailės akademijoje. Nuo 1995 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Pirmoji personalinė paroda 1991 m. Nuo 1992 m. dalyvauja grupinėse dailės parodose. Surengė apie 16 personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Grupinėse dailės parodose reprezentavo lietuvių tapybą Vokietijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Gruzijoje ir kt. Kūrinių turi MO muziejus Vilniuje, Loviisa modernaus meno muziejus (Suomija), Kaliningrado istorijos ir dailės muziejus (Rusija) ir privačios kolekcijos Lietuvoje ir užsienyje.
„1993 metai buvo įsimintini, ką tik nuvilnijęs Sąjūdis, lėmęs idėjų sklaidą ir sujudinęs dideles kūrybines galias, tuo pačiu laikas, bylojantis artėjančią tuštumą ir nežinomybę pirmaisiais nepriklausomybės metais, laikas, daug kuo panašus į sustingusį paskendusį burlaivį jūros dugne. Bent taip pasakytų A. Ramonas, talentingas rašytojas, tais metais užbaigęs savo kūrybinį kelią.
Neapibrėžtumas, amžina benamystė, prarastų vertybių ilgesys – dažni jo prozos motyvai. Kaip ir nuošalės figūra,- jo įsitikinimu, toks ir turėjo būti kuriantis žmogus. Yra daug žmonių, kurie liudytų apie jį autentiškiau už mane, – tarp jų esama ir nemažai dailininkų. Kas lėmė A. Ramono kūrinių tapybiškumą? Rėmimasis jausmais, sunkiai nusakomu pojūčiu… Į klausimą atsako ir jo novelių pavadinimai: „Rugpjūčio šviesa“, „Lapkričio saulė“ ir daugelis kitų. Bet kai kalba suka dvasinių vertybių link, net ir šie sulyginimai tampa netikslingi. „Meno kalba neišverčiama“. Viename iš savo interviu „Nemuno“ žurnalui rašytojas sako: „gal atsiras žmogus, kuris įsiklausys vienatvėje, ką jam sako laukinis erškėtrožės žiedas“.
Dabar kartais pajuntu, kad užstrigo amžinas laiko ratas, kad pasaulis tapo netikras, kad vaikštom tarp nevykusių kažkokio nemokšos pastatytų dekoracijų. Laikas sustojo prieš kažkokį tik nujaučiamą lūžį, ir griūva tyliai akyse Vilniaus senamiestis.
Prieš dvidešimt metų atradau šį subtilų rašytoją. Daug kartų skaičiau visus jo kūrinius. Jis tapo mano kelrode žvaigžde. Tik meno pasaulyje egzistuoja tokios nepaaiškinamos gijos, jungiančios mūsų širdis.
Ir aš mintimis klaidžioju po Vilniaus apylinkes, vedamas to sunkiai nusakomo jausmo, savo vaikystės vaizdiniais nubloškiamas į kaimą, kaip ir A. Ramonui, jau taip seniai prarastą. Tik noriu atsakyti į tai savo tapyba.“ , – pasakoja parodos autorius Martinas Jankus.
Paroda veiks iki balandžio 15 d.