2018 – ieji paskelbti Europos kultūros paveldo metais, kurių šūkis „Mūsų paveldas: praeitis pasitinka ateitį“. Ši iniciatyva Lietuvoje paskatins integralų valstybingumo atkūrimo šimtmetį mininčios valstybės ir Europos bendro kultūros paveldo suvokimą, ypatingą dėmesį skiriant modernizacijos ženklams Lietuvoje, ypač modernizmo architektūrai – tuometinės Europos veržlumo ir optimizmo liudininkei. Modernizmo architektūra Lietuvai buvo kokybinis šuolis, su kuriuo siejama laikmečio architektūra ir vietos tapatybė. Virtualioje parodoje kviečiame iš arčiau susipažinti su įvairios paskirties modernizmo pastatais esančiais Vilniuje, kurie buvo projektuojami ir statomi laikotarpyje nuo XX a. pradžios iki Atgimimo laikų.
- Pirklių Leibos ir Rebekos Zalkindų prekybos namai
- Karininkų gyvenamasis namas
- Mokslo darbuotojų namas
- Kompozitorių sąjungos pastatas
- Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka
- Viešbutis „Lietuva“
- Šiuolaikinio meno centras
- Nacionalinis operos ir baleto teatras
- Santuokų rūmai
- Lietuvos kooperatyvų sąjungos rūmai
- Vidaus reikalų ministerijos kultūros ir sporto rūmai
- Vyriausybės rūmai (buvusieji Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto rūmai)
Pastatyti 1900 m. ; pertvarkyti 1910; Adresas: Didžioji g. 33, Vilnius
Zalkindų prekybos namai dydžiu ir prašmatnumu garsėjo visame Šiaurės vakarų krašte. Juose buvo 20 skyrių, dirbo 150 darbuotojų. Apsuptas istoristinių fasadų, pastatas išsiskyrė racionalumu ir lakoniškumu, pranašaujančiu moderno atsiradimą. Naujojo stiliaus dekoratyviniai elementai pastato vidų ir išorę papildė kiek vėliau, kai 1910 m. pastatas buvo pertvarkytas po gaisro – antrame aukšte palei Didžiąją gatvę buvo įrengta Azovo – Dono komercinio banko operacijų salė ir liftas, vienas pirmųjų Vilniuje. Didžiosios gatvės fasado plokštuma įgijo gaubtumo, pabrėžiančio kompozicijos ekspresiją. 4-ojo dešimtmečio pradžioje šiame pastate įkurtas 800 vietų kino teatras „Casino“, po Antrojo pasaulinio karo pavadintas „Maskva“. 7-ojo dešimtmečio viduryje pastate įkurdinti Vilniaus modelių namai. Per tuomet vykdytus kapitalinius remontus buvo sunaikinti secesiniai interjerai, nukentėjo ir pastato išorė. Išliko tik viena laiptinė su kesonais dekoruotomis gelžbetoninėmis perdangomis ir ažūrine metalo tvorele.
Šaltinis: Vilnius 1900–2016. Architektūros gidas. Sud. Marija Drėmaitė, Rūta Leitanaitė, Julija Reklaitė. – Vilnius. 2016. – 356 p.
Pastatyta 1930 – 1931 m.; Adresas: Vilniaus g. 9, Vilnius
3-iojo dešimtmečio pabaigoje, siekiant aprūpinti kariškius butais, o jų smarkiai stokota, Jozefo Pilsudskio iniciatyva buvo įkurtas Kariuomenės apgyvendinimo fondas. Šis fondas pradėjo statyti tipinius daugiabučius daugiaaukščius namus (12-ai, 18-ai ir daugiau šeimų). Keletas tokių namų pastatyta Vilniuje ir Naujojoje Vilnioje. Tačiau Vilniaus gatvėje iškilęs masyvus, monumentalių formų, modernizuoto neoklasicizmo stiliaus daugiaaukštis išsiskyrė iš tipinių pastatų dydžiu, architektūriniu sprendimu, dekoru trikampiuose frontonuose. Jo projekto autorius – Lenkijos kariuomenės kapitonas Polkowskis, suprojektavęs nemažai daugiabučių gyvenamųjų namų kariuomenei, taip pat atskirą karininkų koloniją Žolibože, Varšuvoje. Penkių aukštų karininkų namas (lenk. Dom oficera polskiego) priešais tuometę Elizos Ožeškienės aikštę yra kampinio plano, sudarytas iš dviejų korpusų. Pirmame aukšte suprojektuota didelė erdvė kavinei, mažesnės – parduotuvėms, II-V aukštai skirti penkiasdešimčiai trijų kambarių butų.
Šaltinis: Vilnius 1900–2016. Architektūros gidas. Sud. Marija Drėmaitė, Rūta Leitanaitė, Julija Reklaitė. – Vilnius. 2016. – 356 p.
Pastatyta 1951 m.; Adresas: J. Tumo-Vaižganto g. 9, Vilnius
Namas, pastatytas pagal pokaryje iš Leningrado atvykusio Džovanio Ripos projektą, Vilniuje yra vienas ryškiausių socialistinio realizmo stiliaus, kuriam būdinga neoklasicistinė kompozicija ir dekoras, pavyzdžių. Įdomi socialinė namo istorija, liudijanti aukščiausios klasės egzistavimą „beklasėje“ komunistinėje visuomenėje. Mokslo darbuotojų namų statybą Sovietų Sąjungoje reglamentavo vyriausybės nutarimas: sąjunginių respublikų sostinėse turėjo būti pastatyti tipiniai prabangių butų (4-6 kambarių, 160-190 m2, su darbo kabinetais ir bibliotekomis, su dviem lojaliems mokslo, meno ir kultūros veikėjams. Šiame name buvo 50 tokių erdvių butų. Penkių aukštų namo kampas ties gatvių sankirta užbaigtas tradiciniu to meto prabangaus stiliaus elementu – bokštu su belvederiu ir smaile (bendraaut. Viktor Anikin, Anatolij Kolosov).
Šaltinis: Vilnius 1900–2016. Architektūros gidas. Sud. Marija Drėmaitė, Rūta Leitanaitė, Julija Reklaitė. – Vilnius. 2016. – 356 p.
Pastatyta 1960 – 1966; Adresas: A. Mickevičiaus g. 29, Vilnius
Kompozitorių sąjungos pastatas iškilo Žvėryno gyvenamojo rajono pušyne, netoli Neries. 1959 m. Miestų statybos projektavimo institute buvo paskelbtas Kompozitorių sąjungos pastato ir 16 blokuotų dviejų aukštų gyvenamųjų namų kvartalo konkursas. Atsižvelgus į statinių paskirtį, buvo išduotas tuo metu retas, – jau buvo įsibėgėjęs tipinės ir masinės statybos vajus, leidimas individualiam projektui. Todėl jauni architektai Vytautas Edmundas Čekanauskas ir Vytautas Brėdikis galėjo pateikti netradicinį projektą, kuris buvo ne tik naujas modernistinės urbanistikos žodis, bet, visų pirma – tokios urbanistikos, kurioje jaučiamas ryškus skandinaviškas prieskonis. Architektas Čekanauskas neslėpė, kad kelionė į Suomiją, kurią 1959 m. organizavo SSRS architektų sąjunga, padarė didžiulę įtaką Kompozitorių sąjungos pastatų komplekso medžiagų parinkimui: išsiplėtė supratimas, kas yra akmuo, raudonos plytos, medis, natūralus reljefas ir aplinka, taigi buvo išsaugotas jaukus Žvėryno pušynas Neries užės pakrantėje.
Šaltinis: Vilnius 1900–2016. Architektūros gidas. Sud. Marija Drėmaitė, Rūta Leitanaitė, Julija Reklaitė. – Vilnius. 2016. – 356 p.
Pastatyta 1963; Adresas: Gedimino pr. 51, Vilnius
Gali nustebinti vėlyva šio socialistiniam realizmui būdingo pastato atsiradimo data. Tačiau tai lėmė ne vėluojanti architektūros koncepcija, bet lėtas statybų tempas. Dėl ilgų derinimų ir statybos trukmės. Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos rūmų statybos techninį projektą 1952 metais patvirtino LTSR ministrų taryba. Galutinis bibliotekos statybų projektas buvo sudarytas 1953 metais tuometiniame Valstybės projektavimo institute, jo autoriai – architektas V. Anikinas ir konstruktorius Č. Strimaitis, o pats bibliotekos pastatas statyti baigtas 1958 metais. Keturių aukštų pastato cokoliniame aukšte buvo įkurta vaikų biblioteka su pagalbinėmis patalpomis, techninėmis ir tarnybinėmis patalpomis. Pirmame aukšte buvo suprojektuota vestibiulis, drabužinės, abonementų salės. Iš pirmo aukšto vestibiulio laiptais pakilus į antrą aukštą buvo patenkama į fojė, 4 skaityklas ir parodų salę. Trečiame bibliotekos pastato aukšte buvo įsikūrusios retų spaudinių, meno ir muzikos skaityklos.Visų aukštų viduryje buvo suprojektuota trijų milijonų tonų talpos leidinių saugykla. Bibliotekos antrojo aukšto fojė galinę sieną puošė dailininko A. Garbausko sukurtas spalvoto stiklo vitražas, kuris buvo aiškiai matomas ir iš pirmojo aukšto vestibiulio. Ankstyvuoju sovietmečiu Lietuvoje šiam pastatui, laikytam neoklasicizmo krypties pavyzdžiu, buvo priskiriama svarbi urbanistinė reikšmė formuojant vienos iš svarbiausių sostinės aikščių įvaizdį.
Šaltinis: Vilnius 1900–2016. Architektūros gidas. Sud. Marija Drėmaitė, Rūta Leitanaitė, Julija Reklaitė. – Vilnius. 2016. – 356 p.
Pastatyta 1963 – 1984 m.; Adresas: Konstitucijos pr. 20, Vilnius
Išskirtinis „Inturisto“ (tik užsienio turistams skirto) viešbučio statusas reikalavo vakarietiškų standartų ir architektūros pastato. Taigi ilgą laiką „Lietuvos“ viešutis buvo vienintelis ir aukščiausias „dangoraižiukas“ Lietuvoje (22 aukštai, 85 metrai), kartu ir ryškiausias naujojo miesto centro dešiniajame Neries krante akcentas. Pastatas pagarsėjo ir kaip ilgiausiai (20 metų) statytas, net vadintas „amžiaus statyba“. Link Neries žemėjančiame šlaite įkomponuotą pastatą sudaro terasomis išdėstyti horizontalūs tūriai ir vertikalus gyvenamasis bokštas – tokia struktūra buvo aprobuota ir pritaikyta daugeliui SSRS „Inturisto“ viešbučių („Viru“ Taline, „Latvija“ Rygoje ir kt.). Ši struktūra buvo perimta iš vakarietiškų 6-7-ojo dešimtmečio viešbučių. Pastato fasadą pabrėžė ryškus surenkamųjų gelžbetoninių konstrukcijų tinklas. Interjerų apdailai panaudotos kokybiškos atvežtinės medžiagos. Dvidešimt antrame aukšte įrengtą barą pamėgo „vakarietiškos aplinkos“ ištroškę ir per vargus sugebėdavę į jį patekti vilniečiai. 2001-2003 m. viešbutis buo pertvarkytas ir atnaujintas pagal švedų (Aare Saakso, Nilso Palmo) ir lietuvių (Rolando Paleko, Gintaro Čaikausko) architektų projektą: atnaujintas fasadas, pakeista cokolinė dalis, per du aukštus įrengtas vestibiulis, įstatytos berėmių stiklo konstrukcijų durys.
Šaltinis: Vilnius 1900–2016. Architektūros gidas. Sud. Marija Drėmaitė, Rūta Leitanaitė, Julija Reklaitė. – Vilnius. 2016. – 356 p.
Pastatyta 1967; Adresas: Vokiečių g. 2, Vilnius
Šiuolaikinio meno centras (buv. Dailės parodų rūmai) laikomas pripažintu ankstyvojo lietuviškojo socialistinio modernizmo pavyzdžiu. Paveiktas skandinaviško ir prancūziško modernizmo pastatas harmoningai įsilieja į Senamiesčio architektūrą. Rūmų statyba atspindi XX a. 6-7-ajame dešimtmetyje madingą tradiciją „praturtinti“ istorines miesto dalis modernios architektūros objektais. Tai būdinga ir modernistiniam požiūriui į Senamiestį. Po karo išvalius griuvėsius, sklypas ilgą laiką buvo tuščias, tačiau rengiantis 50-osioms Spalio revoliucijos metinėms buvo skirta lėšų ir nurodyta skubiai pastatyti modernius Dailės parodų rūmus, skirtus šiuolaikiniam menui. Surengto sąjunginio konkurso „Nauja architektūra istoriniuose miestuose“ antrąją premiją laimėjo architekto Čekanausko projektas. Nors objektas demonstruoja gryną modernistinę estetiką, jis jautriai įkomponuotas į istorinę aplinką: iš Didžiosios gatvės architektas atvėrė vaizdą į Visų Šventųjų bažnyčios varpinę, o iš Vokiečių gatvės pusės matyti, kaip visiškai nauja architektūra „susikalba“ su Senamiesčiu. Už rūmų įrengtas uždaras kiemas su skulptūrų ekspozicija, meniškai nukaltais vartais ir tvorelėmis. Pastatas ir jame įsikūrusi kavinė 7-8-ajame dešimtmetyje tapo naujojo meno ir menininkų prieglobsčiu, jame puoselėtos „tyliojo“ modernizmo idėjos ir formos.
Šaltinis: Vilnius 1900–2016. Architektūros gidas. Sud. Marija Drėmaitė, Rūta Leitanaitė, Julija Reklaitė. – Vilnius. 2016. – 356 p.
Pastatyta 1974; Adresas: A. Vienuolio g. 1, Vilnius
Pirmasis Operos ir baleto teatro rūmų projektas buvo parengtas dar 1955 m. (archit. R. Gegatas), laikantis socialistinio realizmo stilistikos. Vėliau projektuoti šį pastatą buvo pavesta Elenai Nijolei Bučiūtei ir 1962 m. ji pateikė pirminį teatro rūmų variantą, atspindintį to meto funkcionalistines tendencijas. Paskui projektas ne kartą buvo koreguotas, o rūmai pastatyti tik 1974 m. Objektas stovi viršutinėje Neries šlaito terasoje, ir tiek dėl savo padėties, tiek dėl tūrio dominuoja aplinkoje, formuodamas urbanistinę aukštumą. Pastato tūrį sudaro dvi pagrindinės dalys: horizontalus žiūrovų salės ( 1150 vietų) masyvas ir iškilios scenų dekoracijų dėžės. Eksterjero ir interjero kompozicijoje vyrauja skaidrus monumentalumas bei teatrų statiniams būdingas iškilmingumas. Solidumo suteikia kokybiškos apdailos medžiagos: granitas, gabras, marmuras, vario skarda, raudonos keraminės dekoratyvinės plytelės. Pirminiame projekte vyravęs funkcionalus ir santūrus aklinų ir įstiklintų plokštumų žaismas vėliau buvo papildytas variniu pilonų formos scenos dėžės dekoru ir lauko sienas vainikuojančiu plačiu karnizu. Erdvioje per visą teatro aukštį kylančioje fojė dominuoja monumentalūs medžiu apipavidalinti balkonai ir nuo lubų nutįsę dekoratyvūs šviestuvai (dail. Jurijus Markejevas). Iškilmingą salės interjero nuotaiką stiprina raudonas ir auksinis koloritas.
Šaltinis: Vilnius 1900–2016. Architektūros gidas. Sud. Marija Drėmaitė, Rūta Leitanaitė, Julija Reklaitė. – Vilnius. 2016. – 356 p.
Pastatyta 1974; Adresas: K. Kalinausko g. 21, Vilnius
Santuokų rūmai yra įsikūrę sename parke, kur iki Antrojo pasaulinio karo buvo evangelikų liuteronų kapinės. Rūmų projektą sukūrė architektas Gediminas Baravykas 1968 – 1970 metais, tačiau statybos buvo baigtos tik 1974 metais. Rūmų konstruktorius Algimantas Katilius, baldų projektuotojas Eugenijus Gūzas, vitražų autorius dailininkas Konstantinas Šatūnas. Dekoras subtilus: vienspalvės šviesios vertikalių linijų faktūros tinko sienos (tokia pati ir eksterjero apdaila), derinamos su tekstilininkės Zinaidos Kalpokovaitės -Vogelienės gobelenais. Pastato pirmasis aukštas buvo skirtas administracinėms reikmėms, o reprezentacinės patalpos suprojektuotos antrajame pastato aukšte. Patalpos suskirstytos linijinio centrinio komponavimo principu pagal palaipsniui didėjančią apeigų svarbą. Objekto tūris sudėliotas iš atskirų plastiškų įvairaus dydžio vertikalių elementų, kurie sujungti stiklo intarpais, siejančiais interjerą su buvusių liuteronų kapinių, ant kurių rūmai buvo pastatyti, medžiais. Pastato pirmame aukšte buvo įkurdintas Vilniaus civilinės metrikacijos skyrius, jo archyvas, taip respublikinis civilinės metrikacijos archyvas, fotolabaratorija ir pagalbinės patalpos. Į sales sutuoktuvių ir vardinių apeigoms atlikti, kurios buvo suprojektuotos antrame pastato aukšte, vedė platūs laiptai tiesiai iš aikštės. Anot rūmus suprojektavusio architekto G. Baravyko, toks pasirinkimas padarytas atsižvelgiant į tai, jog „čia rinksis smalsuoliai, mėgstantys stebėti įeinančius ir išeinančius jaunuosius su palydomis, todėl jiems būriuotis taip pat rezervuota tam tikra erdvė“.
Šaltinis: Vilnius 1900–2016. Architektūros gidas. Sud. Marija Drėmaitė, Rūta Leitanaitė, Julija Reklaitė. – Vilnius. 2016. – 356 p.
Pastatyta 1978; Adresas: Gedimino pr. 28, Vilnius
Architektūrinį pastato sprendimą lėmė urbanistinė situacija ir projektinė užduotis – šiuolaikinių formų ir medžiagų, vietai nebūdingo tūrio ir aukščio statinį priderinti prie intensyvios, tankiai užstatytos istorinės miesto dalies. Šiai užduočiai vykdyti pasirinktos plastiškos formos ir tūris. Iš Gedimino prospekto pusės fasadas sutampa su vyraujančia karnizų išklotinės linija, o aukštesnioji dalis banguotomis terasų linijomis atsitruakia nuo raudonosios gatvės linijos į sklypo gilumą ir pasislepia už plastiškų žemutinių aukštų. Statinio tūris atsiveria palengva, o tikrasis jo aukštis atsiskelidžia tik iš tam tikrų stebėjimo taškų. Pirmas pastato aukštas, kad būtų patogu pėstiesiems, įtrauktas į vidų; čia buvo kavinė. Objekto interjeras papuoštas taikomosios dailės kūriniais (Algirdo Dovydėno vitražas, Antano Kmieliausko freska). Tai vienas originaliausių architekto Šeiboko ir apskritai Lietuvos vėlyvojo modernizmo statinių.
Šaltinis: Vilnius 1900–2016. Architektūros gidas. Sud. Marija Drėmaitė, Rūta Leitanaitė, Julija Reklaitė. – Vilnius. 2016. – 356 p.
Pastatyta 1982; Adresas: Žirmūnų g. 1E, Vilnius
Atviroje erdvėje suprojektuoto statinio tūrį sudaro išraiškingas žiūrovų salės korpusas, administracinės patalpos ir sporto salė. Pagrindinio architektūrinio akcento – žiūrovų salės korpuso – kompozicija paremta kontrasto principu. Horizontalūs ir vertikalūs elementai tarpusavyje jungiami pasitelkiant šviesos ir tamsos derinius: į šviesias fasado faktūras įsirėžia gilių nišų ir vario skardos tamsa. Monumentalumas dera su dinamišku lengvumu: susikertančios stambios pilonų ir antro aukšto masės vizualiai palengvintos skaidant jas juostomis, masyvus antras aukštas „pakabintas“ ore. Į šviesių tonų sklidiną interjerą veda monumentali, į vidų įtraukta įėjimo niša. Interjere dominuoja asketiškos, tokiam objektui derančios erdvės ir pagrindiniai laiptai, kuriuos puošia triptikas „Kultūra. Progresas. Sportas“. (dail. Algimantas Stoškus). Intensyvaus stačiakampių linijų žaismo pripildyta rūmų architektūra yra akivaizdus vėlyvojo modernizmo pavyzdys.
Šaltinis: Vilnius 1900–2016. Architektūros gidas. Sud. Marija Drėmaitė, Rūta Leitanaitė, Julija Reklaitė. – Vilnius. 2016. – 356 p.
Pastatyta 1982; Adresas: Gedimino pr. 11, Vilnius
Administracinis kompleksas įkomponuotas reikšmingoje sudėtingo reljefo urbanistinėje aplinkoje, priešais V. Kudirkos aikštę, su kuria sujungtas pėsčiųjų tilteliu. Statinio architektūroje vizualiai akcentuojamos atskiros tūrio dalys: reljefiškas, banguojančias sienas ir langus keičia aklini segmentai. Fasado langai postmodernistine maniera suskaidyti į šviesius ir tamsius ritmus. Virš fasado grakščiai išlenktas vario skarda apkaltas salės stogas. Nors pastatas gana stambaus tūrio, išraiškinga, tarsi vibruojanti fasado struktūra ir faktūra sušvelnina statinio dominavimą aplinkoje, vizualiai jį sumažina. Tai vienas įdomiausių žymaus Lietuvos architekto Vytauto Edmundo Čekanausko statinių, kurį vėlyvojo modernizmo ir postmodernizmo išraiškos priemonėmis architektas siekė priderinti prie aplinkos. Tiesa, Sovietų Sąjungoje Centro komiteto pastatams, siekiant pabrėžti jų politinę reikšmę, buvo įprasta suteikti aplinkoje ryškiai dominuojantį pavidalą. Per daug neišsiskiriantį iš senosios Vilniaus miesto aplinkos statinį architektas Maskvoje apgynė tik pasitelkęs ideologiškai sunkiai atremiamą argumentą, kad „CK pastatas turi būti kuklus kaip ir pats Leninas“.
Šaltinis: Vilnius 1900–2016. Architektūros gidas. Sud. Marija Drėmaitė, Rūta Leitanaitė, Julija Reklaitė. – Vilnius. 2016. – 356 p.
