PRAĖJĘS RENGINYS. Knygos „Azerbaidžanas. Klajūno užrašai“ pristatymas
PRAĖJĘS RENGINYS. Knygos „Azerbaidžanas. Klajūno užrašai“ pristatymas
|
Prasideda:
2018-05-10 17:30Baigiasi:
Vieta:
Vilniaus centrinė biblioteka |
Gegužės 10 d., ketvirtadienį, 17.30 val. kviečiame į knygos „Azerbaidžanas. Klajūno užrašai“ pristatymą ir susitikimą su autoriumi Mariumi Abramavičiumi Neboisia Vilniaus centrinėje bibliotekoje (Žirmūnų g. 6), konferencijų salėje, 3 a.
Marius Abramavičius Neboisia – tai tas, kuris kuria nebijodamas, – kuria save ir savo gyvenimą, kuria keliaudamas po pasaulį, tapydamas, keldamas aitvarus ir didžiules vėliavas, kuria statydamas akmeninius bokštus, fotografuodamas ir filmuodamas. Dar kartais spėja užrašyti tekstus bei poeziją, kuri ateina ir atsiveria jam keliaujant po įvairiausias pasaulio šalis: Iraną ir Norvegiją, Graikiją ir Gruziją, Japoniją ir Suomiją, Švediją ir Italiją, Kubą ir Senegalą, Ukrainą ir Tibetą… Šį kartą Marius pristato Azerbaidžaną – šalį, apie kurią, rodos, visi yra girdėję, tačiau mažai kas žino jos realybę. Autorius atveria situacijas, žmonių nuotaikas ir jausmą, kuris apima patekus į paslaptingą kanjoną, bei potyrius, užplūstančius pamačius besiveržiančią iš žemės ugnį.
Marius Abramavičius Neboisia. Ištrauka iš knygos „Azerbaidžanas. Klajūno užrašai“ (2018)
Dienos dangaus šokiai
Karštos ryto saulės sukondensuoti debesys apsupo viršūnes, užtamsino dangų ir numetė keletą didelių vandens lašų, bet apie pietus išsigiedrijo, ir didieji kalnai apsisupo lengvais, pašėlusiais debesų ūkais, kurie ėmė lėkti ir čia pat sklaidytis, nykti ir tirpti. Iš kažkur atsirasdavo vis nauji ir naujomis jėgomis lėkė, suposi, tirpo ir nyko. Žiūrėti nepabostantis vaizdas. Ištirpus debesims Lazą nušvietė kaitriai tvanki saulė. Tuomet iš žemumų, iš slėnio apačios ėmė kilti pilkų debesų armijos, grėsmingai atrodančios, bet neatvėsinančios. Iš lėto uždengė dangų ir aptemdė saulę, bet karščio nesumažėjo. Šiek tiek prietemoje palaikęs slėnį šiltas debesis, tikriausiai atkeliavęs nuo įkaitusios Kaspijos, išsisklaidė, liko tik balti kamuoliniai debesėliai virš kalnagūbrių pakibę; dundesys sklido iš kitų slėnių, kurie iš čia nebuvo matyti. Į vakarą iš apačios atpūtė dar šilto oro porciją, kuri lengvu rūku ėmė klaidžioti po slėnį padrikais debesėliais, vis uždengiančiais besileidžiančią saulę. Užstojantis slėnį kalnas dar šiek tiek sulaikė artėjančią ūko tamsą, bet pro uolų vartus besiveržiantys debesys nesustojo nė akimirkai, šiek tiek atvėso ir kvėpuoti tapo gaiviau.
Ant seno, seno aksakalų suolelio prisėdęs stebiu pasaulį. Ūkanotoje migloje netikėtai išnyra žmonės, baubia karvės, prunkščia arkliai, praeina mergina juoda suknele ir pranyksta čia pat į rūką. Didžiuliai barščiai užu tvoros kyla kaip gyvos figūros, – kas čia per keistas neliestas plotas? Tik atidžiau pažiūrėjęs suprantu, kad tai senos aptvertos kapinės, o gal ir ne senos, o tiesiog aptvertos ir apžėlusios.
Gūdi ūko prieblanda apėmė Lazą. Pamelžtos karvės traukia mūkdamos į laukus pro laukinę kriaušę, vyrukai su smilkstančiomis cigaretėmis praeina. Vaikinas sustojęs iki pusės rūke, mobilų telefoną maigo, moterys spalvingomis sukniomis neša dubenis, pilnus maisto į vestuvių kiemą. Prie parduotuvės privažiuoja Niva, vairuotojas nori sulčių nusipirkti. Uodų nėra. Vaikinas, labai panašus į jaunėlį iš Paradžanovo filmo „Troškimų medis“, prieina prie stulpo, paspaudžia jungtuką ir šviesa užsidega.
Renginio metu bus galimybė įsigyti knygą.
