PARODA BAIGĖSI. Juvelyrės Irenos Žukauskytės darbų paroda
PARODA BAIGĖSI. Juvelyrės Irenos Žukauskytės darbų paroda
Prasideda:
Baigiasi:
Vieta:
Naujosios Vilnios biblioteka |
Maloniai kviečiame apsilankyti Naujosios Vilnios bibliotekoje (Gerovės g. 1) juvelyrės Irenos Žukauskytės darbų parodoje.
Paroda veiks iki birželio 2 d.
Autorė apie save:
Mama ateina. Ji gražiausią gėlę parugės
Iš laimės daugel kartų lūpom virpančiom palyti
Ir nešasi namo. Ji ten gražiai žydės ir nepavys.
V.Mačernis Šarnelė, 1944.V.I.9
Parodoje pristatoma vientisa ekspozicija, kurios pagrindinis akcentas – Agotos duonelė. Šios šventintos duonos, saugodavusios nuo gaisro, padėdavusios nuo ligų ir nešdavusios sėkmę keliaujantiems gabalėlius įdedu į dalį savo sukurtų papuošalų. Tad ši paroda – apie artimus ryšius, prisiminimus ir tradiciją. Tradicinės ir papuošalų medžiagos bei formos.
Papuošalai sukurti iš tradicinių medžiagų: rago, sidabro ir gintaro. Natūraliai šviesus ragas, specialiai baltintas sidabras ir šviesus gintaras – tai šviesios, baltos medžiagos. Jas renkuosi sąmoningai, atsižvelgdama į subtilią, šventumu ir meile dvelkiančią parodos temą. Lietuviškai tradicijai artimos ir augalinės papuošalų formos, kurių pagrindiniai motyvai – lelijų, aguonų ir trapių katiliukų žiedai. Apibendrintas, ramias formas derinu su smulkiais dekoro elementais.
1995 metais baigiau juvelyrikos studijas Telšiuose, o 2005 metais – vitražo specialybės studijas Vilniaus dailės akademijoje, jau 15 metų kuriu juvelyrikos srityje.
„Gimiau ir užaugau Tirkšliuose (Mažeikių raj.) Mano tėviškės sodyba pačiam miestelio pakrašty. Daržo gale prasideda paslaptingų laukų, kvepiančių medumi pievų platybės.
Tėvas, amžiną jam atilsį, priekaištaudamas yra sakęs: „Esi laukų vaikas“.
Pievų platybės man buvo viskas. Aš iš jų tiesiog negrįždavau. Svaigindavo gėlių žiedų – aguonų, ramunių, katiliukų (taip juos vadindavom), į saują surinktų žemuogių kvapas, kuokštai žolės, už kurių vis užkliūdavo kojos, užburdavo ant smilgų ropinėjantys ar besisupantys vabalai, nusidriekusios voratinklių gijos. Dar ir dabar pievas matau mažo vaiko akimis. Juk mažam vaikui tai begaliniai plotai, viskas šimtą ar net tūkstantį kartų plačiau, aukščiau, balčiau.
Mėgdavau gulėti vėjo šiurenamoje žolėje ir žiūrėti į dangų. Jame atrasdavau pievų gėles, ropinėjančius vabalus, minkštas ir įstabiai baltas aveles.
Viskas persipynę, pievos kvapai susimaišę dangaus skliaute pasiklydusiuose debesyse.
Dangaus ir pievos visuma.
Visa tai įaugo giliai į širdį ir subrendo joje begaliniu noru (darbuose) atgaivinti pievą, gyvenančią debesyse..“