Vladas Drėma „Dingęs Vilnius“. Tai neįkainojama dailės istoriko viso gyvenimo darbų duoklė Vilniui. Knygoje pateikiamos 634 istorinės iliustracijos su išsamiais aprašymais, parodančios, kaip metų eigoje keitėsi Vilniaus architektūros paminklai.
25 leidiniai apie Vilnių
25 leidiniai apie Vilnių
1323 m. sausio 25-ąją Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas parašė laišką, skirtą Liubeko, Zundo, Brėmeno, Magdeburgo, Kelno bei kitų miestų gyventojams, kuriame pranešė pasiruošęs priimti krikščionių tikėjimą. Šiame laiške Gediminas pirmą kartą paminėjo Vilnių, todėl sausio 25-oji laikoma Vilniaus gimtadieniu.
Kviečiame susipažinti su keliais leidiniais iš Vilniaus centrinės bibliotekos Kraštotyros fondo (1 a.), o daugiau grožinių leidinių apie Vilnių rasite bibliotekos Abonemente (2 a.).
Ričardas Gavelis „Vilniaus pokeris“. Drąsus autoriaus žvilgsnis į Lietuvos istorijos ir dvasinius dalykus, knyga iššaukusi daug diskusijų, kadangi buvo išleista dar sovietiniu laikotarpiu. Autorius vaizduoja Vilnių kaip miestą vaiduoklį, miestą sapną.
Romain Gary „Aušros pažadas“. Tai autobiografinis romanas, kurio veiksmas vyksta Wielka Pohulanka (dab. J. Basanavičiaus g.) 18 numeriu pažymėtame name, kuriame autorius ir praleido savo vaikystę. Knygoje autorius aprašo vaikystę ir jaunystę, kurią lydi besąlygiškos bei reiklios motinos meilė ir absurdiški susidūrimai su tikrove.
Regimantas Dima „Vilniaus plovas“. Tai istorinis ir detektyvinis romanas, kurio veiksmas vyksta Lietuvoje. Čia persipina XIX a. Vilniuje veikusių slaptųjų filomatų, filaretų ir Juodųjų brolių draugijų bei žymių asmenybių – Tomo Zano, Adomo Mickevičiaus veikla.
Andrius Tapinas „Vilko valanda“. Knyga išskirtinė tuo, jog tai yra pirmasis stimpanko žanro romanas parašytas lietuvių autoriaus ir išleistas Lietuvoje. Knygos veiksmas vyksta XX a. pradžios Vilniuje, kuris išsilaisvinęs iš Rusijos imperijos gniaužtų tampa laisvuoju Aljanso miestu ir yra vedamas mokslo ir progreso keliu.
Neringa Jonušaitė „Neringos kavinė: sugrįžimas į legendą“. Žurnalistė aprašo bene žymiausią sovietiniu laikotarpiu XX a. 7 – 8 deš. klestėjusią kavinę, kuri buvo tapusi ne tik susitikimų ir valgymo vieta, tačiau fenomenaliu reiškiniu tuomečiame politiniame kontekste. Čia rinkosi žymiausi meno, mokslo ir kultūros žmonės, kurie diskutuodavo slapta – Ezopo kalba, fone skambant uždraustai muzikai džiazui, dėl ko ši vieta buvo nuolat sekama KGB.
Gina Viliūnė „Magdalė, smuklės merga“. Knygos veiksmas nukelia skaitytojus į XVI a. Vilnių, kuris tuo metu buvo LDK sostinė. Čia vyksta įvairios valdžios intrigos bei sąmokslai. Pagrindinė knygos veikėja Užupio kekšė Magdalė, kurią likimas nuveda į teisėjo Vaitiekaus Skirtauto rūmus.
Justinas Žilinskas „Mano Vilnius. Mano“. Tai nuotykių knyga, kurios centre – Simas ir Aistė, užklydę į „vaiduoklių namą“ Vilniaus Antakalnio gatvėje 25, kuriame susipažino su paslaptingu namo gyventoju – Vilniaus Metraštininku. Visas knygos veiksmas vyksta įvairiose Vilniaus vietose, į kurias skaitytojai pakviesti keliauti ir patirti nuotykius kartu su knygos veikėjais.
Ula Šimulynaitė „Vilniaus miesto legendos“. Tai komiksų knyga, kuri pasakoja tris legendas apie Vilniuje XVI amžiuje gyvenusį ir pokštus krėtusį magą Tvardauską: „Kaip Tvardauskas mėnulyje atsidūrė“, „Tvardausko kerų knyga“, „Barboros šmėkla“.
Kristina Sabaliauskaitė „Danielius Dalba & kitos istorijos“. Apsakymų rinkinys, atspindintis Vilniaus miesto praeitį – lenkiškąjį, žydiškąjį ir sovietinį-nomenklatūrinį gyvenimą. Kiekvienas rinkinio apsakymas atveria vis kitokią Vilniaus panoramą, ironiškai, filosofiškai ir kartu jautriai apmąstoma mūsų istorinė patirtis. Knyga iliustruota autorės parinktais Vilniaus vaizdais iš Jano Bulhako ir Romualdo Rakausko fotoarchyvų.
Kristina Sabaliauskaitė „Silva Rerum“. Istorinis romanas, pasakojantis Lietuvos bajorų gyvenimą remiantis jų „šeimos knygomis“.
Irena Vaišvilaitė „Pasivaikščiojimai po krikščioniškąjį Vilnių“. Ši knyga nėra krikščionybės Vilniuje ar Lietuvoje istorija, nors joje gausu istorinių nuorodų. Tai bandymas pamatyti Vilniuje ne tik miesto grožį, bet ir jo prasmę, atrasti ryšius, siejančius dailias menines formas su kultūron įaugusiu tikėjimu, jo pasakojimais, simboliais ir ženklais.
Vidas Poškus „Nedingęs Vilnius. Miesto akupunktūros“. Vilnius yra kaip laikrodis ir kaip filosofas. Tarsi didelis kūnas, kurį norisi (ir galima) pažadinti, bedant adatėles į gyvybiškai svarbius kūno taškus. Autorius klajoja po šį miestą-kūną, pasakodamas istorijas: dailės, architektūros, savo paties istorijas.
Fania Lewando „Vilniaus vegetariškų patiekalų knyga. Tradicinė tarpukario Vilniaus žydų virtuvė“. Sveikų ir gardžių žydiškų vegetariškų valgių knyga, pirmą kartą išleista 1938 m. Vilniuje, iš naujo atrasta ir pritaikyta šiuolaikinei virtuvei. Knygoje siūloma per 400 receptų – nuo tradicinių žydiškų valgių (plokštainių, lietinių, kompotų, barščių) ir vegetariškų patiekalų (čolntų, vėdarų, šnicelių) iki užkandžių, sriubų ir desertų.
Elė Pranaitytė „Vilniaus senamiestis per 3 valandas“. Netradicinis kelionių vadovas po miestą, savotiškas gido ir romano hibridas, patraukliai parodantis, ką verta pamatyti per trumpą laiką.
Juzefas Ignacas Kraševskis „Vilnius per amžius“. Gausiai iliustruotas albumas su išsamiais komentarais ir senaisiais Vilniaus planais, nukeliantis skaitytoją į romantišką Lietuvos sostinės praeitį. Knygą sudaro Vilniuje gyvenusio ir dirbusio garsaus lenkų rašytojo J. I. Kraševskio prisiminimai, dienoraščiai, romanų fragmentai, kuriuose, remiantis dokumentais ir istorine medžiaga, vaizduojama Lietuva, Vilnius ir vilniečiai nuo XVI a. pabaigos iki XIX a. pirmosios pusės.
Tomas Venclova „Vilnius: asmeninė istorija“. Kultūrinė Vilniaus istorija, kur aprėpta visa Vilniaus chronologija – nuo įkūrimo iki tragiškojo 1991-ųjų sausio. Įžanginis skyrelis „Kraštas ir tautos“ daugiausia skirtas amžinajam Vilniaus „tautiškumo“ klausimui, tolesniuosiuose – „Pagonybė ir krikščionybė“, „Renesansas ir barokas“, „Universitetas ir getas“, „Sarmatai, klasikai ir romantikai“ ir kt. – kalbama apie lemtingus įvykius, tų įvykių priežastis ir poveikį, apie miesto istoriją kūrusias asmenybes.
Sud. Zita Tiukšienė, Nijolė Sisaitė „Pasižvalgymai po Vilnių. Miesto mikrorajonai“. Ši knyga tikrai padės labiau pažinti Vilnių, skatins juo domėtis ir skaityti knygas. Aprašoma apie visus sostinės mikrorajonus ir mažesnes miesto vietoves.
Jurga Juoda, Jurga Balta „Vilnius 37° C“. Knygoje aprašytos trisdešimt septynios rečiau pastebimos gatvės. Skaičius, kurio tarpusavio dėmenų suma galėtų sudaryti tobulą dešimtuką, bet nesudaro. Ši knyga neaprėpianti viso Vilniaus, bet fragmentais siekianti ištraukti jo dvasią ir polėkį.
Inga Liutkevičienė „Deja vu. Vilnius 1974-1990“. knygoje pasakojama apie sovietmečio kasdienybės ir švenčių užkulisius, prisimenant to meto Vilnių. Knyga atsirado iš pokalbių su 1974–1990 metais miestui vadovavusiu Algirdu Vileikiu. Čia nerasite jokios politikos, knyga parašyta lengvu stiliumi, į daugelį to meto aktualijų pažvelgta su lengva ironija ir humoru.
Jurgis Kunčinas „Tūla“. Fatališka meilė, Vilniaus gatveles užgulusi sovietmečio pilkuma, nerimo ir liūdesio slegiamas inteligentiškas jaunuolis – iš tokių vaizdų susiklostė geriausias J. Kunčino romanas.
Domininkas Burba „Smurtiniai bajorų nusikaltimai ir bausmės XVIII amžiaus Vilniaus paviete“. Per bajorų, kaip valdančiojo luomo, nusikalstamumo tyrimą siekiama pažvelgti į to meto visuomenę, tiriami jos konfliktai ir jų sprendimų būdai, bajorų tarpusavio santykiai su kitais visuomenės sluoksniais.
Herkus Kunčius „Lietuvis Vilniuje“. Romano herojus kalvarėnas Napoleonas Šeputis, po ilgų metų nesilankymo atvykęs į Vilnių, į Dainų šventę, atranda čia ne tik nepriklausomos Lietuvos istorinę, net visos Europos kultūros sostinę, bet ir Kristaus karalystę. Patyręs religinę-patriotinę ekstazę, netikėtai „nušvitęs“, jis leidžiasi kelionėn po miestą, pamokslaudamas ir telkdamas aplink save jam pritariančius keistuolius, kartu su jais prisimindamas absurdišką sovietinę praeitį ir krimsdamasis dėl protu sunkiai suvokiamos dabarties.
Sonata Žalneravičiūtė „Vilniaus iliuzionai“. Vilniaus iliuzionų istorija sudėliota tarsi albumas – iš atskirų portretų: prisiminimų, laiškų, fotografijų, faksimilių, spėlionių, mokumentikos… Vieni monumentalūs, apimantys dešimtmečius, o kitus, gyvavusius vos metus, žymi keli štrichai.
Jolanta Marcišauskytė – Jurašienė „Vilniaus skulptūrų kelias“. Knygoje pristatomos 157 Senamiestyje, centre ir toliau nuo jo esančios skulptūros bei jų autoriai, pateikiamas pavienių objektų ir skulptūrų parkų sąrašas. Atnaujintame kultūriniame gide taip pat rasite naują „Vilniaus kalbančių skulptūrų“ maršrutą.